Dauguma žmonių mėgstamiausiu metų laiku įvardija vasarą, tačiau daug kam patinka ir jos priešingybė – žiema. Žiema turi kažką magiško: tada, kai pasitraukia debesys, itin skaisčiai šviečia saulė, nes Žemė yra arčiausiai Saulės per žiemos saulėgrįžą, ilgi žiemos vakarai yra labai jaukūs ir skatina daugiau laiko praleisti su žmonėmis, kurie iš tiesų jums rūpi. Be to, gražiomis, šaltomis ir snieguotomis dienomis smagu leisti laiką lauke, slidinėti, čiuožinėti su pačiūžomis ir rogutėms. Žiemos saulėgrįžą žmonės šventė nuo priešistorinių laikų ir kiekviename pasaulio kampelyje gyvavo šiek tiek skirtingos tradicijos.

 

saulegriza

  • Touji Japonijoje. Japonijoje per žiemos saulėgrįžą svarbus vaidmuo tenka kvapiesiems mandarinams (yuzu). Tikima, kad jų aromatas atbaido piktąsias dvasias. Yra tradicija per žiemos saulėgrįžą išsimaudyti vonioje su daug šių vaisių. Manoma, kad tokios vonios apvalo sielą prieš Naujuosius metus. Tai taip populiariu, kad net viešose pirtyse siūloma tokia paslauga. Dar viena tradicija – moliūgo valgymas. Moliūgai auga tik vasarą, todėl nuo seno japonai konservuodavo moliūgus, kad jų užtektų visai žiemai. Moliūgai simbolizuoja pasiruošimą žiemai.
 
  • Stounhendžas D. Britanijoje. D. Britanijoje Stounhendžas be jokios abejonės yra vienas iš didžiausių traukos objektų. Žmonės iš viso pasaulio traukia į šią vietą, norėdami sutikti žiemos saulėgrįžą. Senovinis monumentas pastatytas tarp 3000 – 2000 m. pr. Kr. Jo vieta ir išdėstymas yra idealioje pozicijoje, kad pro piliorių tarpus būtų galima stebėti saulėlydį. Legendos byloja, kad saulėgrįžos šventė Stounhendže buvo labai svarbus įvykis tūkstančius metų, nes ji sutapo su laiku, kai vynas ir alus jau būna visiškai susifermentavęs ir gyvuliai paskersti.
 
  • Dōngzhì Kinijoje. Kinams per šią šventę svarbiausia atnaujinti ryšius su artimaisiais ir kurti harmoniją. Festivalis sutampa su žiemos saulėgrįža. Šią dieną susirenka visa šeima ir kartu gamina valgį (tangyuan arba lipnius ryžių kamuoliukus pietų Kinijoje ir virtinius šiaurės Kinijoje). Šiuos valgius šeima valgys po to, kai apsilankys ir pasimels šventykloje.
 
  • Niugrendžas Airijoje. Niugrendžas – tai masyvus antkapio akmuo, užimantis vieno akro plotą. Kai kurie istorikai mano, kad akmuo buvo pastatytas apie 3200 m. pr. Kr., o tai reiškia, kad statinys senesnis nei senovės Egipto piramidės ir Stounhendžas Anglijoje. Virš įėjimo į Niugrendžą yra ertmė, pro kurią saulės šviesa patenka į vidines kapo menes per žiemos saulėgrįžą.
 
  • Žvaigždės formos žibintai iš bambukų ir popieriaus Filipinuose. Tradiciniai žibintai marginti kaleidoskopiškais, apskritais raštais. Tradiciškai žibintų viduje uždegamos natūralaus vaško žvakės, nors šiandien dažniausiai – elektrinės. Šių žibintų galima pamatyti visur, kur eisite: parduotuvių virtinuose, namuose. Žibintai simbolizuoja Betliejaus žvaigždę, kuri parodė kelią pas kūdikėlį Jėzų Kristų trims karaliams. Žibintai (angl. Parols) Filipinuose gana nesena tradicija, jie pradėti kabinti tik nuo 1908 metų, bet nuo to laiko tapo didesni ir šiek tiek kitokio dizaino.
 
  • Šv. Liucijos diena Švedijoje. Šventė minima gruodžio 13 d. kasmet Švedijoje, Suomijoje ir švediškai kalbančioje Norvegijos dalyse. Šv. Liucija buvo kankinė, kurią nužudė dėl tikėjimo 304 m. Manoma, kad prieš įvedant Grigaliaus kalendorių 13 diena sutapo su žiemos saulėgrįža. Šventėje susimaišę pagoniški papročiai ir krikščioniškosios tradicijos. Kiekvienas miestas tradiciškai išrenka savo šv. Liuciją ir kiekviena šeima turi savo šv. Liuciją (paprastai ja tampa vyriausioji dukra). Bandeles su šafranu, vadinamos Lussekatter, ir kavą tradiciškai  šv. Liucijos dieną patiekia šv. Liuciją vaidinanti mergaitė, apsirengusi balta suknele su raudona juosta ir vainiku su degančiomis liepsnelėmis. Berniukai persirengia baltais drabužiais ir yra vadinami žvaigždžių berniukais.
 
  • Loi Krathong festivalis Tailande. Švenčiamas lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje išskirtinai tik Tailande. Išvertus pažodžiui šventės pavadinimas reikia „plukdyti krepšelius“ ir tai yra svarbus festivalio akcentas. Dekoruoti krepšeliai paleidžiami pasroviui upe plūduriuoti. Krepšeliai dažniausiai gaminami iš natūraliai suyrančių medžiagų: duonos, bananų lapų, nors pasitaiko ir pagamintų iš putplasčio. Krepšeliuose būna šiek tiek maisto arba desertų, smilkalų ir žvakių, monetų. Festivalis švenčiamas per 12 metų pilnatį. Kartais į krepšelį dedama nukirptų plaukų ir nagų, norint atsikratyti negatyvių jausmų.
 
  • Šv. Martyno (Martinmas) diena Prancūzijoje. Šventė pradėta švęsti Prancūzijoje, po to išplito Vokietijoje, kur vadinama Martinsfeuer, Škotijoje, Skandinavijoje ir Rytų Europoje. Paprastai minima lapkričio 11 d. – derliaus pabaigos ir gyvulių skerdimo šventė. Tai laikas, kai ūkio darbai iš lauko persikelia į vidų ir samdiniai pradeda ieškoti naujų darbo vietų kitais metais. Iki šiandien švenčiama su laužais ir žibintais, dainomis. Tradicinis šventės patiekalas – kepta žąsis. Katalikų bažnyčią šią šventę dedikavo šv. Martynui, kuris buvo senovės Romos kareivis, vėliau tapęs vienuoliu.