Žmonės visais laikais norėjo turėti tai, ko neturi. Sudėtinga žmogiška prigimtis lemia, kad asmenys, kurie vaizduoja esantys neprieinami, kelia susižavėjimą ir pagarbą. Automatiškai smegenyse kyla asociacijos, kad tas žmogus yra per geras mums. O „per geras“ reiškia kaip tik tinkamas mums. Panašių situacijų galima pamatyti romantiniuose filmuose: vieną personažą traukia kitas, kuris yra „ne jo nosiai“. Tuo žmogumi žavimasi, jis yra išaukštinimas, atsiranda santykiuose intriga. Nieko nuostabaus, kad yra manančių, jog meilė ir trauka turi kelti pagarbią baimę.

 

santykiai

Deja, toks elgesys yra viena iš priežasčių, kodėl mus atstumia tie, kurie rodo per daug dėmesio. Prie tokio santykių modelio mes nesame įpratę. Pasimatymai mums asocijuojasi su vienas kito vaikymusi. Mes slapta mėgaujamės jausmais, kurie sukelia įvairias emocijas: nuo jaudulio iki nusivylimo, kuriuos sukelia meilė, kurią turime užkariauti. Mums reikia žinoti, kad kažkas yra tikrai vertinga, prieš pasiryždami į tai investuoti. Kai pastebime ženklus, kad šie santykiai turėtų būti verti mūsų pastangų, mes imame labiau pasitikėti savimi, mums lengviau atsiverti kitam žmogui ir mūsų įdėtos pastangos yra įvertinamos.

 

Dėl daugelio biologinių priežasčių mus traukia žmonės, kurie mums atrodo, kad yra kažkuo geresni už mus. Evoliucijos požiūriu tai padeda pasirinkti tinkamą parnerį ir susilaukti sveikų palikuonių. Elementariai kalbant, visų pirma mus traukia asmenys, kurie atrodo sveiki, stiprūs, pasitikintys savimi bei emociškai jautrūs (linkę saugoti, ištikimi ir puoselėjantys). Evoliucijos požiūriu taip rinkdamiesi partnerį, kad mūsų ir jų genai padės pagerinti mūsų pačių „veislę“. Tačiau kodėl mus taip atstumia, kai partneris pradeda ieškoti mumyse to paties kaip ir mes jame?

 

Tiesa slypi kažkur giliai pasąmonės kloduose. Iš dalies tokios mintys kyla dėlto, kad jaučiamės neverti meilės. Viena mūsų dalis nėra tikra dėl mūsų pačių vertės. Todėl kai kas nors pradeda rodyti dėmesį, mes automatiškai darome prielaidą, kad jie yra dar blogesni nei mes patys. Niekada nemanoma, kad galbūt tas žmogus mums yra lygiavertis, nes pasąmonės lygmenyje mes esame tvirtai įsitikinę, kad kiekvienas žmogus, kuriam mes patinkame, turi begalę trūkumų. Dažnai pasitaiko, kad kai vienas partneris praranda susidomėjimą, kitas išlieka toks pat dėmesingas. Tokie santykiai jau nėra sveiki.

 

Tačiau pažemindami (kad ir mintyse) žmogų, kuriam jūs patinkate, visų pirma pažeminate save. Jūs tarsi norite jo paklausti: „Kas su tavimi negerai, kad tu taip domiesi manimi?“. Mes jaučiame diskomfortą, kad kažkas gali mus mėgti ar net mylėti. Mes geriau jaučiamės, kai patys kažką vaikomės arba net kai mums sudaužo širdį, nes kažkada tas, kuris domėjomės, atstūmė. Taigi, atstūmimas tapo saugia vieta. Kad nesijaustume tokie vieniši, mes mieliau renkamės filmus, su kurių veikėjais susitapatiname, muziką, kurios klausydamiesi užmirštame viską pasaulyje. Atstūmimas atrodo geriau negu nepagrįstas dėmesys mums.

 

Mes norime rasti partnerį, kurį laikytume vertingu. Tačiau nesaugumo jausmas pasąmonės lygmenyje neleidžia džiaugtis santykiais, komplimentais ir rodomu dėmesiu. Jeigu kam nors patinkame per daug, mes galvojame, kad kažkas su jais yra negerai. Jeigu kažkam mes pakankamai patinkame, mums atrodo, kad galime rasti geresnį. Jeigu kažkam mes visai nepatinkame, mes beviltiškai įsimylime. Tuomet reikia atsakyti sau į kelis klausimus: ar supratę, kodėl taip elgiamės, mes stengsimės elgtis priešingai? Ar galima suteikti žmogui, kuris rodo mums dėmesį, galimybę? Ar galime ignoruoti savo ego, kuris sako: „Aš galiu rasti geresnį“ arba „Kas su tavimi negerai, jei tau aš patinku?“.