Įsivaizduokite vakarienę, kai ant stalo garuoja sultingas kepsnys, bet joks gyvūnas dėl to nebuvo paliestas. Jokio skerdimo, jokio kraujo – tik ląstelė, iš kurios laboratorijoje užaugintas audinys. Skamba kaip futuristinė utopija? Visai ne – tai jau vyksta!

 

Kas iš tiesų tai yra?Female,Researcher,Adding,Pink,Liquid,To,Meat,Sample,Using,Pipette

 

Dirbtinė mėsa – tai ne augalinis kepsnio pakaitalas, pagamintas iš sojų ar grybų, o tikra mėsa, užauginta be gyvūno kūno. Svarbu atskirti du dalykus: augalinę mėsą, kurią sudaro augaliniai baltymai, skoniu ir tekstūra imituojantys tikrą mėsą, ir laboratorinę (arba kultivuotą) mėsą, kuri auginama iš tikrų gyvūninių ląstelių – be skerdyklų, bet su mokslo preciziškumu.

 

Laboratorinės mėsos gamyba prasideda nuo paprastos gyvūno ląstelės – dažniausiai raumenų ar kamieninės. Ji įdedama į maistinę terpę, kurioje ląstelės dauginasi, formuoja audinius ir galų gale tampa tuo, kas atrodo ir jaučiasi kaip mėsa. Viskas vyksta sterilioje, kontroliuojamoje aplinkoje – be kaulų, be kailio, be skausmo.

 

Bet ar tai tikrai mėsa? Chemiškai – taip. Ji turi tuos pačius baltymus, riebalus, netgi struktūrą. Tačiau jos gamybai naudojami įvairūs stimuliatoriai, augimo faktoriai ir maistinės terpės, kurios gali būti tiek natūralios, tiek sintetinės. Kai kurios jų vis dar išgaunamos iš gyvūnų, tačiau naujos technologijos jau siekia jų atsisakyti. Taigi, kultivuota mėsa – tai tarsi biologinė mėsos versija be gyvūno kūno, bet su visais skonio, maistinės vertės ir išvaizdos parametrais. Joje nėra sintetinių medžiagų tokia prasme, kaip jos suprantamos kalbant apie chemijos laboratorijos produktus, tačiau jos kelias į mūsų lėkštes yra ne mažiau dirbtinis nei skaitmeninės realybės vaizdas.

 

Nuo ląstelės iki kepsnio

 

Kaip jau minėta, laboratorinė mėsa auginama iš gyvūninių ląstelių. Pirmasis šio proceso etapas – ląstelių paėmimas iš kiaulės, jaučio, vištos ar kito gyvūno. Tam naudojamas mažas audinio pluoštelis arba kamieninės ląstelės. Pastarosios pasižymi gebėjimu sparčiai daugintis ir formuoti raumeninį audinį. Ląstelės patalpinamos į augimo terpę – specialų skystį, kuriame yra būtinų maistinių medžiagų (tokių kaip aminorūgštys, vitaminai, mikroelementai ir kt.) bei augimo veiksnių, dažniausiai išgautų iš gyvūnų serumo. Vis dėlto daugelis gamintojų siekia gyvūninį serumą pakeisti augaliniu arba sintetiniu, kad būtų ir pigiau, ir etiškiau. Ląstelės auginamos bioreaktoriuose – specialiuose induose, kuriuose palaikoma optimali temperatūra, deguonies lygis ir pH vertė. Tam, kad susidarytų mėsai būdinga tekstūra, ląstelės pritvirtinamos prie pagrindo (pvz., valgomos augalinės gardelės) arba pasitelkiamos 3D spausdinimo technologijos, leidžiančios formuoti struktūrą, artimą įprastai mėsai. Po kelių savaičių susiformuoja raumenų skaidulų sluoksnis, kuris savo savybėmis jau prilygsta tradicinei mėsai. Gaminys gali būti naudojamas kaip įprasta mėsa – malamas į faršą ir pan.

 

Kada taps kasdienybe?

 

Pirmąja šalimi, leidusia prekiauti laboratorine mėsa, tapo Singapūras. 2020 m. gruodį Singapūro maisto agentūra patvirtino JAV įmonės „Eat Just“ pagamintus vištienos kąsnelius, o vėliau leido ir kitų gamintojų produkciją. JAV 2023 m. leido prekiauti „Upside Foods“ ir „Good Meat“ išauginta mėsa, tačiau kol kas tik aukščiausios klasės restoranuose. Izraelis, Pietų Korėja ir Kinija dirbtinę mėsą vis dar aktyviai testuoja ir rengia atitinkamus reguliavimo mechanizmus. Europos Sąjungoje (ES) laboratorinė mėsa priskiriama naujų maisto produktų kategorijai (Novel Food), todėl prieš patekdama į rinką ji turi pereiti griežtą maisto saugos vertinimą, kuris gali trukti 5–10 metų. Kol kas ilgalaikių tyrimų apie tokios mėsos poveikį žmogaus sveikatai nėra, nors mokslininkai teigia, kad ji saugi vartoti. Prognozuojama, kad ES tokia mėsa galėtų būti legalizuota iki 2030-ųjų. Analitikų vertinimu, iki 2040-ųjų lanboratorinė mėsa galėtų patenkinti 35–40 % visos pasaulinės mėsos paklausos ir efektyviai konkuruoti su tradicine mėsos gamyba.

 

Ar tikrai ekologiška bei etiška?

 

Dirbtinė mėsa kuriama siekiant sumažinti planetos ekologinę naštą ir kartu užtikrinti didesnį etinį požiūrį į gyvūnus, mat gyvulininkystė yra ne tik tarši, bet ir žiauri ūkio šaka. Tačiau, kaip ir kiekvienas reiškinys, laboratorinės mėsos gamyba turi ir privalumų, ir trūkumų. Du svarbiausi aspektai:

 

Gyvūnų kančios mažinimas. Tradicinėje mėsos gamyboje kasmet nužudoma apie 80 mlrd. sausumos gyvūnų. Laboratorinė technologija teoriškai gali sumažinti šį skaičių iki vos 0,01 %, nes gyvūnai naudojami tik ląstelėms paiti. Pvz., įmonė „Upside Foods“ naudoja vienintelę biopsiją iš gyvūno, kad sukurtų neribotą mėsos kiekį. Taigi gyvūnai iš skerdžiamų subjektų tampa ląstelių donorais – panašiai kaip žmonės, aukojantys kraują. Tokiems donoriniams gyvūnams užtikrinamos aukščiausio standarto laikymo sąlygos, o biopsijos atliekamos taikant nejautrą ir nesukeliant streso. Šis metodas žada padėti išvengti gyvūnų kančių ir skerdimų: vietoj intensyvių fermų, kuriose gyvūnai dažnai laikomi ankštose patalpose, pakanka tik kelių ląstelių mėginių. Tai reiškia, kad milijardai gyvūnų galėtų likti laisvi, o jų patiriama kančia – gerokai sumažėti. Be to, mažėjantis tradicinės gyvulininkystės mastas padėtų spręsti ir su gyvūnų gerove susijusias etines dilemas, tokias kaip selekcija ektremaliam svorio augimui ar antibiotikų naudojimas didelėmis koncentracijomis. Tačiau apie 90 % laboratorinės mėsos startuolių vis dar nauda fetalinį veršelio serumą (FVS) – medžiagą, išgaunamą iš veršelių vaisių kraujo. Vienai FVS partijai pagaminti reikia apie 50 veršelių vaisių. Tam kuriamos augalinės ir sintetinės alternatyvos, tačiau kol kas jos gerokai brangesnės, o jų panaudojimas didesniu mastu dar ribotas.

 

Klimato kaitos poveikio mažinimas. Dirbtinės mėsos gamyba gali sumažinti anglies dioksido (CO₂) emisijas net iki 90 %, palyginti su įprasta gyvulininkyste. Dauguma šiltnamio efektą sukeliančių dujų tradicinėje mėsos pramonėje išsiskiria per gyvulių virškinimo procesus ir mėšlo tvarkymą. Laboratorinė mėsa taip pat reikalauja iki 99 % mažiau žemės, nes nebereikia didžiulių ganyklų ar grūdų laukų, skirtų gyvuliams šerti. Vandens sąnaudos gali sumažėti iki 95 %, nes nelieka būtinybės šerti ir girdyti milijonų gyvūnų. Skaičiuojama, kad jei 30 % rinkos pereitų prie dirbtinės mėsos, tai prilygtų 150 mln. automobilių pašalinimui iš eismo arba žemės plotui, dvigubai viršijančiam Prancūzijos teritoriją. Apie 30 % pasaulio ganyklų galėtų būti sugrąžintos natūraliai ekosistemai, atkuriant biologinę įvairovę. Tačiau dirbtinė mėsa kelia ir energijos vartojimo paradoksą. Nors jai reikia gerokai mažiau žemės, vandens ir kitų išteklių, 1 kg dirbtinės mėsos pagaminti gali prireikti 100–150kWh elektros, t. y. 2–3 kartus daugiau nei sunaudojama tradicinei mėsai. Maždaug 65 % pasaulyje sunaudojamos elektros vis dar gaunama iš iškastinio kuro, didelis energijos poreikis tampa reikšmingu ekologiniu iššūkiu.

 

Laboratorinė mėsa nėra tobula, bet gali būti geriausias žinomas būdas sumažinti žalą gyvūnams ir planetai. Jei technologija tobulės (be FVS, naudojant atsinaujinančią energiją), ji gali tapti tikra etine ir ekologine revoliucija.

 

Dvasinis aspektas

 

Kol vieni svarsto apie dirbtinės mėsos poveikį žmogaus sveikatai ir ekologijai, kiti kapsto giliau ir kelia dvasinę dilemą: ar mėsa be gyvybės turi tą pačią energiją?

 

Kai kuriems vartotojams svarbu, ar mėsa, užauginta be gyvybės ciklo, išlaiko gyvybinę energetiką, tradiciškai siejamą su tvariu, natūraliu gamtos ritmu – saulės energija, dirvos transformacija ir gyvo organizmo virsmu. Skeptikai kelia klausimą, ar sterilioje, kontroliuojamoje aplinkoje užaugintas audinys gali suteikti tą pačią vidinę gyvybės šilumą ir sąmoningumo pojūtį, kurį tradiciškai priskiriame natūraliai augintiems gyvūnams. Technologijų šalininkų teigimu, ląstelės, augančios laikantis natūralių procesų (medžiagų apykaitos, hormoninio reguliavimo), gali ne tik atkartoti skonį ir tekstūrą, bet ir turėti subalansuotą poveikį organizmui, panašiai kaip ekologiškai, be hormonų ir cheminių priedų auginta mėsa. Be to, tie, kas mano, kad svarbiausia yra kančios nebuvimas, laiko laboratorinę mėsą „švaresniu“ pasirinkimu, nes ji neperduoda jokio streso ar kančios energijos.

 

Įdomu

 
  • 2013 m. olandų pagamintas pirmasis laboratorinis mėsainis kainavo apie 219 tūkst. Eur, o su dabartinėmis technologijomis toks pats kainuoja 10–15 Eur.
  • Dirbtinė mėsa pradėta kurti nuo jautienos, o dabar pereita prie paukštienos ir net žuvies arba gryno riebalinio audinio.
  • Apklausos rodo, kad 72 % vartotojų pereitų prie laboratorijoje augintos mėsos, jei jos kaina būtų kaip įprastinės.

 

Autorė Jūratė Survilė