Klasikinėje muzikoje jaučiuosi kaip namuose

Kompozitoriaus ir dirigento Gedimino Gelgoto muzika skamba pagrindinėse koncertų salėse ir muzikos festivaliuose Europoje bei už jos ribų. Talentingas muzikas koncertavo netgi Dalai Lamai. Rugsėjo 5-ąją G. Gelgotas savo kūryba dalinsis Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje. Koncertą vilniečiams ir miesto svečiams dovanoja Kristupo festivalis.

   

IŠ KUR jumyse atsirado meilė muzikai?

   

Gimiau muzikantų šeimoje, nuo pat ankstyvos vaikystės klausinėjau tėvų, kokiu instrumentu grosiu. Ir dabar išties galvoju, kad tie pirmieji muzikos akordai, kuriuos išgirdau klausydamas tėvų repeticijų, paliko didžiulį įspūdį.

 

KOKIOS muzikos daugiausia klausėtės vaikystėje, paauglystėje?

   

Tiesą sakant, daugiausia klausiausi to, ką grodavau, ko mokėmės. Mokslai M. K. Čiurlionio menų mokykloje tikrai intensyvūs, vienaip ar kitaip muzika gyvenome beveik visą parą. Paauglystėje atsipalaidavimui su draugais klausydavome amerikietiškos popmuzikos – tuomet buvo populiarios Alicios Keys, Whitney Houston, George‘o Michaelo, Madonnos dainos.

 

KODĖL pasirinkote atlikti klasikinę muziką, o ne populiariąją?

   

Todėl, kad tai mano savastis, atlikdamas būtent šią muziką jaučiuosi kaip namuose, ją jaučiu, ją pažįstu. O kadangi dar ir pats ją kuriu, man patinka tas pojūtis, kad dalyvauju gyvuose šios muzikos procesuose.

 

KOKIE klasikai ar šiuolaikiniai kompozitoriai žavi? 

 

Daug kas žavi. Visgi išskirčiau G. B. Pergolezio, D. Skarlačio, A. Vivaldžio, J. S. Bacho muziką.

 

KUO ypatinga, išskirtinė jūsų kuriama muzika?

   

Dažnai Lietuvoje esu vadinamas drąsiausiu kompozitoriumi. Galbūt todėl, kad, žvelgiant įprastiniu žvilgsniu, vaikštau ties stilių ir žanrų ribomis, gerai pažįstu kanonus, bet nesimeldžiu jiems. Svarbu, kad muzika rezonuotų su dabartimi ir šiandienos, o ne rytojaus ar vakarykščiu žmogumi. Man nesvarbi jos ateitis. Ne tik ją kuriu, bet dažnai ir atlieku, todėl ji visų pirma yra komunikacija, kalba, galimybė bendrauti. Ja naudojuosi, ja bendrauju su kitais žmonėmis temomis, kuriomis bendrauti žodžių kalba sudėtinga. Meilė, dabartis, netektis.

 

KOKIAM klausytojui kuriate ar pirmiausia kuriate sau?

   

Turbūt tiksliausia sakyti, kad kuriu, kai noriu pasidalinti jausmais. Taigi, ir dėl savęs, ir kitiems.

 

AR skiriasi koncertų lankytojai Lietuvoje ir užsienyje?

   

Taip, publikos skiriasi, nes skirtingi temperamentai. Tačiau publika labai skirtinga ne tik dėl geografijos. Tiesiog gali skirtis einantys į koncertą filharmonijoje nuo klausančių vasaros koncertų po atviru dangumi ar tų, kurie ateina klausytis į bažnyčią ar klubą. O aš koncertuoju visose tose vietose.

 

AR pastebite, kad klasikinės muzikos koncertų sales vis gausiau lanko jauni žmonės?

   

Mano koncertuose publika visada jauna. O daug kitų koncertų lankyti netenka – tiesiog tam nėra laisvų vakarų. Bendrai kalbant, klasikinės muzikos klausytojai Lietuvoje tikrai pastebimai jaunesni nei Vakarų Europoje, ir tai itin džiugu.

 

KAS įkvepia kūrybai? Ar tiesa, kad kūrėjui reikia dramatiškų išgyvenimų?

   

Kūrėjams svarbu visada būti jautriems ir atviriems. Todėl, kad tai išlaikytume, dažnai esame linkę į stiprius jausmus, ribines emocijas, kartais patys save įstumiame į situacijas, kurios suteikia ne tik daug džiaugsmo, bet vėliau ir daug skausmo. Vis tiek tikiu, kad yra tik vienas dalykas, dar blogesnis už patiriamą skausmą, – tai nepatirti nieko.

 

KAIP kūrėjui sekasi tvarkytis su buities reikalais?

   

Iš esmės manau, kad prasčiau nei daugeliui kitų. Reikia suprasti, kad ši profesija nuolat verčia aktyvuoti tą smegenų dalį, kur fantazijos, jausmai, filosofijos. Ji nuolat dirba. Todėl dalykai, reikalaujantys konkretumo, racionalaus sprendimo, gali atimti daugiau laiko. Ir motyvacijos tam turime mažiau. Kita vertus, mūsų darbe reikia daug konkretumo: programų sudarymai, repeticijų laiko planavimai ir apskaičiavimai, skrydžių grafikai – visa tai turi būti tikslu ir apgalvota. Tai išmokstame daryti.

 

KĄ sudėtingiausio teko išmokti dėl profesijos?

   

Didžiulę dalį išties sudėtingų dalykų turime išmokti vaikystėje. Tikrai būna visko – ir nuovargio, ir ašarų. O vėliau, sakyčiau, labiau visi žmogiškieji dalykai: susitvarkyti su įtampa ir stresu, planuoti laiką, išmokti bendrauti ir bendradarbiauti su daug skirtingų žmonių, neperdegti fiziškai ir emociškai intensyviais laikotarpiais, visoje toje gausybėje atskirti tikrus ir nuoširdžius ryšius ir t. t. Sudėtingų kūrinių partitūras mokomės visą laiką, iššūkių per akis, nes mokymasis nesibaigia.

 

KOKIAS gyvenimo pamokas vertinate labiausiai?

 

Visas tas, kurios išties pakeičia mano charakterį bent truputėlį į gerą. Kurios padeda dalykus suprasti geriau, matyti aiškiau, dėl kurių tampu labiau empatiškas.

 

AR galėtumėte išskirti mėgstamiausią sukurtą kūrinį?

   

Šiuo metu tai mano kūrinys „Vilniaus Sarabanda“, kuriam tekstą rašė Kristina Sabaliauskaitė. Visi bilietai į šio kūrinio atlikimus visada dingsta akimirksniu, tai labai džiugina. Dabar kaip tik ieškome būdų paskelbti daugiau pasirodymų.

 

KOKIOSE išskirtinėse erdvėse teko koncertuoti?

   

Netrukus grosime visų muzikantų svajonių salėje – Niujorko „Carnegie Hall“. Žinoma, tokios erdvės išskirtinės. Arba groti ypatingoms asmenybėms, tokioms kaip Jo Šventenybė Dalai Lama. Tai nepamirštamos akimirkos. Viena gražiausių vietų, kur teko koncertuoti, – antikinis teatras Taorminoje, Sicilijoje. Tiesiog nepakartojama.

 

KĄ pirmiausia darote prieš lipdamas ant scenos ir iškart po koncerto?

 

Keletą paskutinių akimirkų prieš pat einant į sceną man labai padeda juokas, todėl džiaugiuosi, kai aplink yra kolegų, scenos partnerių, kurie turi gerą humoro jausmą. Iškart po koncerto skubu persirengti, nes, viena vertus, norisi kuo greičiau grįžti į kitą amplua – paprastą paprastai apsirengusį žmogų. Kita vertus, jei iškart nepersirengi, paskui tai padaryti vis sunkiau, po koncerto nuslūgus adrenalinui apleidžia jėgos.

 

KAIP bėga jūsų laisvalaikis? KAS padeda geriausiai atsipalaiduoti?

   

Buvimas su draugais, su knyga, poilsis tylioje, nuošalioje vietoje.

 

KAIP priimate klaidas, nesėkmes?

   

Į tai, kas susiję su profesija, dabar reaguoju ramiau, nes požiūris pasikeitęs. Scenoje visada siekiu geriausio rezultato, bet koncerte jau nereaguoju į „nuslydusią“ natą ar pan. taip, kaip anksčiau. Supratau, kad muzika – visai ne apie tai. Daug svarbiau – muzikos alsavimas, gyvybė, emocija ir prasmė. Kita vertus, esu linkęs matyti problemas ar nesėkmes ten ir tada, kur kitiems dar visiškai neatrodo problema ar nesėkmė. Dėl tokių kitiems dažnai nematomų, bet man pačiam jaučiamų dalykų galiu ir naktimis nemiegoti. Galbūt ši savybė šiek tiek padeda užkirsti kelią galimoms nesėkmėms, laiku ir gerai paruošti koncertines programas.

 

KAIP manote, sėkmė lydi atsitiktinai ar viską gyvenime lemiame patys?

   

Turbūt reikia pripažinti, kad visgi nei startinės aplinkybės visų nėra vienodos, nei dažnai tam tikros duotybės. Galvoju, kai Lietuva yra tokiame pakilime, turtingesnė ir gražesnė nei bet kada anksčiau – dabar vaikai tikrai gimsta kitomis aplinkybėmis nei prieš 40 ar 60 metų. Tai jau aukštesnis startinis taškas, kad ir kaip žiūrėtum. Gimti turtingoje ir laisvoje, atviroje Europos dalyje – tikrai ne tas pats, kaip nustekentoje ir okupuotoje, persekiojimų ir baimių kupinoje, uždaroje šalyje. Vis tiek tikiu, kad gyvename pasaulyje, kuris kaip niekada anksčiau norintiems leidžia siekti ir pasiekti savo tikslų, laimės, nesvarbu, nuo kur pradedi. Pasaulis atviresnis, labiau susijęs įvairiais saitais. Patys nulemiame labai daug – tuo esu giliai įsitikinęs.

 

Autorius Laima Samulė