Nuomonių išsiskyrimas, nesutarimai dėl smulkmenų ir net griausmingi konfliktai – natūrali žmonių gyvenimo dalis. Vieni išmoksta to vengti, o kiti ieško būdų, kaip nuolat su kuo nors susibarti ir patenkinti savąjį kovos troškimą. Deja, tik nedaugelis žino, kaip iš tiesų dera elgtis atsidūrus skirtingiems požiūriams. Nors būtent toks žinojimas, psichologų įsitikinimu, gali ne tik palengvinti kasdienybę, bet ir pagerinti santykius ar padidinti galimybes greičiau užkopti karjeros laiptais.

 

Emocijų diktatūraConflict,Between,Colleagues,At,Work.,Tensed,Argument,Of,Angry,Employees.

 

Garsus austrų psichiatras Rudolfas Dreikursas daugiau nei prieš penkis dešimtmečius taikliai pastebėjo, kad nuo interesų susikirtimo neverta nei bėgti, nei juolab vos pajutus nepasitenkinimą aršiai ginti savo pozicijos. Naudingiau suvokti, kaip žmonės į nuomonių išsiskyrimą reaguoja ir išmokti konfliktus spręsti pasitelkus tiek sau, tiek oponentui suvokiamą kalbą. Tam, kad tai įvyktų, privalu išpildyti keletą nelengvų sąlygų. Pirmiausia būtina pažinti ir gebėti įvardinti nesutarimų sukeliamas emocijas. Manoma, kad žmogus kiekvieną akimirką patiria bent 4 skirtingas emocijas. Pasak psichologų, iš viso egzistuoja apie 400 emocijų. Tačiau žmogus per gyvenimą patiria tik trečdalį jų, o atpažįsta ir geba tiksliai įvardinti tik pačias stipriausias. Žymus amerikiečių psichologas dr. Carrollas Izardas išskyrė 12 pagrindinių emocijų: susidomėjimą, džiaugsmą, nustebimą, meilę, liūdesį, pyktį, pasišlykštėjimą, panieką, baimę, gėdą, sumišimą ir kaltę. Šios yra pačios intensyviausios, o visos kitos gali būti kildinamos iš jų. Pasauliui žinomus kelis šimtus skirtingų emocijų gali išprovokuoti bet koks įvykis, susitikimas, prisiminimas ar spontaniškai kilusi mintis. Ir, žinoma, konfliktai, kurie ne be priežasties dar vadinami pykčiais. Ir iš tiesų dažniausiai susidūrus skirtingus interesus ginantiems asmenims jie patiria pyktį (ši emocija trunka nuo 15 min. iki 4 val.), taip pat nuostabą (10–20 min.), panieką (apie 5 min.). Pagrindinėms emocijoms nuslopus atkeliauja gerokai ilgiau trunkančios – baimė ir gėda. Deja, būtent toks emocijų potvynis lemia, kad konflikto epicentre pasakoma ar padaroma tai, kuo emocijoms nuslūgus sunkoka didžiuotis. Emocijos lemia reakcijas ir veikimo strategijas, todėl kai kurie pykčio vedami pradeda plūstis ar net paleidžia į darbą kumščius, o kiti, užvaldyti baimės, leidžiasi bėgti nuo nesutarimo kuo toliau. Deja, nė viena šių strategijų nepadeda spręsti konflikto. Būtent todėl psichologai pacientus moko skaičiuoti iki 10 ir lėtai kvėpuoti prieš reaguojant į provokuojančias pastabas ar išsakant nuomonę. Būtent vos keliolikos sekundžių pertrauka sustabdo emocijų nulemtą automatinę reakciją ir padeda elgtis adekvačiau.

 

Skirtingi reakcijų tipai

 

Amerikiečių socialinis psichologas Davidas W. Johnsonas sako, kad adekvati reakcija į konfliktinę situaciją kiekvienam yra skirtinga. Mat viskas priklauso nuo asmens konfliktų valdymo stiliaus. Jo teigimu, reakcijos ir strategijos sprendžiant konfliktus paprastai apima bandymą suderinti asmeninius tikslus su kitų tikslais ir santykių išsaugojimu. D. W. Johnsonas nurodė penkis pagrindinius stilius ir pavadino juos gyvūnų vardais: vėžliais, rykliais, meškiukais, lapėmis ir pelėdomis. Remiantis šia klasifikacija, vėžliai beveik visada pasitraukia iš konflikto, atsisakydami ir savo interesų ar net nutraukdami santykius. Deja, tai neišsprendžia problemos, nes konfliktas lieka įšaldytas. Konfrontacijos vengimas tokioms asmenybėms sukelia ilgalaikį nepasitenkinimą ir lemia konfliktų pasikartojimą. Rykliai laikosi agresyvios pozicijos ir bet kokia kaina gina savo interesus. Konflikto metu linkę pulti, gąsdinti, net fiziškai dominuoti. Ryklius nesunku atpažinti, nes tokios asmenybės ne tik garsiai kalba, bet ir nevengia naudoti agresyvios kūno kalbos. Meškiukai stengiasi išsaugoti taiką ir viską sušvelninti. Dėl bendro tikslo gali visiškai atsisakyti savo tikslų, aukojasi dėl santykių. Tačiau, skirtingai nei vėžliai, geba pamiršti savo sumokėtą kainą. Tad bent dalies konfliktų jiems pavyksta išvengti. Lapės renkasi kompromisų stilių. Joms rūpi, kad aukotųsi abi pusės, net nuolaidžiavimą laiko išeitimi. Tai tikrai nebloga strategija. Ją dažnai pasitelkia žmogiškųjų išteklių specialistai spręsdami nesutarimus darbo aplinkoje. Pelėdos į konfliktą žiūri kaip į problemą, kurią reikia išspręsti. Šio tipo asmenybės atviros ją spręsti bet kokiais būdais, siūlančiais abiem pusėms galimybę pasiekti savo tikslus ir išlaikyti santykius. Tam gali prireikti nemažai laiko ir pastangų. Tačiau pelėdos pasirengusios ištverti šią kovą. Iš dalies reakcijų į konfliktus būdai ir jų sprendimų strategijos priklauso nuo ankstesnių patirčių. Kitaip tariant, tai, kaip žmogus konfliktus buvo mokomas spręsti vaikystėje, neretai lemia jo reakcijas jau suaugus. Tad jeigu vaikui nuolat sakydavo, kad jis privalo nusileisti ir atsiprašyti, tikėtina, kad užaugęs jis virs vėžliu ar meškiuku. O jeigu mokė kovoti, užaugęs bus ryklys.

 

Konfliktų sprendimo raktas – kompromisas

 

Visgi grynieji reakcijų į konfliktines situacijas tipai egzistuoja labai retai. Dažniau žmonės pasąmoningai pasiskaičiuoja, ar verta veltis į nesutarimą ir kaip tai daryti. Taip ir turėtų būti. Mat ne visi mūšiai turi vykti pasitelkus didžiausius ginklus. Paprasčiau tariant, svarbu įvertinti, kas svarbiau – asmeninis tikslas ar santykių išsaugojimas. O kartais konflikto išvengti verta vien tam, kad būtų išlaikyta ramybė. Deja, ne viskas paprasta. Mat kiekvienas nuomonių bei interesų susidūrimas turi pasekmių ir net kainą. Psichologai sako, kad paprasčiau apskaičiuoti socialinių konfliktų „kainą“, kai nuomonės ir tikslai nesutampa darbo kolektyve, kitoje bendruomenėje ar tarp skirtingų interesų grupių visuomenėje. Remiantis demokratijos principais, čia bent teoriškai dažniau laimi tie, kurių yra daugiau. Tad mažumai tenka nusileisti. Nors realybėje tai tikrai ne visada veikia, nes egzistuoja galios principas. Jis reiškia, kad konfliktą laimi ir savo interesus apgina tas, kuris turi daugiau išteklių. Nepaisant aplinkybių, konfliktuose visada galioja ta pati formulė, nulemianti 3 galimus sprendinius: „viena pusė laimi, o kita pralaimi“, „abi pusės pralaimi“, „abi pusės laimi“. Tokią nesudėtingą klasifikaciją pasiūlė profesorė Eleanor H. Wertheim knygoje „Taikos psichologijos enciklopedija“. Pasirodo, įsisąmoninti tai yra itin svarbu. Mat suvokimas ir numatymas, kuo gali baigtis nuomonių susidūrimas, padeda pasirinkti tinkamiausią sprendimo strategiją. Pavyzdžiui, poroje kilus konfliktui derėtų apsvarstyti, kokią kainą teks sumokėti už nuomonės ar tikslo apgynimą. Jeigu tik vienas asmuo nusileis, konfliktas bus perkeltas į ateitį, atsisakęs intereso jaus nepasitenkinimą. Pralaimėjus abiem galimai bus svarstoma apie skyrybas. Radus kompromisą laimės abu, nes santykiai bus išsaugoti, o kiekvienas iš poros bus apgynęs dalį savos pozicijos. Būtent kompromiso paieškos yra svarbiausias aspektas sprendžiant konfliktus namuose, darbe ar visoje visuomenėje. Psichologų manymu, kompromiso linkusios siekti net mūsų smegenys. Joms nesvarbu, ar apginta tik dalis intereso, ar pasiektas maksimalus tikslas, pasitenkinimas abiem atvejais būna panašus.

 

Ką apie konfliktus naudinga žinoti kiekvienam?

 

Pasiekti visas puses tenkinantį kompromisą nėra lengva. Koją pakiša emocijos ir principingumas, netgi aklas užsispyrimas. Tokiu atveju net sutarus dėl abi šalis tenkinančio kompromiso visi konflikto dalyviai jaučiasi šiek tiek pralaimėję. Tad, kai kurių specialistų teigimu, vertingiausia strategija spręsti konfliktus turėtų tapti bendradarbiavimas. Visgi tai sudėtingiausias būdas, kuriuo gali naudotis tik emociškai brandūs ir itin gerai savo bei kitų interesus suvokiantys žmonės. Bendradarbiaudami žmonės kartu siekia, kad abiejų pusių tikslai būtų maksimaliai įgyvendinti. Tai reiškia, kad reikia norėti, jog žmogus, su kuriuo susipykta, jaustųsi patenkintas ir gautų savotišką apdovanojimą. Deja, bendradarbiavimas – beveik prabangos dalykas. Mat žmones dažniau valdo ne sąmoningumas, o įpročiai. Ir mokslininkai juos neblogai ištyrinėję. Pastebėta, kad vadinamosiose individualistinėse (Vakarų šalių) visuomenėse labiau paplitęs atsitraukimas arba kompromiso ieškojimas. Kapitalistams priimtiniau, kai visi laimi po gabalėlį prizo. Kolektyvinėse bendruomenėse (religingose ir tradicijų paisančiose Azijos ar Afrikos šalyse) dažniau pasirenkama nusileisti vyresniems ar savo rankose laikantiems galios svertus. Tai reiškia, kad moteris paklūsta vyrui, jaunesnis asmuo – vyresniam, vargingesnis – turtingesniam. Tarsi laimėti gali tik tuomet, kai užimi tam tikrą socialinę padėtį. Taip pat tyrimų duomenys rodo, kad moterys dažniau ieško kompromisų, o vyrams būdingesni sprendimo būdai, kai bandoma laimėti viską, o kitas konflikto dalyvis visiškai pralaimi. Žinoma, tai nereiškia, kad visos moterys ieško kompromisų, o vyrai aršiai ir aklai gina savo tikslus. Dažniausiai konflikto sprendimo stiliaus pasirinkimą lemia žinios, ką kuriuo būdu realu pasiekti ir kaip tai pritaikyti. Todėl žinant bei suprantant konfliktų sprendimo būdus didėja tikimybė, kad nesutarimas bus išspręstas konstruktyviai.

 

Ir tam nebūtina baigti psichologijos studijų ar dalyvauti saviugdos kursuose. Dažniausiai užtenka savistabos ir bendrųjų žinių, kurias puikiai susistemino ir kaip 11 patarimų, padedančių elgtis konflikto metu, aprašė amerikiečių psichologas bei psichoanalitikas Erikas Eriksonas:

 
  • Konfliktas niekada nebūna nei geras, nei blogas. Tai natūrali bet kokių santykių dalis, ir nuomonių išsikyrimas net gali būti naudingas. Nauda gaunama išsiaiškinus tikrąją konflikto priežastį. Dažnai žmonės įvardija visiškai skirtingas priežastis, tuomet paaiškėja, jog ir išsiaiškinti bandė visiškai skirtingus dalykus.
  • Konflikto metu svarbu nepradėti galvoti, kad vienas yra teisus, o kitas jau pralaimėjo. Bet kokie santykiai – ne kova, todėl nereikia galvoti apie tai, kaip nepralaimėti ar laimėti kiek įmanoma daugiau. Verčiau ne įsivaizduoti saldų pergalės skonį, o savo mintis nukreipti į tai, kaip padėti abiem gauti tai, ko trokštama.
  • Grasinimai bei manipuliacijos neduoda jokios naudos, priešingai – tik pakenkia, o oficialioje aplinkoje gali net sugadinti įvaizdį ar reputaciją.
  • Net susipykus kalbėti dera aiškiai, konkrečiai išdėstant mintis bei argumentus. Tai didina tikimybę, kad kitas konflikto dalyvis elgsis taip pat.
  • Žmonės nesipyksta su svetimais ir visiškai nesvarbiais. Tad jeigu jau kilo konfliktas, vadinasi, tarp besipykstančiųjų yra kažkas svarbaus, ką verta branginti ir saugoti. Tą bendrumą būtina garsiai įvardinti.
  • Vienu metu sprendžiamas vienas konfliktas. Neverta ištraukti visų senų nuodėmių.
  • Dažnai konfliktų kyla dėl taisyklių ir drausmės nesilaikymo. Būtina pasirūpinti, kad visi konflikto dalyviai žinotų, kokios taisyklės galioja.
  • Svarbu išklausyti kito asmens argumentus ir pasitelkti empatiją. Nuomonės išklausymas nėra kapituliacija, o vertingos pastangos suvokti kito žmogaus būseną.
  • Konfliktai atskleidžia asmenybės bruožus. Tad vertingas būdas pažinti save. Įvykus konfliktui jį verta apmąstyti ir įvertinti nuslūgus emocijoms, pavyzdžiui, po nakties miego.
  • Konstruktyviai išspręsti nesutarimus įmanoma tik tuomet, kai gebama valdyti emocijas. Jeigu to padaryti nepavyksta, naudinga pasitarti su psichikos sveikatos specialistu.
  • Dar prieš prasidedant konfliktui arba jam jau vykstant naudinga įvertinti, kokį žingsnį reikia žengti, kad nesutarimas būtų išspręstas. Žinojimas, kad yra konstruktyvus sprendimas, padeda išvengti nereikalingo konflikto vystymo ir priekaištų.

 

Dar viena konfliktų rūšis

 

Apie tai, kaip išvengti ar išspręsti konfliktus, kilusius su kitais žmonėmis, rašoma ir kalbama labai daug. Tačiau žmonės per mažai žino apie tai, kaip nesusipykti su savimi. Tokie konfliktai vadinami vidiniais ir vyksta dažniau nei įsivaizduojama. Vidiniai konfliktai ramybės neduoda nei dieną, nei naktį, neretai būtent jie tampa išorinių konfliktų priežastimi. Paprasčiau tariant, jei žmogus nuolat pykstasi su aplinkiniais ir visi atrodo blogi, to priežasčių verta ieškoti savyje. Apie vidinius konfliktus daug ir suprantamai rašo net keturios lietuvių psichologės – Rosita Lekavičienė, Zita Vasiliauskaitė, Dalia Antinienė ir Junona Almonaitienė. Knygoje „Bendravimo psichologija šiuolaikiškai“ specialistės nurodo, kad vidinius konfliktus gali sukelti įvairios priežastys: negalėjimas pasirinkti tarp kelių galimybių, sąžinės graužatis dėl netinkamo elgesio, norų ir galimybių neatitikimas, pastangos derinant skirtingus savo socialinius vaidmenis. Žmogaus psichika turi net kelias skirtingas dalis, todėl kartais joms nepavyksta bendradarbiauti. Tad vidinius konfliktus (kaip ir išorinius) tenka mokytis spręsti kuo konstruktyviau. Tai padaryti padeda psichologių susisteminti patarimai:

 
  • Nustatyti savo gyvenimo prioritetus ir principus. Kitaip tariant, kiekvienam iš mūsų dera sau pasakyti, kas svarbiausia tam tikru gyvenimo etapu: asmeninė gerovė, šeimos interesai, karjera… Prioriteto žinojimas padeda išvengti abejonių ir sąžinės priekaištų.
  • Optimizmas – svarbus psichinės sveikatos rodiklis. Tad svarbu kasdien savyje ir aplinkoje pamatyti ką nors gero.
  • Vidinis konfliktas neretai kyla dėl neadekvačiai didelių norų. Svarbu blaiviai įvertinti savo galimybes ir įgyvendinti tai, kas pasiekiama.
  • Naudinga pakoreguoti savo socialinių vaidmenų hierarchiją. Būti visur vienu metu ir visiems įtikti tiesiog neįmanoma.
  • Vidinį konfliktą užprogramuoja įprotis nukelti problemas į vėlesnį laiką. Mat taip jos kaupiasi ir galiausiai virsta tikra vidine (kartais ir išorine) katastrofa.
  • Jei neįmanoma pasakyti tiesos, geriau pakeisti pokalbio temą. Melas gali sukelti kaltės jausmą, negatyvių išgyvenimų, tarpasmeninio bendravimo nesklandumų.
  • Ugdyti adekvačią savivertę. Iš tiesų visada bus geresnių ir labiau sėkmės lydimų. Ir tai nieko blogo. Išmokus savyje pamatyti geras ir vertingas savybes, nereikės pykti ant kitų dėl jų sėkmės ir pasiekimų.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė