Kodėl nevalia ignoruoti knarkimo?

Vilniaus universitetinės ligoninės statistika rodo, kad beveik trečdalis lietuvių miegodami knarkia. Paaiškėjo, kad stipriosios lyties atstovai knarkia triskart dažniau nei moterys. Taip pat tyrimo duomenys atskleidė, jog peržengus septintą dešimtį knarkia 60 % vyrų ir 40 % moterų. Į knarkimą daugelis tiesiog nekreipia dėmesio ir nevertina kaip sveikatos sutrikimo. Visgi medikai sako, kad knarkimas yra medicininė problema. Tad ją būtina spręsti.

Knarkimo priežastys

Žmogus pradeda knarkti, kai jo viršutiniai kvėpavimo takai, tiksliau – plyšys už liežuvio, pernelyg susiaurėja ir įkvepiant ar iškvepiant per ryklę praeinantis oro srautas sukelia aplinkinių audinių vibraciją. Dėl to atsiranda pašalinis garsas, vadinamas knarkimu. Susiaurėjimą gali lemti padidėjusios tonzilės, polipai, adenoidai, lėtinė sloga, sinusitas, sudribęs gerklės ar nosies audinys. Dėl to gali būti kalta ir iškrypusi nosies pertvara, paprastai traumos pasekmė, ilgas liežuvėlis, žemai nusileidęs minkštasis gomurys, kitos kvėpavimo organų patologijos. Mokslininkai išskiria tris knarkimo laipsnius:

1. Kai žmogus knarkia retai – būdamas pavargęs ar prieš miegą išgėręs alkoholio, migdomųjų vaistų. Dažniausiai knarkimas prasideda gulint ant nugaros.

2. Kai žmogus knarkia visą naktį, nepaisant kūno padėties.

3. Garsus knarkimas su kvėpavimo pauzėmis (apnėjos). Ypač pavojinga, kai knarkiama itin garsiai ir nustojama kvėpuoti.

Nustatyta, kad dažniau knarkia vyrai, vyresnio amžiaus žmonės. Įdomu, kad moterims knarkimą labiau skatina rūkymas, o vyrams – alkoholiniai gėrimai. O abiejų lyčių atstovams knarkimą vienodai skatina nutukimas. Naujausi Australijoje atlikti tyrimai rodo, kad knarkimas susijęs ir su paveldimumu. Tai lemia konkretūs genai, kuriuos mokslininkams pavyko nustatyti. Jie padidina tikimybę, kad žmogus knarks, o jei prisideda dar bent vienas rizikos faktorius, to išvengti beveik neįmanoma. Kartais knarkia ir vaikai. Pasak otorinolaringologų, knarkia 3–7 % vaikų. Dažniausiai tai susiję su padidėjusiomis tonzilėmis arba adenoidais, rečiau – su kvėpavimo takų ypatumais dėl tam tikrų anatominių savybių: siauros veido kaulų struktūros, siaurų kvėpavimo takų, nesuaugusio gomurio. Pastebėta, kad dažniau knarkia mažieji, sergantys astma, alergijomis. Taip pat yra duomenų, kad tai labiau būdinga knarkiančių tėvų vaikams. Jeigu knarkia vaikas, knarkimo problemą dera spręsti kuo anksčiau. Mat užaugus didėja įvairių knarkimo sukeliamų komplikacijų rizika.

Blogina gyvenimo kokybę ir kenkia sveikatai

Klaidingai manoma, kad knarkimas nesukelia problemų knarkiančiajam. Neva kankinasi tik tie, kuriems knarkimo tenka klausytis. Iš tiesų net ir pirmo laipsnio knarkimas, kuris yra tik epizodinis, sutrikdo miegą ir dėl to žmogus prasčiau pailsi. Dėl kokybiško poilsio stokos blogėja gyvenimo kokybė, mažėja darbingumas, gali atsirasti nuotaikų svyravimai, net elgesio sutrikimai. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad ilgalaikiai miego sutrikimai itin padidina tokių negalavimų kaip cukrinis diabetas, hipertenzija, kitos širdies ir kraujagyslių sistemos, onkologinės ligos riziką. Bene pavojingiausias su knarkimu susijęs sutrikimas yra obstrukcinė miego apnėja. Ji diagnozuojama, kai miegant ne mažiau kaip 10 sek. sustoja kvėpavimas, dėl to organizmas negauna užtektinai deguonies. Mokslininkai užfiksavę net 3 min. trunkantį nekvėpavimą dėl miego apnėjos. Taip atsitinka dėl to, kad raumenys, atsakingi už kvėpavimo takų atvėrimą, neatlieka savo funkcijos ir blokuoja oro patekimą į juos. Šį sutrikimą gydantys medikai sako, kad miego apnėja kelia problemų visiems ja sergantiems. Visgi skaičiuojama, jog tais atvejais, kai per valandą trumpam kvėpuoti žmogus nustoja 10 kartų ar mažiau, itin didelio pavojaus sveikatai nėra. Kai tokie epizodai kartojasi po 30 sykių per valandą, būtina kuo greičiau gydyti šį sutrikimą. Beje, knarkiantys žmonės dažnai net nežino, kad juos kamuoja miego apnėja. Visgi šis sutrikimas nustatomas daugiau nei pusei garsiai knarkiančių pacientų. Vidutinio sunkumo ar sunkios obstrukcinės miego apnėjos paplitimas JAV yra 10 % tarp 30–49 m. ir 17 % tarp 50–70 m. vyrų, 3 % tarp 30–49 m. bei 9 % tarp 50–70 m. moterų. Lietuvoje, manoma, sergančiųjų skaičiai gali būti panašūs. Miego apnėja dažnai susijusi su kitais susirgimais: 72 % ja sergančiųjų turi antsvorį, 50 % – padidėjusį kraujospūdį, 43 % serga cukriniu diabetu. Viena vertus, tokios būklės skatina išsivystyti miego apnėją arba sunkina sutrikimo eigą. Tačiau ir pati miego apnėja dėl nuolat sutrikdomo paciento miego lemia lėtinių ligų vystymąsi.

Daug gydymo būdų

Ne tik miego apnėją, bet ir paprastą knarkimą būtina gydyti. Knarkiantys ar net miego metu kvėpuoti nustojantys žmonės patiria didesnę riziką patirti miokardo infarktą ar insultą, susirgti širdies nepakankamumu. Švedijos Umea universiteto tyrėjai nustatė, kad stipraus nuolatinio knarkimo sukeliamos vibracijos gali pažeisti viršutinių kvėpavimo takų audinius. Dėl jų gali sutrikti net rijimo funkcija. Knarkiant ilgą laiką, labai stipriai, palaipsniui žūsta gomurio burės nervai ir raumenų masė, raumenų skaidulose esantys baltymai. Sutrinka ir jų regeneracija. Sveikatai žalingų knarkimo pasekmių išvengti padeda kompleksinis gydymas. Pirmiausia gydytojai įvertina žmogaus gyvenimo būdą. Nesant patologijų, kartais užtenka sumažinti kūno svorį, atsikratyti žalingų įpročių (rūkymo ar piktnaudžiavimo alkoholiu) ir kruopščiai paisyti miego higienos reikalavimų. Būna atvejų, kai knarkimo intensyvumą ar epizodų skaičių padeda sumažinti pakeista miego padėtis. Gulint ant nugaros atsipalaidavę viršutinių kvėpavimo takų audiniai apsunkina kvėpavimą, tad kartais verta pakeisti pozą. Padeda galvos pakėlimas kilstelint galvūgalį ar pasidėjus daugiau pagalvių. Knarkimą provokuoja kai kurie psichotropiniai vaistai. Tad gydant knarkimą kartais tenka pakeisti vartojamus medikamentus. Visgi dažniausiai tenka sukurti gerokai sudėtingesnį knarkimo gydymo planą. Mat šį sutrikimą lemia daugybė skirtingų veiksnių, tad kiekvienam reikalinga unikali gydymo strategija. Sukurta daug įvairių mechaninių prietaisų, mažinančių knarkimą. Tai įvairūs nosies įdėklai, kaukės, oraliniai įtaisai. Jeigu juos naudojant rezultatas būna nepakankamas, taikomas chirurginis gydymas. Išsiaiškinama, kuris viršutinių kvėpavimo takų segmentas pakenktas: nosis, liežuvėlis, minkštasis gomurys, nosiaryklė, tonzilės, ryklė ar hipofarinksas. Tuomet jis koreguojamas chirurgiškai. Komplikavusios ligos atveju atliekamos uvulopalatofaringoplastikos ar kitos rekonstrukcinės operacijos. Jų metu šalinant perteklinius bei pakitusius ryklės audinius atveriami viršutiniai kvėpavimo takai pilnai išsaugant minkštojo gomurio anatomiją ir funkciją.

Įdomu

Net 40 šalių atliktos apklausos atskleidė, kad apie 13 % asmenų, atsakiusių, kad niekada neknarkia, to tiesiog nežinojo.

Izraelio Soroka universitete atlikta studija parodė, kad dalis knarkiančių moterų linkusios manyti, jog jos iš viso to nedaro arba knarkia ne taip garsiai kaip vyrai. Visgi skaičiai patvirtina, kad maksimalus vidutinis moterų knarkimo garsas siekia 50 decibelų (dB), tik nežymiai mažiau nei fiksuojamas tarp vyrų (51,7 dB). Pasak tyrėjų, moterys jaučia stigmą, susijusią su šiuo kvėpavimo sutrikimu, todėl rečiau ieško specialistų pagalbos, linkusios sušvelninti su juo susijusius simptomus, o tai apsunkina diagnozės nustatymą.

Aukščiausias kada nors išmatuotas knarkimo garsas siekė net 111 dB. Tai viršija pneumatinio plaktuko garsą (80 dB) ir beveik prilygsta žemai skrendančio lėktuvo keliamam triukšmui.