21 amžiaus Vakaruose gyvenantys žmonės daiktų trūkumu skųstis tikrai negali. Dažniau atvirkščiai – į madą ateina minimalizmas su šūkiu „mažiau yra daugiau“, skatinamas atsakingas pirkimas ir vartojimas, vis daugiau žmonių, pavargę nuo daiktų ir informacijos pertekliaus, kardinaliai pakeičia savo gyvenimo būdą, iš miesto pasitraukia į kaimą ir atsikrato beveik viso materialaus turto.

 

image1

 

Vis dėlto, kad ir kokie „greiti“ vartotojai būtume, kad ir kaip dažnai vienus daiktus keistume kitais, yra daiktų, kurie mūsų gyvenimuose turi ypatingą reikšmę, keliauja iš kartos į kartą, savyje nešdami daugybę istorijų ir prisiminimų. Nors žodis „relikvija“ dažniausiai vartojamas, kai kalbama apie šventųjų kūno dalis ar jų daiktus, asmeninių relikvijų, paveldėtų ar gautų praeityje, turime kiekvienas iš mūsų. Tikroji daikto vertė dažniausiai nėra susijusi su jo kaina. Išliekamąją vertę gali turėti ir smulkmena, tokia kaip sekretas, po stiklo šuke slėptas vaikystėje, ir itin brangūs papuošalai, pavyzdžiui, auksinės grandinėlės, paveldėtos iš prosenelės.

 

Drabužiuose slepiasi prisiminimai

 

Tikriausiai vieni iš dažniausiai pasitaikančių daiktų, kurie žmonių gyvenimuose atlieka ne tik tam tikrą funkciją, bet veikia kaip prisiminimų saugotojai, yra drabužiai. Rūbai sugeria ne tik žmogaus kvapą, kuris bėgant laikui pranyksta, bet ir istorijas, kurios medžiagoje lieka įspaustos amžinai. Tai gali būti nutrintas senelės megztinis ar skarelė, tėčio marškiniai, aptaškyti dažais. Ir visai nesvarbi tampa tų daiktų būklė, vertingi mums jie todėl, kad nešiodami ar tiesiog užmesdami akį į kabančius spintoje, prisimename savo brangiausius žmones. Vieni iš žymiausių pasaulyje paveldėtų drabužių –  seniausia ir niekada nenešiota „Levi’s“ džinsų pora, kurių vertė yra apie 50 000 dolerių.

 

Ne tik kitų žmonių, bet ir mūsų pačių drabužiai kartais gali turėti ypatingą reikšmę. Pavyzdžiui, pirmoji vaikystės suknelė, kurią perduosime savo vaikams, sportbačiai, pirkti už pirmas santaupas, kuriuos taip mylime, kad negalime išmesti, nors jie jau seniai išaugti. Taip pat labai dažnai moterys spintose laiko vestuvines sukneles, kruopščiai saugodamos jas nuo dulkių ir bėgančio laiko, kad prisiminimai ir laimingiausios gyvenimo akimirkos išliktų ne tik nuotraukų albumuose.

 

Iš kartos į kartą keliaujanti juvelyrika

 

Į asmeninių relikvijų sąrašą tikrai dažnai galėtų būti įtraukiami ir papuošalai. Auksinės grandinėlės, žiedai ar medalionai – prie mūsų kasdieninio įvaizdžio lengvai priderinamos smulkios detalės, nešiojančios savyje ištisų kartų istoriją. Turbūt ne kartą kino filme esame matę sceną, kai svarbios dienos proga motina dukrai perduoda papuošalą, kurį nešiojo jos prosenelė, sakydama, kad kada nors ir ji perduos jį savo dukrai. Panašiai, kaip viename amerikiečių seriale „BoJack Horseman“, kur veikėja visą gyvenimą nešioja medalioną, dovanotą mamos, ir yra įsitikinusi, kad jis labai brangus ir senas. Vis dėlto, vėliau sužinojusi, kad papuošalas tik pigi bižuterija, jo neišmeta. Ši scena puikiai iliustruoja faktą, kad tikroji daiktų vertė niekaip nesusijusi su jų kaina. Žinoma, nebūtina dairytis į filmus – ir realiame gyvenime papuošalų dovanojimas dažna ir labai graži tradicija. Simbolinė jų reikšmė iš tiesų mums labai svarbi, nes jau nuo pat pirmųjų juvelyrikos apraiškų pradžios papuošalai būdavo nešiojami ne šiaip sau, bet atlikdavo tam tikrą funkciją ar kažką simbolizuodavo.

 

Auksinės grandinėlės ar kiti dirbiniai iš tauriųjų metalų gali tapti puikia dovana artimam žmogui, kai norime išrinkti daiktą, kuris bus nepavaldus laikui, madai, bėgant metams nepraras savo vertės, o atvirkščiai, bus vis svarbesnis ir galbūt atiteks ateities kartoms. „Aukso saloje“ –  šeimos parduotuvėje, kuri nuo 1994-ųjų metų gilinasi į juvelyrikos paslaptis, platų juvelyrikos dirbinių pasirinkimą įvairioms progoms (krikštynoms, vestuvėms, gimtadieniams ir t.t.) gali rasti visi, nepriklausomai nuo poreikių ir galimybių, tad kiekvienas galime pradėti kurti savo šeimos relikviją, jei tokių tradicijų dar neturime.

 

image2

 

Seni baldai – ne tik vietą užimantys rakandai

 

Turbūt beveik kiekvieno žmogaus namuose yra baldų, kuriems daugiau metų nei jiems patiems. Seni baldai ir namų detalės interjeruose dažniausiai įkomponuojami visai ne dėlto, kad nepavyksta rasti geresnių ar naujesnių. Kaip ir drabužiai, kai kurie baldai turi ypatingą dvasią, ateinančią iš praeities. Daiktai su istorija yra nepalyginamai vertingesni už masinės gamybos parduotuvėje įsigytą stalą ar lovą. Būtent todėl niekas neskuba išmesti seno virtuvinio stalo, prie kurio vaikystėje kiekvieną rytą valgydavo pusryčius ar mamos drabužių spintos, kurioje ieškodavo paslėptų brangenybių. Senų baldų restauravimas padeda išsaugoti mums brangius prisiminimus ir prikelti daiktus antram gyvenimui, taip nepamirštant jų savo kasdienybėje.

 

Vaikystės žaislų istorijos

 

Pliušiniai meškinai, lėlės, žaislinės mašinėlės, muzikinės dėžutės – visi vaikai turi žaislus, be kurių negali išeiti iš kiemą, miegoti ar eiti į darželį. Vieni žaislai bėgant metams pasimeta, sulūžta ar atsibosta, o kiti – užauga kartu su vaikais, kurie dabar jau suaugę, ir lieka miegoti palėpėse kaip tikros relikvijos. Tikriausiai kiekvienas žmogus paklaustas galėtų įvardyti nors vieną žaislą, kurį labai aiškiai prisimena ar net turi išsaugojęs savo paties vaikams. Viena iš įdomiausių pasaulyje užfiksuotų žaislų kolekcijų – daugiau nei 5000 lėlių, kurias surinko dėstytoja iš JAV, prašiusi savo studentų vaikinų, paskirtų į kariuomenę, atsiųsti lėlę iš kiekvienos vietos, kurioje jie bus dislokuoti. Vėliau jos kolekciją paveldėjo sūnus.

 

Kaip ir su daugeliu kitų daiktų, kurie mums iš tiesų brangūs, taip ir su žaislais – nebūtinai prie pačių brangiausių žaislų vaikystėje labiausiai prisirišome ir saugojome. Dažnai tai būna keisti, labiausiai nuskalbti ir nutriušę žaislai. Vis dėlto neišmetame jų ir būdami suaugę, laikome kaip prisiminimą ar tikimės, kad su jais kada nors žais ir mūsų vaikai.