Nuo seniausių laikų tarp jūreivių sklandė kalbos, esą priplaukus prie uolėtų krantų reikia būti itin atsargiems. Ne tik dėl gamtinių pavojų, bet ir dėl sirenų pinklių. Homero „Odisėjoje“ pasakojama, kaip šios dainomis nuviliodavo jūreivius iki pakrančių uolų, kur jų laivai suduždavo. Kas gi buvo tos sirenos?

 

The,Figure,Of,The,Siren,,Fairy,Tale,,Drawing,Ink,And

Pirmasis paminėjo Homeras

 

Sirenos – graikų mitologinės būtybės, vaizduojamos kaip pusiau moterys, pusiau paukščiai. Jos užburiančiomis dainomis suklaidindavo jūreivius ir juos pražudydavo. Pirmą kartą literatūroje sirenos paminimos Homero „Odisėjoje“. Anot Homero, egzistavo dvi (vėlesni autoriai mini tris ar net septynias) sirenos, įsikūrusios vakarinėje Italijos pakrantėje, netoli šiandienio Neapolio (vėliau kalbėta, esą jos jūreivių tykodavo netoli Sicilijos krantų). Viename Odisėjo nuotykių pasakoja, kaip patartas deivės Kirkės jis apsisaugojo nuo sirenų pinklių. Visa jo įgula plaukdama per uolėtą pakrantę ausis užsikišo vašku, o pats Odisėjas norėjo girdėti sirenų giesmes, tad pasiprašė pririšamas prie laivo stiebo, kad negalėtų pasiduoti jų mirtiniems apžavams ir pakeisti laivo kurso. Sirenoms buvo išpranašauta, kad jos žus, kai bent vienas žmogus sugebės praplaukti pro šalį atsispyręs jų apžavams. Taip ir nutiko išsigelbėjus Odisėjo įgulai – sirenos krito į vandenį ir virto stačiomis uolomis.

 

Iš nimfų į jūrų pabaisas

 

Legendų apie tai, kaip apskritai atsirado sirenos, yra įvairių. Dažniausiai jos vaizduojamos kaip upių dievo Achelojaus ir vienos iš mūzų (dažniausiai minima Kaliopė, Melpomenė ir Terpsichorė) dukros. Kituose mituose sirenos vaizduojamos kaip nimfos ir siejamos su deive Persefone. Esą jos visur lydėjo šią jauną deivę ir buvo jos globojamos. Vieną dieną pieva vaikštinėjančią gražiąją Persefonę pagrobė požemių karalystės dievas Hadas ir pavertė savo žmona. Nimfos negalėjo sau atleisti, kad nesugebėjo apsaugoti Persefonės. Be to, nei jos, nei niekas kitas nežinojo, kur ši pradingo. Galiausiai nimfos leidosi į paiešką, bet sausumoje ji buvo bevaisė. Tuomet pagalbos kreipėsi į Persefonės motiną Demetrą, prašydamos suteikti joms sparnus, kad galėtų pradingusios jaunosios deivės ieškoti ir virš jūrų (pagal kitą mitą, esą sparnuotomis būtybėmis Demetra jas pavertė iš pykčio, kad nepadėjo jos dukrai). Deja, ir čia jos rasti nepavyko. Griebdamosi paskutinio šiaudo sirenomis paverstos nimfos kreipėsi į mirtinguosius, bet žmonės atsisakė ištiesti pagalbos ranką. Nusivylusios ir įtūžusios jos pasitraukė gyventi į negyvenamą salą ir keršydamos žmonėms ėmė juos žudyti. Kas kartą, kai prie salos priartėdavo laivas, sirenos užburdavo įgulą savo nežemiškomis giesmėmis ir priversdavo laivą nukreipti į pakrantės uolas, kur šis suduždavo. Kai kur pasakojama, kad jūreiviams sustojus pasiklausyti užburiančių giesmių, sirenos puldavo juos ir imdavo siurbti kraują. Taip nekaltos nimfos tapo siaubingomis jūrų pabaisomis.

 

Viduramžių transformacija

 

Nors bėgant laikui sirenų įvaizdis keitėsi, jos visą laiką vaizduotos kaip zooantropomorfinės būtybės. Tradiciškai vaizduojamos kaip pusiau moterys, pusiau paukščiai. Ankstyvuosiuose mituose sirenoms suteiktas atgrasus pavojingų plėšrių laukinių būtybių įvaizdis. Čia jos vaizduojamos kaip piktosios dvasios. Vėliau, klasikinės antikos laikais, sirenos įgavo viliokliškumo ir tapo pavojingomis gražuolėmis. Visgi didžioji transformacija įvyko viduramžiais, kai sirenos iš pusiau moterų, pusiau paukščių, virto… undinėmis!

 

Naujas pusiau moters, pusiau žuvies įvaizdis simbolizavo pavojų, kurį kėlė tiek jūrų platybės, tiek moterų viliokliška prigimtis. Viduramžių laikų mene sirenos vaizduojamos kaip seksualios būtybės, kurių viršutinė kūno dalis yra moters, o apatinė – žuvies uodega. Nelieka jokio plėšrumo ar tiesmukos agresijos. Sirenos nelaimėlius vilioja grožiu ir, žinoma, tomis pačiomis užburiančiomis giesmėmis. Dažnai vaizduojamos kaip ant pakrantės akmenų įsitaisiusios gražuolės, kuriuos gundomais judesiais šukuoja savo plaukus, grožisi savimi veidrodyje, groja arfa ar lyra ir taip traukia jūreivius. Tai puikiai atspindi, kaip viduramžių žmonės vertino moters seksualumą – vien jį matė kaip pavojingą ir pražūtingą ginklą, siejo su tuo, kas tamsu, paslaptinga ir bloga. Taigi, sirenos jau nebevaizdavo dvasių, o buvo siejamos su kūniškais malonumais, kurie tuo metu prilygo nuodėmei.

 

Išskirtinė versija

 

Nors dabar neabejojama, kad sirenos iš tiesų niekada neegzistavo ir tėra mitologinės būtybės, pasigirsta ir išskirtinių jų kilmės versijų. Viena tokių – jog sirenos ir kitos zooantropomorfinės būtybės buvo ne kas kita, o ateivių eksperimentas. Esą kadaise nežemiškos civilizacijos mūsų planetoje eksperimentavo su įvairiomis gyvybės formomis. Jų tikslas buvo sukurti žmones, bet eksperimentuodami su genų inžinerija jie pirmiau sukūrė tarpines būtybes – pusiau žmones, pusiau gyvūnus. Vienas pavyzdžių neva ir yra sirenos. Tokia gyvybės forma nepasiteisino ir buvo sunaikinta. Deja, kelios būtybės netyčia liko ir būtent jos esą vėliau šiurpino žmones bei virto mitų bei legendų epicentru.

 

Šių laikų istorijos

 

Nors sutinkama, kad sirenos bei undinės tėra mitologinės būtybės, vis dar pasitaiko pasakojimų, kaip jas kažkas regėjo realybėje. Tiesa, šiandien šios mitologinės būtybės dažniausiai linkusios pasirodyti undinių pavidalu.

 

1943 m. Kai salose (Indonezija) japonų kariai esą regėjo daugybę undinių. Tvirtinta, kad tai buvo maždaug 150 cm ūgio, ant nugaros, pečių bei kaklo spyglius turinčios būtybės. Jų oda rausva, primenanti lašišos spalvą. Turėjo ne vieną uodegą, o du pelekus ir labai ilgas rankas. Išnirusios į sausumą skleidė gargaliuojantį garsą. Neatrodė draugiškai nusiteikusios, todėl kariai ėmė į jas šaudyti, tuomet undinės paspruko. Seržantas Taro vietinius įpareigojo pranešti, jeigu pamatys bent vieną keistą būtybę, taip pat į jų paieškas po karo bandė įtraukti mokslo bendruomenę, bet jam nepavyko.

 

1967 m. šalia Meino salos keltu plaukiantys turistai tvirtino pakrantėje matę šviesiaplaukę moterį su žuvies uodega. Ji kuo ramiausiai valgė žalią lašišą ir džiaugėsi jos kūną švelniai glostančiomis bangomis. Filmų kūrėjas Charlie White’as netgi paskelbė konkursą – siūlė tą, kuriam pavyks pričiupti regėtą undinę, apdovanoti 25 tūkst. JAV dolerių (23,25 tūkst. Eur). Niekam to padaryti nepavyko.

 

1998 m. dešimties žmonių komanda, plaukdama viena valtimi šalia Kauai salos (Havajai), pastebėjo undinę. Esą vienam narui Jeffui Leicheriui netgi pavyko ją sprunkančią nufotografuoti po vandeniu. Ekspertai tikina, kad nuotrauka tikra. J. Leicheris pasakojo, kad paslaptinga būtybė plaukiojo su būriu delfinų ir vandenyje jautėsi it namuose.

 

2009 m. Kiryat Haim paplūdimyje (Izraelis) žmonės ėmė pastebėti jauną merginą, kuri vandenyje atlikinėdavo neįtikėtinus triukus. Netrukus pasklido kalbos, esą ji ne paprasta mergina, o pusiau moteris, pusiau žuvis – šių laikų undinė. Istorija susidomėjo ne tik žiniasklaida, bet ir vyriausybė. Ši netgi pasiūlė milijono JAV dolerių vertės premiją tam, kam pavyks bent nufotografuoti šią būtybę. Į undinės paieškas įsitraukė ir televizijos tinklo NBC komanda. Jie dieną ir naktį ieškojo undinės tiek vandenyje, tiek virš jo. Esą galiausiai komandai pavyko pastebėti tą paslaptingą būtybę, bet nufilmuoti nespėjo – ši panėrė į vandenį ir dingo.

 

2012 m. Zimbabvėje vietos darbininkai bandė taisyti užtvanką, kai netikėtai vandenyje išvydo pusiau moterį su žuvies uodega. Jie atsisakė tęsti darbus bei vėl nerti į tuos vandenis. Valdžia tokiomis šnekomis nepatikėjo ir pasamdė darbininkus iš šalies. Nauji žmonės susidūrė su lygiai ta pačia keista būtybe ir taip pat atsisakė tęsti darbus.

 

Įdomu

  • Viduramžiais sirenos buvo itin populiarus simbolis. Dažnai naudotas didikų herbuose. Sirenos vaizduotos ne tik kaip pusiau paukščiai ar pusiau žuvys, bet net su keturkojo kūnu.
  • Sirenos dažnai vaizduotos ir ant antkapių, kur simbolizavo dvasias, lydinčias mirusiojo sielą į anapusinį pasaulį.
  • Nors sirenos laikomos moteriškosios lyties būtybėmis, kai kuriuose meno kūriniuose vaizduojamos su barzdomis.
  • Slavų mitologija turi sirenų analogą – sirinus. Tačiau šie daug pozityvesni, galintys nuspėti ateitį bei sukelti lietų.
  • Pagal mitus, sirenų apžavų pavyko išvengti ne tik Odisėjui, bet ir argonautams. Plaukiant pro sirenų salą Orfėjas esą ėmė groti lyra ir taip užgožė pavojingų būtybių balsus.
  • Garsus Karibų jūros ir vakarinės Atlanto vandenyno dalies anglų piratas Edvardas Tečas, geriau žinomas Juodabarzdžio vardu, savo laivybos žurnale minėjo undines. Įgulai jis nurodė laikytis atokiau nuo tam tikrų vandenų, kurie esą užburti ir ten nuolat rodosi undinės.
  • Pasakojama, kad savo akimis undines ar sirenas regėjo ir žymusis keliautojas Kristupas Kolumbas. Šiandienos mokslininkai mano, kad tai buvo paprasčiausi lamantinai.
 

Autorius Jūratė Survilė