Nyderlanduose gyvenanti rašytoja Rasa Sagė pirmą knygą išleido būdama beveik 40-ies. Visuomet pašaukimą rašyti jautusiai moteriai iki tol stigo stabilumo, pasitikėjimo savimi, palaikymo. „Trūko, kad kas nors pasakytų – tu gali rašyti, rašyki! Trūko tol, kol nesuaugau pati ir sau nepasakiau – tu gali, pirmyn!“, – pokalbį pradeda pašnekovė, šiandien rašanti jau penktą knygą.

 

Rasa_Sagė_asmeninė_nuotrEvelina Kvartūnaitė

 

Kaip jūsų gyvenimas klostėsi iki pradedant rašyti knygas?

 

Visą gyvenimą jaučiau, kad žodžiuose slypi man pavaldi jėga, kuri gali pasirodyti tik juos užrašius. Žodžiai liejosi tarytum iš vidaus. Mokykloje, kai reikėdavo parašyti rašinėlį arba atlikti namų darbus raštu, visada buvo be galo lengva ir paprasta tai padaryti. Lygiai tas pats universitete – kai galėdavau, egzaminą visada rinkdavausi laikyti raštu.

 

Tačiau pirmą knygą išleidau tik baigusi mokslus, nemažai metų dirbusi nekūrybinį, administracinį darbą, ištekėjusi, tapusi dviejų vaikų mama ir būdama be dviejų savaičių 40-ies.

 

Rasa_Sagė_autorė_Evelina_Kvartūnaitė

 

Ar nebaisu keisti įprastą gyvenimo būdą?

 

Ne, viskas vyko palaipsniui, sklandžiai. Aš esu žmogus, kuris viską planuoja, matuoja, struktūruoja, visada ieško pusiausvyros. Esu įsitikinusi, kad visos svajonės išsipildo, jei nepavargsti ilgai svajoti ir darai atitinkamus žingsnius. Todėl rimtai rašyti pradėjau tada, kai subrendau, turėjau tam laiko ir galimybių – išėjau į dekretines atostogas. Vaiko gimimas pakeičia moters savimonę, dažnu atveju ji ima labiau tikėti savimi, daryti tai, ko visada norėjo. Taip atsitiko ir man. Laukdamasi antro vaiko, turėdama gerą, palaikančią šeimą, susikūrusi pagrindą po kojomis ėmiau kurti. Vėliau negrįžau į darbą, likau rašyti. Manau, viskas įvyko taip, kaip ir turėjo įvykti, savu laiku.

 

Rasa_Sagė_Evelina Kvartūnaitė_photo

 

Papasakokite, kaip gimsta knygų herojai ir jų istorijos? 

 

Oooo, apie knygas ir jų kūrybinį procesą galėčiau kalbėti valandas (šypsosi). Prieš pradėdama rašyti nemėgau viešumos, nemėgau reikštis ir save rodyti, tačiau knygos pakeitė viską.

 

Esu parašiusi tris romanus, kuriuose veikia personažai. Ketvirtoje knygoje, kur kalbu apie patį rašymą, personažų nėra. Taigi, pirmo romano pirminiame variante pagrindinė personažė buvau aš pati. Ne veltui sakoma, kad rašytojai pirmą knygą visada rašo apie save. Tačiau vėliau, ją perrašinėjant (todėl niekada nereikia skubėti išleisti knygos!), man pasidarė įdomu eksperimentuoti – o kas, jei kitas žmogus, kita asmenybė atsidurtų toje pačioje situacijoje? Kaip reaguotų, ką sakytų, kas būtų vėliau? Ir… siužetas absoliučiai pasikeitė. Manau, knyga tik pagerėjo, eksperimentas pasiteisino. Antroje knygoje, neslėpsiu, buvo įdomu aprašyti, kaip veikia pažįstami žmonės, draugai, giminės, scenos žvaigždės, kaimynai, klasiokai, bendradarbiai. Be galo įdomu ir smagu sukurti aplinkybes vienam ar kitam pažįstamam žmogui, aprašyti jo reakcijas, sprendimus. Trečiame, fantastiniame romane, sukurti personažai nesusiję nei su manimi, nei su pažįstamais, jie tiesiog gimė iš tos istorijos, kurią norėjau papasakoti. Tiesiog atsirado ir yra tokie, kokie yra. Be galo realūs, bent jau man.

 

Rasa_Sagė_Evelinos_Kvartūnaitės_nuotr

 

Ar galima tiesiog atsisėsti ir rašyti, ar to reikia mokytis, žinoti tam tikras taisykles?

 

Ką tik perskaičiau Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas“ ir likau be žado. Tai viena geriausių mano kada nors skaitytų knygų! Įdomiausia, kad joje sugriaunamos visos mano iki šiol išmoktos rašymo taisyklės. Taigi, atsakymas – reikia gerai išmokti taisykles, kad galėtum vėliau jas laužyti ir sukurti unikalų šedevrą, kurio nė viena taisyklė negali apibrėžti.

 

Egzistuoja geros knygos formulė?

 

Be abejo, egzistuoja. Galima postringauti, kad gera knyga kiekvienam gali būti skirtinga, priklauso nuo žanro, temos, yra skirtingų knygų skaitymo laikas, pasiruošimas, dar priklauso ir nuo skaitytojo gyvenimo situacijos, jo apsiskaitymo, netgi nuotaikos… Tačiau visada galima pasakyti, kokia knyga yra (ne)gera. Visiškai nesvarbus žanras ar kas ją skaito. Gera knyga yra ta, kuria skaitytojas, nori nenori, patiki, o bloga ta, kuri sukelia nepasitikėjimą, abejonę, yra nelogiška, neįtraukia kaip meno kūrinys.

 

Kas padrąsino nusiųsti juodraštį leidyklai? Ar nebijojote kritikos, galbūt atmetimo reakcijos?

 

Pirmas impulsas, kurį pažįsta visi rašytojai, yra vaikiškas – kažkam parodyti, ką padarei. Žiūrėkite, aš parašiau knygą! Visą, didelę, dviejų šimtų puslapių knygą! Taip elgiasi vaikai – mama, žiūrėk! Aš irgi pasidaviau tam impulsui (šypsosi). Nusiunčiau ką tik pabaigtą pirmos knygos juodraštį keliolikai leidyklų. Žinoma, niekas jo neišleido, tačiau man paskambino vienos leidyklos darbuotoja ir pagyrė, kad rašau. Tai buvo labai malonu pradedančiai rašytojai ir motyvavo tęsti. Be to, buvo gaila didelio darbo – negi dabar paliksi. Todėl ėmiau gilintis į rašymo subtilybes, perrašinėjau knygą tol, kol ji tapo sočiu tirpalu – joje nebetilpo jokia nauja mintis, joks pakeitimas. Tada nusiunčiau į vieną vienintelę leidyklą „Alma littera“, ir ją labai gražiai išleido. Dabar debiutanto klaidos stengiuosi nedaryti. Rodau savo kūrinius tik tada, kai pati juos pakompostuoju, pabrandinu. Ir taip, kritikos bijojau. Tačiau tikras menininkas kuria nepaisant nieko, nei įvertinimo, nei kritikos, nei piniginio atpildo. Nors kartais pačiai keista, kam aš tai darau?

 

Ar dar pamenate, koks jausmas rankose laikyti jau išleistą savo knygą?

 

Oi, tikrai pamenu. Ačiū už klausimą! Tai buvo mano senuose namuose (dabar gyvename Nyderlanduose), Vilniuje. Paskambino į duris, kurjeris padavė nedidelę dėžutę. Aš ją čia pat, koridoriuje, atplėšau žirklėmis, gana grubiai, nekantriai, o ten… gulėjo ji, mano pirmoji, dar spaustuvės dažais kvepianti knyga! Pirma emocija buvo nuostaba – nesitikėjau, kad bus tokia graži! Kaip dovana, apie kurią svajojai visą gyvenimą. Tačiau skaityti nesiryžau, perskaičiau gal po dvejų metų.

 

Kiek knygų jau parašėte? Ar su kiekviena vis lengviau? Apskritai rašymas – sunkus darbas?

 

Esu parašiusi keturias knygas. „Laimingi žmonės keliauja dviračiais“ išėjo, kai man buvo beveik 40, o ketvirta „Burbulas. Apie pasaulį be vaikų“ – kai įpusėjo 43-eji. Dabar man 44-eri ir rašau penktą. Rašymas – labai sunkus darbas. Prireikia daug užsispyrimo, knygos neparašysi per kelias dienas, tenka kurti mėnesius. Be to, jos niekas nelaukia, niekada nežinai, kaip jai seksis. Tai kova su vėjo malūnais arba žaidimas stiklo kamuoliukais. Tačiau vis tiek daugybė žmonių rašo, įdomu, kodėl? Kūryba, kaip ir rašymas, slepia tam tikrą magiją.

 

Esate labiau meniška rašytoja ar dirbate disciplinuotai? 

 

Esu visiškai disciplinuota rašytoja. Menininkės manyje yra tik tiek, kiek atsiskleidžia kuriant, kai įvyksta „eureka“ momentai. Tai momentai, kai sukuri tai, ko nė nežinojai, kai nutinka tam tikri nenumatyti sutapimai siužete, neplanuoti posūkiai, kai personažas, atrodo, tave veda, o ne tu jį. Tačiau visada susiplanuoju, kada rašysiu. Taip pat visuomet turiu idėją, kurią noriu perduoti, sudarau planą, braižau net schemas, grafikus, lenteles. Dėlioju laiko liniją pagal metų laikus, įvykius, metus. Juk nesinori palikti nelogiškų sakinių ar užuominų, kurios atbaidytų skaitytoją nuo pasakojimo ir priverstų juo suabejoti. Rašant daug matematikos ir netgi geometrijos – mano pirmasis romanas yra dvi susipynusios spiralės, antrasis – keli vienas kitą gaubiantys apskritimai, o trečiasis – kvadratinė lobių skrynelė su užraktu, kurį galima atrakinti perskaičius visą knygą. Rašydama tikrai daug skaičiuoju.

 

Sakoma – jei gali nerašyti, nerašyk. Tačiau daug rašančių žmonių, tarp jų ir lietuvių. Kaip suprasti, kad rašyti verta, reikalinga?

 

Visiškai nesutinku su šiuo posakiu. Yra ir kitas panašus: „Mąstau, vadinasi, gyvenu.“ Dabar visi žino, kad ne viskas slypi prote! Ką reiškia negali nerašyti? Be abejo, gali! Niekas nenutiks, jei nerašysi. Negali nevalgyti, nemiegoti, nekvėpuoti. Bet tikrai gali nerašyti. Tada veiksi kažką kita, ir tiek.

 

Galbūt galima patikslinti šį posakį ir pasakyti: „Rašyk, bet nebūtinai rodyk?“ Tačiau kodėl ne? Galbūt galima eiti dar giliau: „Rašyk, rodyk, bet nespausdink?“ Tačiau kodėl ne? Tos tikros, natūralios, jokių rašymo taisyklių nepaisančios saviterapijos knygos, kai žmogus išlieja popieriui savo traumą, – visada įdomios, ir jos padeda daugybei žmonių. Žmonės dažniausiai ir rašo norėdami pagyti. Taigi, aš esu tik už rašymą. Kuo daugiau žmonių rašys, tuo sveikesnėje visuomenėje gyvensime.

 

Kokiam skaitytojui rašote?

 

Moterims, nes mano knygos labai moteriškos, švelnios. Vyrams jos per mažai intriguojančios, nėra nei gaudymų, nei šaudymų, nei mirties, nei kataklizmų, tik daug psichologijos ir santykių, daug dialogų.

 

Mano skaitytojos – išsilavinusios, atviros, protingos, jautrios, apsiskaičiusios.

 

Ar visuomet turite idėjų naujoms knygoms? Gal dabar žinote kelis galimus variantus?

 

Taip, tikrai, idėjų netrūksta. Nors norėjau padaryti pertrauką po „Burbulo“, tačiau po vieno pokalbio su pažįstamu supratau, kad neišsisuksiu, teks pradėti naują romaną. Neforsuoju, leidžiu idėjoms mane pasirinkti. Jų neieškau, jos pačios mane suranda.

 

Idėja naujai knygai – vienas malonesnių kūrybos proceso dalių. Juk galima rašyti apie ką tik nori, tačiau kuri idėja nugalės, kam skirsiu ateinančius dvejus metus savo gyvenimo? Tokia idėja turi būti be galo stipri, užburti ir nepaleisti. Šiuo metu kuriu istorinį romaną apie lietuvius Nyderlanduose, vėliau turiu minčių rašyti pasakojimą apie gimdymą namuose ir taip toliau, iki gyvenimo pabaigos (šypteli).

 

Kaip pavyksta rašymą derinti su mamos ir žmonos vaidmenimis?

 

Svajoju apie rašymo atostogas kur nors šiltuose kraštuose, kai niekas nieko man nesako, neklausia, neprašo, o aš tik mėgaujuosi kava, ledais, ilgais pasivaikščiojimais ir rašymu(šypsosi). Kartu su vyru svajojame, kad kai išeisime į pensiją, taip ir bus. O gal svajonė ir anksčiau išsipildys, kas čia žino, viskas mažais žingsneliais. Mūsų lietuvių autorių bendruomenė organizuoja tokias atostogas, jau kitų metų pavasarį… Deja, kol kas ne man. Šiuo metu galiu sau leisti rašyti, kai vaikai būna mokykloje, ir tai ne kasdien, nes kartais reikia užsiimti kitais reikalais, susitikti su bendraminčiais ir pan.

 

Kaip kilo mintis įkurti Lietuvių laisvalaikio literatūros lygą?

 

Lietuvių laisvalaikio literatūros lyga – lietuvių autorių bendruomenė, šiuo metu vienijanti daugiau nei 100 aktyvių kūrėjų. Mes esame labai draugiška bendruomenė, kartu vykdome daug veiklų: pristatome savo knygas, organizuojame renginius, įvairius konkursus, net kūrybines atostogas nariams. Šią bendruomenę įkūrėme drauge su rašytoja Lavisa Spell. Kartą ėmiau iš jos interviu ir abi nusprendėme, kad itin trūksta tokios nuoširdžios bendraminčių autorių grupės. Lavisa sugalvojo pavadinimą ir netrukus jau turėjome keliasdešimt narių. Labai džiaugiamės, kad ją subūrėme, LLLL dėka susipažinome su daugybe įdomių, draugiškų, linkusių dalintis ir palaikyti vienas kitą autorių.

 

Ar sunku būti lietuvių rašytoja emigracijoje?

 

Visiškai nesunku. Įdomu. Gyvenant emigracijoje prie idėjų įvairovės prisideda ir kultūriniai skirtumai, Lietuvos perspektyva iš šalies, naujos kalbos ir skirtingo mentaliteto supratimas. Tai tik pagyvina ir paįvairina kūrybinį procesą. Kartais galvoju, jei gyvenčiau Lietuvoje, galėčiau lankyti kultūrinius renginius, būčiau matomesnė, bet suprantu, kad tai tik iliuzija. Jei noriu daryti, organizuoti renginius ar juose dalyvauti, puikiai galiu ir dabar, visiškai nesvarbu, kur gyvenu.

 

Kalbino – Laima Samulė

Fotografė – Evelina Kvartūnaitė