Kaip nustatyti ribas ir nejausti kaltės?

Žmonių santykiai primena šokį ant parketo, todėl natūralu norėti, kad partneris nemindžiotų kojų. Tačiau kas kartą nubrėžus ribas ir atskleidus savo poreikius kyla kaltė.

Neišvengiama realybė 

Tam tikrose gyvenimiškose situacijose būtina nustatyti ribas. Gimtadienio šventės ir dideli susibūrimai, atostogos ir kelionės, pasiruošimas svarbiems mokslo ar darbo projektams, liga ar vaiko gimimas – aplinkybės, kai tampame pažeidžiami, puoselėjame daug lūkesčių, kaip su mumis elgsis aplinkiniai. Tai gali būti intensyvus streso metas, kai norime daugiau supratimo, palaikymo, pagalbos.

Dažnai nutinka, jog nei partneris, vaikai, tėvai, nei draugai ar bendradarbiai negali perskaityti tarp eilučių ir nesupranta mūsų poreikių, jeigu jie neišreiškiami balsu. Vietoj laukiamos idilės ryjame nuoskaudas dėl neišsipildžiusių lūkesčių, susierzinimą dėl pažeistos asmeninės erdvės, pyktį dėl paramos stokos. Anot psichologų, nustačius ribas iki šių problemų atsiradimo pavyktų išvengti nemalonumų. Tačiau daugeliui žmonių sunku iškelti savo poreikius aukščiau kitų.

„Ribų brėžimas – svarbi sveikų santykių dalis. Deja, ne visi esame įgudę daryti tai be kaltės, – teigia psichologė prof. Jessica Borelli iš Kalifornijos universiteto. – Ribos nustatomos tarp vieno ar kelių žmonių, kai asmuo pareiškia arba nustato, ko jis nedarys santykiuose.“ Tai atsisakymas dalyvauti renginyje, kuriame neįdomu ir nepatogu, sprendimas mažiau laiko praleisti drauge, daugiau – vienumoje, prašymas padėti buityje, lygių teisių ir galimybių reikalavimas darbo kolektyve, susitarimas dėl išlaidų atostogoms. „Tai, kas vienam asmeniui atrodo protinga ir logiška, kitam gali pasirodyti visiškai nesuprantama, – sako ekspertė. – Ribų nustatymas su artimaisiais gali sukelti didžiulę neišvengiamą kaltę. Pradedame abejoti dėl savo sprendimų pamatę reakciją. Nuliūstame nuvylę aplinkinius.“

Jausmų priėmimas

Pirmiausia naudinga įsisąmoninti, kad kaltė nebūtinai blogas ženklas. Yra būdų, kaip ją sumažinti. Kaltė – neišvengiama emocija kalbantis su artimais žmonėmis apie tai, kas jiems nepatinka ar priverčia jaustis negerai. „Nežinau, ar yra laikas, kai kaltė nėra pagrįsta, nes mano prioritetas – bet kokių savo jausmų patvirtinimas, – sako šeimos terapeutė Racine Henry iš Niujorko. – Viskas, ką jaučia žmogus, yra teisinga.“

Normalu jausti kaltę, kai nustatomos ribos su mylimuoju, tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais. Visiškai natūralu, jog kyla minčių: „Ar jie sureagavo ne per ūmiai? Gal mano reikalavimai per dideli? O gal esu per jautrus?“ Svarbu suprasti, jog bet koks poreikis nustatyti ribas – teisingas. Vienintelis žmogus, kuris žino, kas tinka ir ko reikia, yra jis pats. Sprendimo neturėtų lemti aplinkinių nuomonė ir reakcijos. „Tiesą sakant, jeigu kas nors blogai reaguoja į jūsų nustatytą ribą, tai ženklas, kad ji yra laiku ir vietoje, tiesiog būtina, – pabrėžia psichologė. – Priešingu atveju tas žmogus ir toliau elgsis su jumis netinkamai.“

Nors nustačius ribas graužia kaltė, reikėtų kartoti sau, kad taip užtikriname, jog aplinkiniai elgtųsi su mumis taip, kaip norime. Nesiekiame tyčia įskaudinti, nuvilti, supykdyti artimų ir brangių žmonių, tiesiog negalime paneigti savo poreikių. Viduje kyla grumtynės tarp jausmų sau ir kitiems. Kai savivertė aukšta, paprastai laimi meilė sau. Jei asmuo linkęs nuvertinti ir kritikuoti save, greičiausiai jam sunku brėžti ribas be kaltės. Bijodamas atstūmimo nuolaidžiaus ir toleruos momentus, kai peržengiamos ribos. Deja, pasyvi pozicija nėra lengva. Ji skatina nusivylimą, skausmą, nepasitenkinimą.

Žmonių indikatorius

Psichologai pataria atkleipti dėmesį į vieną dalyką. Žmonės, kurie suinteresuoti aplinkinių gerove, nereaguos į ribas blogai. Net jei iš pradžių jie abejoja, reaguoja ne taip, kaip tikimės, vėliau šviežia galva priima tai, ką išgirdo, ir supranta. „Žmonės, kurie tikrai myli ir rūpinasi, džiaugsis nustatytomis ribomis, – teigia psichologė R. Henry. – Jie norės padaryti viską, ką gali, kad jaustumėtės mylimi, gerbiami, globojami.“

Jei asmuo reaguoja į ribas ūmiai ir neadekvačiai, todėl negalite būti atviri, verta susimąstyti, ar neatsidūrėte toksiškuose santykiuose. Perspėjantys signalai, vadinamosios raudonos vėliavėlės, yra momentai, kai vienam išsakius savo poreikius kitas žmogus priima aukos poziciją, supyksta ir kaltina, dramatizuoja ir ironizuoja, nesišneka ir ignoruoja (baudžia tyla), siekia atkalbėti ir įrodyti priešingai, verčia gailėtis sprendimo ir gėdina, menkina ir išjuokia. Santykiai, kuriuose ribas gali nustatyti tik vienas iš partnerių, o kitas verčiamas taikytis prie jų ir nereikšti savo poreikių, yra žalingi, skausmingi, pasmerkti.

Su gera intencija

Bijodami įskaudinti mylimus žmones ir norėdami sumažinti kaltės jausmą, prieš nustatant ribas patvirtinkite santykius. Kitaip tariant, prieš pokalbį pasakykite partneriui, kiek jums reiškia romantiniai ryšiai, kaip rūpinatės savo ir jo jausmais, kad, nepaisant išsiskyrusios nuomonės, poroje yra viskas gerai. Tokia taktika abiem dalyvaujančioms pusėms sumažina skausmą, kuris gali kilti braižant ribas.

„Jei pokalbio metu kyla sumišimas ir nemalonūs jausmai, paprašykite pertraukos. Galite pasakyti, kad šis pokalbis itin svarbus ir nesiekiate visko sugadinti. Norint priimti teisingą sprendimą jums reikia valandėlės atsikvėpti ir susitvarkyti mintis. Pažadėkite sugrįžti prie temos, kai emocijos atvės“, – pataria prof. J. Borelli. Nustatydami ribas parodysite mylimam žmogui, kad jums rūpi santykiai. O tai, savo ruožtu, sumažins patiriamą kaltę. Kiekvieną kartą, kai kyla šis potyris, reikėtų stabtelėti, atsiriboti nuo išorinės aplinkos ir nusiraminti.

Verta prisiminti, kad nustatydami ribas neatstumiame artimo žmogaus, negalvojame apie jį blogai, neketiname nutraukti santykių. Atvirkščiai, patvirtiname, jog esame suinteresuoti palaikyti sveiką ryšį, kai partneriai rūpinasi vienas kitu.

Tikslas pateisina priemones

Neketiname įskaudinti tyčia, tiesiog nustatome ribas, kurios saugo psichinę ir emocinę gerovę. „Geriausias būdas susidoroti su kalte – priminti sau, kodėl tai darome. Ko siekiame nustatydami ribas? Jei ketinimai grįsti savigarba, savęs išsaugojimu, apsauga, savo poreikių patenkinimu, ribų nustatymas yra sveikintinas, – sako amerikiečių psichologė R. Henry. – Turite sutelkti dėmesį į aspektus, kodėl sakote kitiems žmonėms „stop“. Jūs ir tik jūs sprendžiate, kada nusverti svarstykles į vieną ar kitą pusę. Pajauskite, kokį aplinkinių elgesį galite toleruoti, o koks peržengia jūsų ribas.“

Tai nereiškia, kad kaltė išnyks spragtelėjus pirštais. Tačiau galima išmokti būti su šiuo jausmu ir priimti jį kaip proceso dalį. „Neprivalote išvengti kaltės, norėdami gauti veiksmingą rezultatą“, – ramina ekspertė. Jei žmogus paklausė ir atsižvelgė į jūsų norus, nereikėtų graužtis. Atvirkščiai, pasidžiaukite konstruktyviu pokalbiu ir laiminga pabaiga.

Gerai jaustis trukdo faktas, jog kažkas nesupranta jūsų poreikių (neskaito minčių) ir reikia išeiti iš komforto zonos, pradėti nemalonų pokalbį. Gali kilti vidinis nepasitenkinimas – iš vaikystės likę apleistumo jausmas ar meilės stoka. Svarbi žinia ta, kad kiekvienas asmuo gali rūpintis savo vidiniu vaiku. Nereikia užkrauti šios pareigos ant svetimų pečių. Taigi, brėždami ribas globojame savąjį „aš“. Tai darome dėl savo psichinės sveikatos. Nėra priežasčių jausti kaltę, gėdą ar nerimą.

„Dažnai galvojame, kad brėždami ribas negražiai elgiamės su aplinkiniais. Iš tikrųjų jie patys reikalauja, kad nustatytume bendravimo taisykles. Jei žmonės negeba jūsų gerbti ar atpažinti, ko jums reikia, privalote tai pasakyti aiškiai ir tvirtai“, – pataria R. Henry.

O kas, jeigu…

„Daugeliui žmonių kaltė tampa pagrindine emocija. Nesvarbu, ką darote ar ką sakote, susidursite su kalte bet kokioje situacijoje. Tai nėra teisinga ir tikslinga, – perspėja prof. J. Borelli. – Norėdami kovoti su kaltės jausmu, išsiaiškinkite, ar tikrai kurstote nesantaiką. Paanalizuokite kelis scenarijus, kas būtų, jeigu nenustatytumėte ribų.“

Kolegė darbe krauna darbus, kuriuos privalo atlikti ji? Jei tylėsite, dirbsite viršvalandžius, už kuriuos niekas nemokės. Aplinkiniai pamanys, kad galima taip elgtis. Kambariokas neplauna indų, palieka išmėtytus drabužius? Jei nekalbėsite apie tvarkos palaikymą bendrose patalpose, arba gyvensite apsikuitę, arba tvarkysite, bet auginsite pyktį, kuris galiausiai prasiverš ir tikrai sugadins santykius. Seneliai kišasi į anūkų auklėjimą? Jei toleruosite, taip ir nesuaugsite.

Prof. J. Borelli pataria paklausti savęs: „Ar nenusipelniau lygių teisių darbe? Ar nenusipelniau turėti tvarkingų namų? Ar nenusipelniau savarankiškai auklėti vaikų?“ Galite įsivaizduoti dramatiškiausią situacijos vystymosi scenarijų, kuris taps realybe, jei nenustatysite ribų.

Taip pat padeda taktika prisiminti ankstesnę patirtį. „Pagalvokite apie situacijas, kada nustatėte ribas ir jos padėjo. Taip suprasite, jog kaltė nenaudinga, – sako psichologė. – Šis jausmas gali kilti bet kada, todėl labai svarbu prisiminti, jog tai normalu ir praeis.“

Pataikavimo kaina

Įdomu tai, jog kaltės jausmo nepavyks išvengti net tada, kai nebrėžime ribų ir sieksime patikti visiems. „Ribas nustatyti sunku žmonėms, kurių savivertė kyla dėl to, kad jie patenkina aplinkinių poreikius. Tuomet ribos prieštarauja jų savivertės jausmui ir kelia grėsmę nepatikti“, – sako prof. J. Borelli.

Asmenims, patenkantiems į šią kategoriją, sunku negalvoti apie kraštutinumus, pavyzdžiui, „Ar žmonės norės su manimi draugauti, kai nustatysiu ribas?“ Gali kilti didelis susirūpinimas santykiais – „Ar gali būti, jog žmonės bendrauja su manimi tik todėl, kad tenkinu jų poreikius?“ Kai kuriems sunku iškelti save aukščiau kitų, nes auklėjant įskiepyta praktika paisyti visuomenės nuomonės. Neretai meilė sau lyginama su savanaudiškumu, egoizmu, narciziškumu. Jei žmogus nesiekia specialiai pakenkti, manipuliuoti, o tik atstovauja savo poreikiams, ribų braižymas – sveikas ir reikalingas veiksmas.

Gera žinia ta, kad nebūtina aiškintis santykių su visais. Visada galima sutikti tokių, kurie elgiasi taip, kaip norėtų, kad su jais elgtųsi. Jiems nereikia priminti ribų, nes, žinodami asmeninius poreikius, puikiai jaučia aplinkinių bangas.

Autorius Jurgita Ramanauskienė