Kaip padėti vaikui susikaupti?

Dėmesio koncentracija – tarsi raumuo, kurį stiprinant reikia nuolat mankštinti. Kai kurie vaikai natūraliai geba geriau sutelkti dėmesį nei kiti, bet visi gali ugdyti šią savybę. Kaip tai padaryti?

Turėti realistiškus lūkesčius 

Vaikai lengvai sutelkia dėmesį į jiems įdomią ir smagią veiklą. Tačiau situacija tampa visai kita, kai tenka ruošti sudėtingas namų darbų užduotis ar užsiimti kita varginančia, nuobodžia veikla. Kaip tai pakeisti? Pirmiausia svarbu suvokti, kad nereikėtų iš vaikų reikalauti per daug. Naivu tikėtis, kad mažieji valandų valandas ramiai išsėdės prie darbo stalo ir uoliai mokysis naujų dalykų ar neatitraukdami dėmesio klausysis jiems skaitomos pamokos. To nesugebėtų net suaugusieji, nes yra ribotas laiko tarpas, kai žmogaus smegenys pajėgios sutelkti dėmesį. Šis laikotarpis priklauso ne tik nuo individualių savybių, bet ir nuo amžiaus. 4–5 m. mažyliai dėmesį sutelkti gali 5–20 min. Kuo užduotis labiau varginanti ir neįdomi, tuo šis laikas trumpesnis.

Vienu metu – viena užduotis

Šiais laikais vertinama savybė vienu metu daryti kelias skirtingas užduotis. Dažnai suaugusieji to reikalauja ir iš mažųjų. Mokslininkai šiuo klausimu pasisako griežtai – daugiaveika (multitaskinimas) yra žalinga, todėl vengtina. Iš tiesų žmogaus smegenys nepajėgios vienu metu susidoroti su keliomis užduotimis. Mums tik atrodo, kad sėkmingai tai darome, bet iš tiesų tuo metu dėmesys greitai šokinėja nuo vienos užduoties prie kitos. Tai prastina dėmesio koncentraciją, rezultatų kokybę, be to, itin vargina. Štai kodėl dera mokyti vaikus vienu metu atlikti vieną darbą ir tik jį pabaigus imtis kito.

Kuo mažiau trikdžių

Užduotys, kurioms būtina itin susikaupti, pavyzdžiui, namų darbų atlikimas, turėtų būti daromos tam palankioje aplinkoje. Kuo mažiau trikdžių – garsų, kvapų, nereikalingų vaizdinių dirgiklių ir kt. Jeigu vaikas neturi atskiro kambario, turėtumėte jam sukurti ramų kampelį namuose, kur galėtų ruošti namų darbus ar atlikti kitas didelės dėmesio koncentracijos reikalaujančias užduotis. Šalia neturėtų būti nei televizoriaus, nei telefono, muzikos grotuvo ar kitų dirgiklių. Net ir patys tėvai čia neturėtų pernelyg dažnai kišti nosies. Nuolatinis noras patikrinti, kaip sekasi atžalai, irgi blaško. Jeigu namuose yra mažesnių vaikų, svarbu pasirūpinti, kad jie netriukšmautų ar kitaip netrukdytų vyresniam broliui ar sesei atlikti susikaupti skatinančių veiklų.

Suplanuoti pertraukas

Atlikti svarbią užduotį bus kur kas lengviau, jeigu iš karto numatysite pertraukėles ir visą darbą suskirstysite mažesnėmis dalimis. Pačiam vaikui taip suplanuoti darbą gali būti sunku, tad reikalinga tėvų pagalba. Pertraukų dažnumas ir ilgis priklauso nuo vaiko amžiaus, individualių savybių, atliekamos užduoties. Optimalus darbo laikas pradinių klasių moksleiviams – iki 30–40 min. Paskui svarbu padaryti 10–15 min. pertrauką. Jos metu pajudėti, pakeisti aplinką, galbūt atsigerti vandens ar lengvai užkąsti.

Beje, nevalia versti vaikų ruošti namų darbus vos grįžus iš mokyklos. Po pamokų reikalingas atokvėpis, nes smegenys jau pavargusios, įsitempusios, todėl būtina bent valanda laiko kitokiai, atpalaiduojančiai veiklai.

Dideles užduotis suskirstyti žingsniais

Parašyti baigiamąjį darbą – tokia užduotis net mums, suaugusiems, skamba sudėtingai, varginančiai. Tad galime pasijusti išsekę ir įsitempę nė nepradėję nieko daryti. Vaikams didelės ir sudėtingos užduotys atrodo dar baisesnės, neįveikiamos, kelia stresą. Todėl svarbu išmokyti atžalas tokius didelio susikaupimo reikalaujančius darbus suskirstyti į mažesnius žingsnius. Pavyzdžiui, jeigu reikia parašyti referatą, šią užduotį galima suskirstyti į tokius etapus: surinkti informaciją referatui, parašyti įžangą, parašyti dėstymą (čia galimi dar keli etapai, atsižvelgiant į rašto darbo ilgį), paruošti išvadas, perskaityti visą darbą ir atlikti reikalingas korekcijas. Turint konkretų planą su mažesnėmis užduotimis, viską įveikti bus psichologiškai lengviau. Aiški struktūra leidžia geriau orientuotis, mažina nerimą. Įveikus vieną mažą užduotį kyla pasitenkinimas, pasididžiavimas savimi, atsiranda motyvacija judėti pirmyn.

Skatinti pastabumą

Dėmesio koncentracijos lavinimą galima paversti smagia kasdiene laisvalaikio veikla. Skatinkite vaiką pastebėti kuo daugiau dalykų, kas jį supa čia ir dabar. Galite tam sugalvoti įvairiausių žaidimų. Pavyzdžiui, kas išvardins daugiau aplink esančių raudonų daiktų, objektų, kurių pavadinimas prasideda raide A ir pan. Atkreipkite vaiko dėmesį į klausomos dainos žodžius. Naudinga išbandyti sąmoningo dėmesingumo praktikas: patyrinėti, ką šiuo metu jaučia kūnas – kas vyksta kojose, pilve, nugaroje, rankose, galvoje. Tokios veiklos, kurios moko sutelkti dėmesį į tai, kas vyksta esamuoju momentu, labai padeda susikaupti, kai to reikia, – atliekant įvairias sunkias užduotis, mokantis.

Kai susikaupimas – neįveikiama užduotis

Jeigu vaikui susikaupti ypač sunku, dėl to kenčia mokymosi pasiekimai ar net kyla emocinių sunkumų, verta pagalvoti apie konsultaciją su specialistu. Galbūt problema – ne vaiko charakteris ar motyvacijos stygius, o sveikatos problemos? Kai kurie žmonės kenčia nuo aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (ADS).

Tai raidos sutrikimas, kuriam būdingas dėmesio išlaikymo sunkumas ir per didelis aktyvumas. Dažniausiai pasireiškia dar ankstyvoje vaikystėje, tęsiasi ir vėliau gyvenime, taip pat ir suaugus. Tiesa, suaugusiesiems simptomai įprastai reiškiasi silpniau, nes išmoksta save kontroliuoti, prisitaikyti.

Įtarti ADS galima, jeigu vaikui ypač sunku susikaupti ir išlaikyti dėmesį, jis itin užmaršus, išsiblaškęs, jo veiklai stinga nuoseklumo, organizuotumo. ADS turintis vaikas dažnai būna netvarkingas, nuolat vėluoja, viską atidėlioja. Jam sunku priimti sprendimus. Būdingas didesnis jautrumas stresui. Dažnai kartu pasireiškia ir padidėjęs aktyvumas, perdėtas susijaudinimas, nekantrumas, impulsyvumas. Įtariant ADS, būtina specialisto konsultacija. Gydymas yra kompleksinis. Taikoma gyvensenos korekcija, psichoterapija, medikamentinis gydymas.

Autorius Jūratė Survilė