Ekranų šviesų, sintetinių paviršių bei triukšmo kupinas šiandienis pasaulis vis labiau atitolina žmogų nuo to, kas natūralu. Nuolatinis skubėjimas, urbanizacija ir gyvenimas „ant asfalto“ daugeliui atėmė galimybę kasdien patirti tikrą ryšį su gamta. Pats metas stabtelėti ir sugrįžti prie savo šaknų, nes ryšys su gamta gyvybiškai svarbus tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Štai kodėl vis daugiau žmonių išbando praktikas, padedančias rasti kelią atgal į gamtą. Kodėl ir kaip tai padaryti?

 

Nuo gamtos vaikų iki visiško susvetimėjimoHappy,Millennial,Woman,Relaxing,In,The,Grass,Enjoying,Nature.,Carefree

 

Žmogaus kelias nuo organiškos gamtos dalies iki atsiskyrimo nuo jos – ilga bei sudėtinga istorija, kurioje susipina technologinė pažanga, kultūriniai pokyčiai ir pasaulėžiūros lūžiai. Ši transformacija vyko etapais ir vis dar tęsiasi, nors pastaruoju metu vis daugiau žmonių ieško kelio atgal – į gamtą, į save, į prasmę.

 

Ankstyvose civilizacijose žmogus gyveno visiškai priklausomas nuo gamtos. Medžioklė, rinkimas, žemdirbystė, orų stebėjimas, gyvūnų elgsenos supratimas – visa tai buvo būtina išlikimui. Gamtos ciklai – dienos šviesa, metų laikai, Mėnulio fazės, diktavo gyvenimo ritmą. Tuometinė pasaulėžiūra buvo giliai susijusi su gamtos jėgomis: dievai buvo tapatinami su ugnimi, lietumi, Saule ar derliaus ciklais. Žmogus nesijautė „virš“ gamtos – jis buvo jos dalis. Daugelis senųjų genčių netgi neturėjo atskiro žodžio „gamta“, nes nebuvo suvokimo, kad žmogus gali būti kažkur „už“ jos ribų.

 

Maždaug prieš 10–12 tūkst. metų, prasidėjus neolito revoliucijai, žmogus iš klajoklio virto sėsliu ūkininku. Atsirado pirmieji kaimai, miestai, pastovus maisto šaltinis. Šis laikotarpis reikšmingai pakeitė žmogaus santykį su gamta: dabar jis ne tik priklausė nuo jos, bet ir pradėjo ją keisti: arė, kirto, sodino, drėkino ir t. t. Tai buvo pradžia žmogaus šeimininko vaidmeniui. Žmonės ėmė matyti gamtą kaip resursą, kurį galima išnaudoti, valdyti ir kontroliuoti. Tiesa, dar ilgą laiką pagarba gamtai buvo išlikusi ritualuose, kalendorinėse šventėse, liaudies papročiuose.

 

XVIII–XIX a. pramonės revoliucija pažymėjo didelį lūžį. Technologijos, garo varikliai, fabrikai ir masinė gamyba sukūrė milžinišką šuolį ekonomikoje, bet kartu ir masinę urbanizaciją, gamtos niokojimą, žmonių migraciją į miestus. Gamta tapo fonu – tolima, nereikalinga kasdienybei. Miestai sugrūdo žmones į betonines dėžes, o darbas fabrikuose atėmė ryšį su dienos ritmu. Šiuo laikotarpiu susiformavo aiški riba tarp civilizacijos ir laukinės gamtos. Šioji net ėmė kelti grėsmę.

 

Vakarų pasaulyje, ypač po Apšvietos epochos, išpopuliarėjo racionalizmas ir žmogaus viešpatavimo idėja. Biblijoje pateikiamas požiūris, kad žmogui suteikta „valdžia valdyti žemę“, buvo interpretuotas kaip leidimas naudotis gamtos ištekliais nevaržomai. Švietimo sistemos formavo požiūrį į žmogų kaip „civilizuotą būtybę“, kuri kuria technologijas, o gamta tampa „laukinė“, „atsilikusi“. Tokios nuostatos gilino atskirtį. Gamtos pažinimas virto jos tyrimu iš šalies – laboratorijose, klasėse, knygose, bet ne per tiesioginį santykį.

 

XXI a. technologijų sprogimas sukūrė naują virtualią žmogaus realybę. Socialiniai tinklai, ekranai, dirbtinis intelektas, miestai be žemės pojūčio – visa tai dar labiau sumažino kasdienį ryšį su natūraliu pasauliu. Dauguma žmonių daugiau laiko praleidžia prie ekranų nei lauke. Net pramogos tapo virtualios: kelionės „Google Earth“, gamtos garsai „Spotify“, saulėlydis per „Instagram“. Visgi pastaruosius metus galima vadinti savotišku gamtos renesansu. Vis dažniau girdime apie miško terapiją, įsižeminimą, ekopsichologiją, laukinį maistą, atkuriamąją ekologiją. Tai ženklai, kad žmogus vėl pradeda ieškoti ryšio, kurį kažkada prarado. COVID-19 pandemija tam suteikė dar didesnį postūmį – daug kas atrado pasivaikščiojimus, sodininkystę, lauką kaip ramybės oazę. Žmonės ėmė suprasti, kad be gamtos neįmanoma būti sveikiems ir laimingiems.

 

Skausmingos pasekmės

 

Atitolimas nuo gamtos daro gilų poveikį žmogaus psichologinei, fizinei, emocinei ir dvasinei gerovei. Šis ryšio nutrūkimas nėra tik simbolinis ar kultūrinis – jis turi realias, moksliškai pagrįstas pasekmes.

 

Padidėjęs streso lygis. Gamtoje žmogus natūraliai patiria parasimpatinę nervų sistemos aktyvaciją. Ji atsakinga už atsipalaidavimą, poilsį ir emocinį balansą. Miesto aplinka, triukšmas, dirbtinis apšvietimas ir informacijos perteklius palaiko „kovok arba bėk“ (streso) režimą. Japonų mokslininkai nustatė, kad miško aplinka per 15 min. sumažina streso hormono kortizolio koncentraciją kraujyje daugiau nei 20 %.

 

Depresijos ir nerimo sutrikimų paplitimas. Gamta veikia kaip natūralus antidepresantas: saulės šviesa stimuliuoja serotonino išsiskyrimą, o žalieji tonai ir gamtos garsai mažina nerimą. Ilgalaikis buvimas tik dirbtinėje aplinkoje sukelia emocinį išsekimą.

 

Sumažėjęs dėmesingumas ir kūrybiškumas. Gamtoje žmogaus smegenys pereina į atkuriamąją būseną, tai vadinama „minkštu dėmesiu“. Miesto aplinka priešingai nuolat reikalauja „kieto dėmesio“ – aktyvios koncentracijos, kuri greitai išsekina.

 

Silpnesnis imunitetas. Kontaktas su natūralia aplinka (dirvožemiu, augalais, mikroorganizmais) formuoja ir stiprina mikrobiomą, kuri tiesiogiai susijusi su imunitetu. Gyvenimas sterilioje, uždarų patalpų aplinkoje mažina imuninį atsparumą.

 

Mažesnis fizinis aktyvumas. Gamta natūraliai skatina judėjimą: pasivaikščiojimai, žygiai, maudynės. Miesto gyvenimas siejasi su sėdimu darbu, transportu ir mažesniu judėjimu, kuris didina širdies ligų, nutukimo, cukrinio diabeto ir kitų sunkių ligų riziką.

 

Miego sutrikimai. Saulės šviesa reguliuoja cirkadinį ritmą. Žmonės, kurie retai būna lauke ir daug laiko praleidžia po dirbtiniu apšvietimu, dažniau kenčia nuo nemigos, sunkiai atsibunda ryte ir jaučiasi vangūs.

 

Emocinis nestabilumas. Gamtoje žmogus patiria natūralų ritmą ir pusiausvyrą, kurios trūksta miesto gyvenime. Be šios pusiausvyros žmogus tampa jautresnis emociniams svyravimams, perdegimui ir nepasitenkinimui.

 

Vienišumas. Nors mieste gyvena milijonai žmonių, atitolimas nuo natūralaus pasaulio sumažina gilų vidinį ryšį, kuris suteikia buvimo pasaulyje prasmę. Gamtos nebuvimas aplinkoje gali padidinti egzistencinį vienišumo jausmą.Gamta nuo senų laikų buvo šventumo, ciklų, gyvybės paslapties simbolis. Atitolęs nuo jos žmogus dažnai jaučiasi tarsi netekęs šaknų. Dvasinis atotrūkis pasireiškia tuštumos jausmu, prasmės ieškojimu, susvetimėjimu su pasauliu.

 

Stabilumo stygius. Be tiesioginio ryšio su žeme, žmogui sunku jausti stabilumą, vidinį saugumą ir ryšį su kūnu. Tai ypač aktualu šiandienos pasaulyje, kur protas dažnai „atsiplėšia“ nuo fizinės realybės.

 

Sutrikusi vaikų raida. Vaikai, kurie nežaidžia lauke, nešokinėja per balas, nelaipioja medžiais, dažniau turi silpną kūno koordinaciją, laikyseną, prastą pusiausvyrą ir mažesnį pasitikėjimą savimi. Be to, pasižymi skurdesne vaizduote. Gamta – viena turtingiausių erdvių kūrybai ir atradimams. Be jos vaikų žaidimai dažnai tampa „ekrano kopijomis“, ribotais šablonais, neskatinančiais spontaniškumo ar vidinio pasaulio pažinimo.

 

Mažėjanti ekologinė sąmonė. Nuo gamtos skyrium gyvenantys sunkiau supranta jos reikšmę. Tai veda prie vartotojiško elgesio, be rūpesčio išnaudojamų resursų, o galiausiai – prie klimato krizės gilėjimo.Kai žmogus nutolsta nuo gamtos, ji tampa savaitgalio atrakcija, ne natūraliu kasdienybės elementu. Toks santykis nėra gilus – jis paviršutiniškas, neatkuriantis.

 

Beautiful,Girl,Reading,A,Book,In,Autumn,Forest,,,AutumnSugrįžimas…

 

Grįžti prie gamtos nereiškia atsisakyti miesto ar technologijų. Tai reiškia atkurti vidinį ryšį, kasdienybėje rasti laiko sąmoningam buvimui natūralioje aplinkoje. Kaip tai padaryti, yra pačių įvairiausių būdų!

 

Sąmoningas buvimas. Norint pajusti gamtos naudą neužtenka tiesiog pabūti parke su telefonu rankoje. Būtinas sąmoningas buvimas gamtoje. Tai reiškia gebėti stebėti aplinką: koks šiandien vėjas? Ką girdite? Koks žemės kvapas po lietaus? Tiesiog būkite gamtoje, įsiliekite į ją visomis juslėmis. Nereikia jokių išankstinių planavimų, nusiteikimų, vertinimų. Kodėl nepasielgus spontaniškai ir nepauosčius gėlės žiedo, nepaglosčius medžio žievės ar nepagulėjus ant švelnios žolės? Sąmoningą buvimą gamtoje praktikuoja miško maudynių specialistai, todėl verta išbandyti šią vis labiau populiarėjančią terapiją. Miško maudynės nėra meditacija ar terapija griežta prasme – tai grįžimas į natūralią žmogaus būseną, kurioje gamta ne stebima, o išgyvenama. Sakoma, kad tam pakanka skirti 20–30 min., kad pasijustumėte akivaizdžiai geriau. Nauda pagrįsta moksliškai: tyrimai rodo, kad miško maudynės mažina streso hormonus, stiprina imunitetą, gerina nuotaiką ir koncentraciją.

 

Vaikščiojimas basomis. Viena paprasčiausių, bet kartu ir giliausių praktikų, padedančių vėl užmegzti ryšį su gamta. Ši praktika dar vadinama earthing, arba grounding (įsižeminimas). Idėja paprasta: basos pėdos paliečia natūralų žemės paviršių (žolę, smėlį, žemę, akmenis) ir leidžia organizmui tiesiogiai sugerti žemės elektronus. Mokslininkai pastebėjo, kad kontaktas su žeme gali sumažinti uždegimus, pagerinti miegą, slopinti lėtinį skausmą ir pagerinti kraujotaką. Tai paaiškinama tuo, kad žemės paviršius yra neigiamai įkrautas, o mūsų kūnas veikiamas įvairių teigiamų krūvių (pvz., elektromagnetinių laukų, streso). Susijungus su žeme, šis disbalansas išsilygina. Rekomenduojama pradėti nuo 10–15 min. pasivaikščiojimo basomis kasdien. Svarbu stebėti, kaip jaučiasi pėdos. Pajuskite vėsų rasos lašelį, šiurkštų akmenuką, šiltą smėlį. Tai sąmoningo buvimo praktika, kuri atpalaiduoja protą.

 

Ritualinės maudynės. Maudymasis gamtoje – ežere, upėje, jūroje ar net lietuje – nuo seno turėjo ne tik higieninę, bet ir dvasinę reikšmę. Senovės lietuviai tikėjo, kad vanduo turi valančių ir atnaujinančių galių. Ne veltui per Jonines žmonės maudydavosi auštant – tikėdami, kad tai nuplauna ne tik fizinį, bet ir emocinį bei energetinį purvą. Šiandien ritualinės maudynės atgimsta kaip sąmoningo prisilietimo prie gamtos forma. Tai gali būti šalto vandens maudynės ryte – grūdina organizmą, žadina gyvybingumą; panirimas į ežerą saulėlydžio metu padeda nusiraminti ir atleisti dienos įtampas; plaukimas gamtoje be tikslo – tiesiog buvimas vandenyje, stebint dangų, debesis, paukščius, leidžia panirti į meditacinę būseną. Prieš įbrisdami į vandenį sustokite. Pajuskite jo temperatūrą. Galite mintyse padėkoti vandeniui už galimybę išsivalyti. Įkvėpkite giliai ir pasinerkite – sąmoningai, su dėkingumu.

 

Kvėpavimas su mišku. Gamta – ideali vieta kvėpavimo praktikoms. Švarus oras, tyla ir natūralus ritmas padeda gilintis į kūno pojūčius. Sąmoningas kvėpavimas skatina dėmesio sugrąžinimą į dabartinę akimirką, sumažina įtampą, padeda išvalyti mintis. Atsisėskite ant žemės ar atsiremkite į medį, užsimerkite. Įkvėpkite 4 sekundes, sulaikykite kvėpavimą 4 sekundėms, iškvėpkite per 6–8 sekundes. Kartokite 5–10 min. jausdami garsus, kvapus, per akių vokus besiskverbiančią šviesą. Reguliarus buvimas gamtoje kartu su kvėpavimo praktikomis slopina nerimą, gerina koncentraciją ir palaiko emocinį stabilumą.

 

Gamta kaip mokytoja. Gamta yra viena giliausių mūsų mokytojų, jei tik išmokstame klausytis. Stebėdami paukščių elgseną, medžių pokyčius, vabzdžių darbštumą, galime pamatyti begalinius ciklus, kurie atspindi ir mūsų gyvenimus. Kai kurie tyrimai rodo, kad žmonės, reguliariai leidžiantys laiką gamtoje, turi aukštesnį empatijos lygį, yra atviresni ir laimingesni. Jie dažniau jaučia, kad yra pasaulio dalis, o ne atsieti nuo jo. Raskite savo vietą gamtoje – medį, suolelį, kalvos viršūnę. Reguliariai lankykite ją, stebėkite, kaip ji keičiasi su metų laikais. Užmegzkite su ja ryšį. Galite ją net kaip nors pavadinti.

 

Gamtos rimtas kasdienybėje. Gamta veikia ciklais: diena ir naktis, Mėnulio fazės, metų laikai. Šie ritmai yra ir mūsų biologijoje. Bet dėl šiuolaikinio gyvenimo dažnai jų nepaisome. Todėl svarbu keltis ir eiti miegoti su šviesa. Saulėlydžiai ir saulėtekiai turi didelę įtaką melatonino ciklams. Maistą derėtų rinktis pagal sezoną. Taip pat naudinga stebėti Mėnulį, mat jis veikia ne tik potvynius, bet ir žmogaus emocinį bei fizinį ritmą.

 

Dėkingumo praktikos. Dėkingumas sugrąžina mus iš „vartotojo“ pozicijos į „bendradarbio“. Dėkingumą gamtai galima reikšti įvairiausiais būdais. Pvz., prieš valgant verta trumpai apdėkoti žemei, saulės šviesai, lietui, žmonėms, kurie tą maistą išaugino. Prieš įžengiant į mišką galima stabtelėti ir mintyse ar žodžiu pasveikinti gamtą. Savo kieme verta pasodinti augalą – puikus padėkos veiksmas, savotiškas ryšio su gamta mazgas. Sodininkystė / daržininkystė apskritai labai naudingos, mat rankų įkišimas į žemę ne tik fiziškai stimuliuoja smegenis, bet ir sugrąžina jausmą, kad esame gyvybės ciklo dalis.Net mažame bute galima vazone ant palangės užsiauginti prieskonių ar mikrožalumynų, taip pat jungtis prie bendruomeninių sodų ar ieškoti kitų alternatyvų. Atkurti ryšį su gamta reiškia ne tik dažniau vaikščioti į parką. Tai gilus procesas, kurio metu vėl tampame savo kūno, jausmų ir pasaulio dalimi. Tai grįžimas į šaknis, kurios ilgai buvo užkastos po betono sluoksniu. Kai stovime basomis ant rasotos žolės, kai įkvepiame šviežio miško oro ar brendame į upę, mes ne tik grįžtame į gamtą – mes grįžtame į save. Šis sugrįžimas galbūt yra svarbiausias žingsnis į sveikesnį, lėtesnį, sąmoningesnį gyvenimą. Gamta neskuba ir vis tiek viskas įvyksta laiku. Gal tai yra viena vertingiausių jos pamokų, kurią galime išmokti, kai išdrįstame atsijungti nuo technologijų ir vėl prisijungti prie miško, žemės, vandens ir savęs.

 

Įdomu

 
  • XIX a. viduryje Didžiosios Britanijos miestuose pradėtas vartoti terminas „natūrali aplinka“. Tai rodo, kad tokia aplinka jau nebuvo laikoma įprasta.
  • PSO prognozuoja, kad iki 2050 m. apie 70 % pasaulio gyventojų gyvens miestuose.
  • Egzistuoja terminas „gamtos deficito sutrikimas“. Jį sukūrė rašytojas Richardas Louvas apibūdinti vaikų, neturinčių pakankamai kontakto su gamta, elgesio ir vystymosi problemoms. Pasireiškia dėmesio stoka, padidėjusiu aktyvumu, emociniu nestabilumu.
  • Medžiai išskiria fitoncidus – organinius junginius, kurie juos saugo nuo bakterijų, grybų ir vabzdžių. Įkvėpus šių junginių stiprėja žmogaus imuninė sistema, ypač padaugėja NK ląstelių (natūraliųjų žudikų), kurios kovoja su virusais ir net vėžinėmis ląstelėmis. Tyrimai rodo, kad vos dvi dienos miško aplinkoje gali padidinti NK ląstelių aktyvumą iki 50 %, o poveikis išlieka net savaitę.
  • Naujausi tyrimai rodo, kad reguliarus buvimas gamtoje gali keisti genų raišką, susijusią su uždegimu, imuniniu atsaku ir net senėjimo procesais. Tai reiškia, kad gamta „įsijungia“ į mūsų biologiją giliau, nei manyta anksčiau.
  • Japonijoje miško maudynės pripažįstamos kaip prevencinė sveikatos priežiūros forma, o kai kurie gydytojai netgi skiria „Shinrin-yoku receptus“. Šalyje įrengta daugiau nei 60 oficialių „terapinių miškų“, pažymėtų ir pritaikytų sąmoningam buvimui.
  • Nors tikro sąlyčio niekas nepakeis, tyrimai rodo, kad net gamtos vaizdo įrašų žiūrėjimas ar garsų klausymas (pvz., lietaus, paukščių) biure ar namuose gali pagerinti nuotaiką ir mažinti protinį nuovargį.
 

Autorė Jūratė Survilė