Keliauti vienai paprasčiau

Ugnė Bruzgaitė šią vasarą leidosi jau į antrą solo kelionę po Azijos šalis, trukusią net kelis mėnesius. Aktyvų gyvenimo būdą mėgstanti mergina pasakoja kelionėse nepritrūkstanti kompaniono, priešingai – daug paprasčiau, kai nereikia prie nieko derintis ir su niekuo tartis. „O įspūdžiais bet kada galiu pasidalinti su draugais socialiniuose tinkluose“, – sako pašnekovė, kuri jau svajoja apie kitą solo kelionę.

   

Ugne, kaip kilo mintis leistis į pirmą solo kelionę? Kokį maršrutą pasirinkote ir kodėl?

 

Pirmoji mintis kilo seniai, dar studijuojant, kai sužinojau, kad pagal „Erasmus“ studentų mainų programą galėčiau studijuoti Malaizijoje. Tokia galimybė skambėjo egzotiškai, tad nusprendžiau pretenduoti. Gavusi vietą mainų programoje labai apsidžiaugiau, bet netrukus prasidėjusi COVID-19 pandemija sudaužė viltis išvykti. Pasižadėjau, kad baigusi universitetą pati nukeliausiu į Aziją, nes itin žavėjo tolimi, nepažinti kraštai. Taip ir padariau – leidausi į solo kelionę, kurios metu aplankiau Singapūrą, Balio salą, Vietnamą. Šiais metais vėl keliavau viena ir rinkausi panašų maršrutą – Pietų Korėją, Indonezijos salas, Malaiziją ir Vietnamą.

 

Kaip į solo keliones reaguoja tėvai? Ar lengvai išleidžia?

   

Tėvams ir kitiems artimiesiems turbūt buvo gerokai baisiau nei man. Iš pradžių apskritai sakė, kad niekur nekeliausiu, bet galiausiai pavyko įtikinti, nes jie puikiai žinojo, kad seniai svajoju aplankyti Aziją. Žinoma, labiausiai jaudinosi dėl saugumo, man ir pačiai likus savaitei iki pirmos kelionės buvo neramu, galvojau „ką čia darau?“ (šypsosi). Galiausiai viskas gerai pavyko, o vienintelis tėvų prašymas – kad maždaug žinotų mano planus ir buvimo vietą.

 

Ar kruopščiai suplanavote keliones?

   

Taip, nes esu stipriai planuojantis žmogus. Be to, dėl saugumo buvo svarbu viską suplanuoti ir užsakyti iš anksto. Tiesa, užsakinėjau su galimybe atšaukti rezervacijas, jei kelionėje keistųsi planai.

 

Ar Azijos šalyse patyrėte kultūrinį šoką?

   

Kultūrinis šokas labai priklauso nuo šalies. Stipriausias Vietname, nes beveik niekas nekalbėjo angliškai, dėl šiems kraštams netipinės išvaizdos visi badė mane pirštais. Jau antrą dieną ilgus šviesius plaukus paslėpiau po kepure ir rengiausi kuo neutralesnių spalvų drabužiais. Be abejo, nustebino maisto ruošimo ir valgymo kultūra – viskas gatvėje, abejotinos higienos sąlygomis. Eismas itin chaotiškas: dega raudonas šviesoforo signalas, bet visi važiuoja. Pirmą dieną galvojau „kur aš čia patekau?“, prireikė laiko perprasti sistemą ir prisitaikyti.

 

Kaip atrodė įprasta jūsų diena?

 

Viskas priklausė nuo veiklų. Vieną dieną poilsiauju, kitą vykstu į ekskursiją, einu į žygius prie ugnikalnių ar į ryžių terasas. Stengiausi kelionę planuoti taip, kad dienos būtų gana skirtingos, kad kelias dienas iš eilės negulėčiau prie baseino ar kasdien nežygiuočiau. Manau, dienotvarkė turi būti įvairi ir nevarginanti, kad galėtum pajusti tikrą kelionės malonumą.

   

Jums svarbu aplankyti turistinius objektus ar labiau pajusti vietinių gyvenimo tempą ir bendrą atmosferą?

   

Tikriausiai labiau pajusti atmosferą. Turistiniai objektai labiau skirti pasidaryti nuotrauką ir keliauti toliau, tad nematau didelės prasmės. Man svarbiau pajusti vietovę, labai įdomu pabendrauti su vietiniais, išgirsti iš jų apie gyvenimo būdą, tradicijas. Nesikoncentruoju į turistinius objektus, bet jeigu jie pakeliui, žinoma, nepraleidžiu progos apžiūrėti.

 

Kurios vietos paliko didžiausią įspūdį?

 

Vienareikšmiškai save galiu vadinti gamtos žmogumi, todėl įspūdingiausios vietos niekada nebūna miestuose. Labiausiai įsiminė žygiai Javos saloje iki ugnikalnių. Kažkas neapsakomo stovėti prie kraterio ir girdėti, kaip kunkuliuoja lava. Labai džiaugiuosi Komodo saloje išpildžiusi svajonę paplaukioti su bangininiais rykliais, kurių ilgis siekė 3–4 metrus. Taip pat be galo patiko trijų dienų žygis su palapinėmis į Rindžanio ugnikalnį, kurio aukštis 4000 metrų.

 

Kaip sekėsi su maistu? Ar atidžiai rinkotės, ką valgyti?

 

Keliaudama Azijoje beveik visai nevalgiau europietiško maisto, nes čia jį neskaniai ruošia, be to, gana brangu. Visada stengiuosi išbandyti naujus skonius, ragauti viską, už ko akis užkliūva. Be abejo, atsižvelgiu į vietą, kad maisto gaminimo sąlygos atrodytų daugmaž tinkamos. Kartais pasiseka labiau, kartais mažiau. Gelbėja su savimi turimi angliukai ir kiti vaistai nuo virškinimo sutrikimų.

 

Ar visada jautėtės saugiai? Nepapuolėte į keblias ar pavojingas situacijas?

 

Vietname jaučiausi svetima dėl ilgų šviesių plaukų, nemalonu, kai visi reaguoja kaip į keistą objektą. Javos saloje sulaukiau daug prašymų kartu nusifotografuoti, tai buvo visai malonu, bet mane apvogė – iš rankos išplėšė telefoną. Kai kreipiausi į policininkus, sulaukiau neįkainojamos reakcijos: jie stebėjosi mano pasirinkimu taip atrodant vienai keliauti po Indoneziją. Jų nuomone, elgiausi nesaugiai. Kita vertus, bet kuriam turistui gali taip nutikti, nes savo išvaizda atkreipiame nesąžiningai pasipelnyti siekiančių žmonių dėmesį.

 

Kaip išsprendėte situaciją?

 

Iš tiesų buvo neeilinė situacija, tokios patirties anksčiau neturėjau. Visgi keliavau viena, todėl su savimi turėjau atsarginį telefoną, kad visada galėčiau susisiekti su tėvais, paskambinti draudimui. Grįžusi į svečių namus iškart taip ir padariau. Buvau apsidraudusi, tad atgavau pinigus už telefoną, jau kitą dieną prekybos centre įsigijau naują telefoną ir SIM kortelę. Toliau tęsiau kelionę ir visas klostėsi puikiai, tik kelias dienas jaučiau baimę ir nepasitikėjimą savimi bei aplinka, bet negi susikrausi daiktus ir vyksi namo? Tikrai ne!

 

Kokių panašumų ir skirtumų atradote tarp Azijos šalių atstovų ir lietuvių?

 

Sakyčiau, labiau skiriamės, nes lietuviai šaltesni, ne tokie naivūs ir patiklūs, nelabai prisileidžia kitų žmonių. Azijoje sutikti žmonės ne tokie turtingi, patys neturintys užtektinai maisto, bet visada dalinasi, šypsosi, bendrauja, domisi, iš kur atvykai, kaip sekasi. Lietuviai nėra tokie šilti vieni kitiems, taip pat turi daug išankstinių nusistatymų. Kai pasakiau, kad keliausiu viena, sulaukiau nuostabos ir nepalaikymo: negi neturiu draugų, gal man kažkas nutiko, kad noriu keliauti viena… Retas pagalvojo, kad man tiesiog patinka keliauti vienai (šypsosi).

 

Kokie tokio keliavimo privalumai?

 

Solo kelionėse nuo nieko nesi priklausoma, nereikia taikytis prie kito žmogaus, kur eiti, ką valgyti ar kokia veikla užsiimti. Pati viską sprendi, esi visiškai laisva elgtis, kaip nori. Tai mane labiausiai žavi.

 

Ar neliūdna, kai nėra su kuo dalintis įspūdžiais?

 

Indonezijoje, praėjus mėnesiui nuo kelionės pradžios, žiūrėdama į saulėlydį suvokiau, kad tai pirma diena, kai buvau visiškai viena. Pasigrožėjusi saulėlydžiu ėjau viena vakarieniauti ir jaučiausi puikiai. Apsistoju svečių namuose, kur lengva susirasti draugų, nes kambariuose gyvena keli žmonės. Be to, hosteliai organizuoja įvairias išvykas, veiklas, todėl nuolat bendrauji su kitais. Tikrai nebūna liūdna ir labai vertini akimirkas, kai iš tiesų gali pabūti viena ir neuždavinėti tų pačių klausimų: „Iš kur atvykai?“, „Kuo užsiimi?“ ir kt. Panorusi pasidalinti įspūdžiais bet kada galiu nusiųsti nuotrauką draugams ar sekėjams socialiniuose tinkluose, pabendrauti su artimaisiais.

 

Ar solo kelionės padeda geriau save pažinti?

   

Aš ir Lietuvoje dažnai kokybiškai leidžiu laiką viena: nueinu į parkelį paskaityti knygos, klausausi muzikos bėgiodama, užsiimu įvairiomis aktyviomis veiklomis. Solo kelionėse nepatiriu ypatingų atradimų, tačiau jos tikrai suteikia vertingų pamokų, nes susiduriu su situacijomis, kurių kasdien nepatiriu, o keliaudama viena viską turi išspręsti pati. Solo kelionės naudingos vien dėl to, kad nuolat bendrauji anglų kalba. Kasdien kalbiesi su žmonėmis iš skirtingų šalių, taip plėti akiratį, pažįsti įvairias kultūras. Paskutinėje kelionėje teko pabendrauti su nemažai keliautojų iš Naujosios Zelandijos, norėčiau nukeliauti į tuos kraštus.

     

Ko parsivežate iš kelionių?

 

Iš paskutinės – suvokimą, kad dviejų mėnesių kelionė man per trumpa, galėčiau dar bent tiek keliauti (šypsosi). Kaskart parsivežu dar didesnį norą vėl leistis į solo kelionę. Neatbaido nei vagystė, nei kiti nesklandumai, parsivežu tik geriausius prisiminimus ir troškimą pakartoti tokį nuotykį.

 

Ką dabar darytumėte kitaip, ko vengtumėte keliaudama?

 

Jau taip nemosikuočiau telefonu. Nors ir didelis noras užfiksuoti ypatingas vietas ar gamtos reiškinius, kuriuos matau pirmą kartą gyvenime, reikia pirmiau galvoti apie saugumą. Nesirinkčiau vėlyvų skrydžių, nes baisu, kai nusileidi nepažįstamame mieste ir nebevažiuoja autobusai ar traukiniai, taip pat oro uoste vėlai nebegali įsigyti SIM kortelės. Nesivežčiau ryškiaspalvių drabužių, nemūvėčiau Vietname šortų, nes jų kultūroje tai prilygsta nuogumui. Taip pat visada užtikrinčiau, kad tėvai žintų mano buvimo vietą.

 

Ar jau planuojate kitą kelionę?

 

Iki vasaros galiu leistis tik į savaitgalines keliones po Europą, nes negaliu ilgesniam laikui atsitraukti nuo veiklų. Vasarą labai tikiuosi vėl iškeliauti į Aziją. Tikslių vietovių dar nežinau, bet nemėgstu lankytis tose pačiose vietose. Indonezijoje tūkstančiai salų, dar tiek pat ar net daugiau neaplankytų vietų, kurios manęs laukia.

 

Autorius Laima Samulė