Žmogaus kūną mokslininkai tyrinėja šimtmečius. Tačiau vis dar atranda tokių aspektų, kurie šiek tiek nustebina ar net verčia nusišypsoti. Nors daugelis organizmo funkcijų yra gana aiškios ir suprantamos, visgi esama tokių, kurias moksliškai ištirti pavyko visai neseniai. Štai keletas įdomybių, būdingų visiems žmonėms be išimties.

 

(Ne)nuobodus žiovulysTired,Exhausted,Young,Caucasian,Sleepy,Woman,Yawn,Bored,Female,Girl

 

Paprastai sakoma, kad nusižiovauti kyla noras tuomet, kai žmogus jaučiasi pavargęs arba nuobodžiauja. Tačiau mokslininkai turi keletą skirtingų žiovulio kilmės versijų. Pirmoji byloja, kad ši kūno funkcija leidžia išlikti budriam patiriant stresą. Antroji – žiovulys padeda kompensuoti deguonies trūkumą smegenyse. Abi šios versijos iš dalies teisingos. Visgi mokslininkus labiausiai domina tai, jog žiovulys yra užkrečiamas. Manoma, kad toks elgesys, kai pamačius žiovaujantį žmogų tą patį norisi padaryti ir pačiam, yra evoliucijos rezultatas, mat padeda išlaikyti grupės ar šeimos budrumą. Tačiau žiovulys neturi užkrečiamo poveikio vaikams, autistams ir šizofrenikams. Kai kurie žiovauja netikėtose situacijose: pavyzdžiui, parašiutininkai prieš šuolį arba sportininkai prieš svarbias varžybas. Biocheminiai smegenų pokyčiai, sukeliantys žiovulį, paprastai trunka apie 6 sek. „Tai sudėtinga sistema ir tikėtina, kad žiovulys turi daug skirtingų funkcijų“, – sako farmakologas Gregory Collinsas, San Antonijaus sveikatos mokslų centre atlikęs žiovulio ir smegenų tyrimus. Jo nuomone, žiovulys reiškia perėjimą iš vienos būsenos į kitą: iš budrumo į miegą, iš miego į pabudimą, iš nuobodulio į norą veikti. Norėdami išsiaiškinti žiovulio esmę, mokslininkai atliko dešimtis eksperimentų su žmonėmis ir gyvūnais. Žiovulys būdingas daugeliui stuburinių padarų. Beje, visiems žiovauti gebantiems gyviams šis veiksmas suteikia pasitenkinimo. Ir tai neturėtų stebinti, mat žiovaujant į kraują išsiskiria šiek tiek hormono oksitocino ir suaktyvėja androgenų veikla. Šios dvi cheminės medžiagos suaktyvėja užsiimant kitais kūniškais malonumais, pavyzdžiui, atliekant lytinį aktą. Mokslininkų atliktos apklausos parodė, kad žiovulys daugeliui žmonių itin malonus. 10 balų hedonistinėje skalėje jis įvertintas 8,5 (1 – prasta, 10 – gera).

 

Palengvėjimą suteikiantis čiaudulys

 

Vos tik kūdikis išvysta pasaulį, jis geba nusičiaudėti. Tai paprasta automatinė kūno funkcija, tačiau mokslininkai ilgai jos nesuprato. Nusičiaudėti užsinorima, kai svetimkūnis sudirgina viršutinius kvėpavimo takus. Tuomet per sekundės dalį įvyksta stipri grandininė reakcija. Smegenys pasiunčia signalą krūtinės raumenims susitraukti, gerklės raumenims atsipalaiduoti ir kai kuriems burnos gale esantiems raumenims prisitraukti arčiau burnos priekio. Tada oras išstumiamas pro nosį. Beje, skirtingas dirginimas sukelia kitokį čiaudulį: dėl dulkių, peršalimo ir alergijų čiaudima skirtingai. Mokslininkai aiškina, kad čiaudulio funkcija – išvalyti kvėpavimo takus ir leisti organizmui funkcionuoti kaip anksčiau, prieš užfiksuojant dirginimą. Čiaudulys tarsi perkrauna kvėpavimo sistemą. Taip nutikus pajuntamas malonus jausmas ir palengvėjimas. Juk nusičiaudėjus organizmas tarsi išsprendžia problemą. Beje, kartais sakoma, kad čiaudulys suteikia tiek malonumo, kiek dešimtoji orgazmo dalis. Visgi tai individualu ir tokį džiaugsmą patiria ne visi. Ypač tie, kurie nori nusičiaudėti, bet jiems to padaryti niekaip nepavyksta. Tai nemalonus jausmas, atsirandantis, kai organizmas įvertina situaciją nosyje ir nusprendžia, kad ji neverta tokios energijos resursus eikvojančios reakcijos. Tačiau įmanoma priversti save nusičiaudėti, tereikia labiau stimuliuoti nosį ją greitai suspaudžiant ir atleidžiant ar tiesiog paniūniuoti. Išeinantis oras suvirpina nosies plaukelius ir veikia kaip stimulas nusičiaudėti. Yra žmonių, kurie čiaudi daugiau nei norėtų, pavyzdžiui, 3 kartus iš eilės. Mokslininkai tikina, kad tai būdinga asmenims, kurių nervų sistema yra lėtesnė. Jų organizme signalas nusičiaudėti keliauja ilgiau, tad kūnas linkęs procesą pakartoti kelis sykius, kad pasiektų reikiamą rezultatą. Visgi daugiausia malonumo suteikia pirmasis čiaudulys, likę nebūna tokie džiuginantys.

 

Pasikasyti mėgsta visi

 

Niežulys – visiems žinomas pojūtis. Kita vertus, jis – vienas sunkiausiai suprantamų ir mažiausiai tyrinėtų pojūčių dermatologijos srityje. Taip teigiama 2019 m. straipsnyje, paskelbtame žurnale „Dermatologic Therapy“. Jo autorius – Amerikos dermatologų akademijos narys, medicinos mokslų daktaras, dermatologas Alixas J. Charlesas sako, kad lotyniškai pruritus vadinamas niežulys itin nemalonus, tačiau jo atsikratymas – labai apdovanojantis procesas. Kartais aišku, kas sukėlė niežulį (pvz., netyčia paliesta dilgėlė), o kartais nustatyti niežėjimo priežastį sudėtinga, pabrėžia A. J. Charlesas. Žmogui niežti, nes odoje yra receptorių – proprioceptorių (niežėjimą juntančių nervų galūnių), kurie stimuliuojami sukelia niežėjimo pojūtį, aiškina Niujorke gyvenanti medicinos mokslų daktarė, dermatologė Melanie Grossman. Šioji stimuliacija atsiranda dažniausiai dėl imuninės sistemos reakcijų – organizmas išskiria histaminų, kurie ir sukelia niežulį. Niežėjimas turi seną evoliucinį privalumą – taip kūnas signalizuoja, kad žmogus nedelsdamas suprastų, jog kažkas (alergenas, parazitas, pvz., blakė, erkė ar pan.) dirgina odą – apsauginį barjerą nuo išorinio pasaulio. Visgi niežulys gali turėti ne fizinę, bet psichologinę prigimtį. Kartais kasydamiesi žmonės malšina nerimą, stresą, depresiją. Kaip aiškina A. J. Charlesas, jei žmogus išgyvena įtemptą laikotarpį, pvz., mirė artimasis, skiriasi, dažnai dėl to gali kasytis. Galimas ir neuropatinis niežėjimas. Šiuo atveju oda visiškai sveika, bet smegenims atrodo, kad niežti. Taip nutinka, jei padaroma žala nervų sistemai (pvz., pūslelinės, insulto, nudegimo atveju). Kasytis malonu, nes tinkamas proprioceptorių stimuliavimas padeda organizmui išskirti norepinefrino ir serotonino. Šie hormonai sukelia pasitenkinimo jausmą. Tiesa, neilgam. Taip evoliucija apdovanojo žmogų už tai, kad šis pašalino nuo odos potencialų parazitą. Tačiau džiaugsmo hormonų nepadaugino, kad nekiltų noras kasytis per daug ir neatsirastų rizika susižaloti.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė