Skaitmeninis raštingumas – neatsiejama vaikų (ir suaugusiųjų) gyvenimo dalis. Tačiau jaunoji karta mažiau atspari įtraukiančiam poveikiui, lengviau pasiduoda svetimai nuomonei, nepaiso saugaus elgesio internete rekomendacijų.

 

Kasdienis palydovasChildren,Gadget,Addiction,Horizontal,Vector,Illustration,With,Kids,Addicted,To

 

Vyrauja stereotipas, esą žmogus, kuris moka naudotis kompiuteriu ir internetu, jau yra skaitmeniškai raštingas. Tačiau šis terminas apibūdina žinias ir įgūdžius, padedančius surinkti, vertinti gaunamą informaciją, jaustis virtualioje erdvėje saugiai ir komfortiškai. Vienas didžiausių interneto privalumų yra greitas prieinamumas – nuo kasdienių žinių, mokslo, pramogų naujienų iki socialinių ryšių. Tačiau norint gauti naudos, svarbu mokėti atskirti melą, propagandą ir manipuliacijas.

 

Vaikai ir paaugliai daugiau laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, nei bendrauja gyvai. Deja, nesuvokia, kad ne kiekvienas patiktukas yra nuoširdus, o pašnekovas – draugiškas. Nepatyrusius interneto vartotojus lengva apgauti ir įkalbėti peržengti saugumo ribas.

 

Nuo mažų dienų aiškinkite vaikams, kokie požymiai išduoda blogus ketinimus, kaip elgtis susidūrus su patyčiomis, grasinimais. Taisyklė nekalbėti su nepažįstamaisiais, kurie rodo iniciatyvą bendrauti, klausinėja asmeninės informacijos, kviečia susitikti privačiai, galioja tiek gatvėje, tiek internete. Vaikas turi suprasti, jog neprivalo daryti to, ko nenori, pavyzdžiui, atlikti žaidimo užduočių, kurios galbūt nesaugios įvairiais atžvilgiais.

 

Ypač pavojingos uždaros grupės, kuriose apsikeitimas informacija vyksta tik viena kryptimi, t. y. vaikas kelia nuotraukas, kurių pageidauja kiti nariai. Ką gauna mainais? Tiesiog jo nepašalina iš „draugų“ rato. Tam tikro amžiaus vaikams, kurie ieško tapatumo ir nori atsiskirti nuo tėvų, labai svarbu priklausyti tam tikroms grupuotėms, lygiai taip pat, kaip baisu būti atstumtiems.

 

Rizikos grupės

 

Viena priežasčių, kodėl domina internetinės draugystės, yra skurdus socialinis gyvenimas realybėje. Introvertai, nedrąsūs, savimi nepasitikintys, kompleksuoti nepilnamečiai dažniau mezga pažintis virtualioje erdvėje. Tačiau dėl patirties stokos ir psichologinės nebrandos lengviau pasiduoda sukčių manipuliacijoms. Statistikos duomenimis, dažniau nukenčia vaikai, kurie negauna dėmesio ir meilės šeimoje, arba patiria patyčių mokykloje, todėl ieško palaikymo. Piktų kėslų turintys asmenys pasiūlo, ko trūksta, t. y. išklauso, supranta, atspindi jausmus (piktinasi dėl to, kas piktina vaiką, juokiasi iš to, kas jį linksmina), kad užkariautų pasitikėjimą ir galėtų tuo naudotis. Tie, kurie jaučiasi šeimoje mylimi ir gerbiami, yra motyvuoti siekti akademinių rezultatų, aktyviai dalyvauja popamokinėje veikloje, ne tik mažiau laiko praleidžia socialiniuose tinkluose, bet ir pasižymi didesniu skaitmeniniu raštingumu.

 

Sunku įtikinti vaiką, kad virtualūs draugai yra „blogi“. Nustačius vieną atvejį ir pasikalbėjus apie saugų elgesį, yra tikimybė, kad atžala vėl užkibs ant kabliuko ir priims nepažįstamojo kvietimą bendrauti. Vaikų neimponuoja moralai, todėl geriausia pateikti realių istorijų ir pavyzdžių, kas gali nutikti dėl neatsargumo. Žinoma, svarbu pritaikyti informaciją pagal amžių.

 

Tapkite skaitmeninio raštingumo autoritetu ir atsakingu vartotoju. Vaikų įgūdžiai sparčiai tobulėja, todėl svarbu neatsilikti ir net žengti vienu žingsniu pirmiau. Kalbos liks kalbomis, jei tėvas ar mama baksnoja klaviatūrą vienu pirštu, nemoka išsiųsti elektroninio laiško. Ne paskutinėje vietoje – gimdytojų elgesys socialiniuose tinkluose. Jeigu aktyviai komentuojate straipsnius ir draugų įrašus, viešinate savo gyvenimą, nefiltruojate turinio, atžala seks pramintais takais.

 

Kartais tėvai padaro meškos paslaugą ir, norėdami gero, gauna priešingą rezultatą. Kraštutinė priemonė, pavyzdžiui, telefono atėmimas, interneto atjungimas, neapsaugo nuo pagundų. Atvirkščiai, uždrausto vaisiaus norisi labiau. Visada atsiras būdų, kaip apeiti apribojimus. Kategoriška pozicija, autoritarinis auklėjimas kenkia tarpusavio santykiams, nes palieka nuoskaudą. Būtina diskutuoti ir tartis, net jei vaikas laužo taisykles. Nuosekli šeimos politika interneto klausimu ilgainiui pradeda duoti vaisių.

 

Atsargumo priemonės

 

Domėkitės, su kuo bendrauja atžala. Ypač svarbu reaguoti į anoniminius draugus ir pašnekovus, kurių niekas nepažįsta realybėje. Telefone galima įdiegti specialių programėlių, kurios padės išsiaiškinti skaitmeninius įpročius ir laiką, praleidžiamą virtualioje erdvėje, taip pat užtikrins saugų naršymą ribojant netinkamą turinį. Jei atžala turi paskyras socialiniuose tinkluose, tapkite „draugais“, kad galėtumėte iš dalies stebėti interesantų ratą ir veiklą.

 

Raudona vėliavėlė – didžiulis vaiko įsitraukimas ir susižavėjimas nauju „draugu“ ar grupe socialiniuose tinkluose, pakitęs elgesys: slapukavimas, uždarumas, lindėjimas savo kambaryje, poreikis nuolat turėti telefoną, susirašinėjimai netinkamu laiku (per pamokas, naktį ir pan.).

 

Verta sunerimti, jei susirašinėjimo draugas užduoda asmeninių klausimų („Kada tėvai grįžta iš darbo? Kur laikomi pinigai? Kur gyveni?“), prašo paslaugos („Atsiųsk savo nuotrauką. Niekam nesakyk apie mūsų pokalbį. Ateik susitikti prie parduotuvės“). Jei santykiai su tėvais geri, vaikas gali naiviai pasipasakoti ir taip išsiduoti: „Naujoji draugė klausia, kaip atrodo mūsų namai… Mama, kiek kainuoja tavo sužadėtuvių žiedas? Ieškau nuotraukos, kurioje dėviu maudymuką.“

 

Kalbant apie vaiko brandą ir pasitikėjimą, vadovaukitės taisyklėmis, galiojančiomis realiame gyvenime. Galima leisti naudotis internetu tada, kada vaikas suvokia grėsmes ir žino, kaip saugotis. Mažylių iki tam tikro amžiaus niekas nepalieka vienų namuose, neišleidžia į gatvę, tačiau lengva širdimi duoda į rankas mobilųjį telefoną.

 

Pavojų kelia ne tik sukčiai ar iškrypėliai. Paaiškinkite, kad su niekuo negalima dalintis asmeninėmis nuotraukomis ar vaizdo įrašais. Paauglių santykiai itin dinamiški ir emocingi. Vieną dieną – draugai, kitą – priešai. Disponuojama medžiaga gali tapti keršto, patyčių, šantažo įrankiu.

 

Veiksmų planas

 

Jeigu vaikas prisipažino, kad prieš jį panaudota paties išplatinta nuotrauka ar vaizdo įrašas, susilaikykite nuo kritikos ir priekaištų. Kai kurie tėvai vis dar laikosi taktikos pirmiau nubausti, o paskui spręsti problemą. Įvyko, kas įvyko. Neapsunkinkite ir taip blogos vaiko emocinės būklės. Palaikykite, parodykite, kad jis nėra paliktas vienas, pasiūlykite pagalbą.

 

Naudinga ištraukti iš toksiškos aplinkos. Jei mokykla ūžia nuo gandų, porą dienų palikite vaiką namuose. Praktika rodo, kad naujienos gyvena ilgiausiai tris dienas. Nepilant į ugnį žibalo, jas greitai pakeičia kiti skandalai. Tuo laikotarpiu apribokite naudojimąsi telefonu ir internetu siekiant apsaugoti nuo neigiamo poveikio.

 

Jei kompromituojančių vaiko nuotraukų paskelbta socialiniuose tinkluose ar kitose interneto platformose, skubiai kreipkitės į administratorius, kad pašalintų iš viešumos. Sulaukę grasinančių žinučių, išsaugokite susirašinėjimo istoriją (padarykite ekrano nuotraukų), nes autorius gali ištrinti įrodymus. Jei kenkia bendraklasiai, praneškite klasės auklėtojui ir vadovybei, kad būtų informuoti skriaudėjų tėvai. Apsaugoti vaikus nuo patyčių – kolektyvinė atsakomybė. Telefono vagystės, įsilaužimo į elektroninį paštą ir duomenų nutekinimo atveju kreipkitės į policiją.

 

Kitas žingsnis – padėti susitaikyti su faktu. Daugeliu atvejų neįmanoma pašalinti medžiagos iš interneto visiškai, ypač jei pasidalinta daug kartų. Pasinaudokite incidentu kaip pamoka ir dar kartą pasikalbėkite apie saugų elgesį viešoje erdvėje bei padarinius. Didinkite vaiko psichologinį atsparumą ir savivertę, kaip bet kokių patyčių atveju. Jei auka nepasiduoda spaudimui ir skriaudėjas nesulaukia norimos reakcijos, toksinė grandinė nutrūksta ir apkalbos baigiasi. Sveikiausia – įsisąmoninti, kad įvykis nėra pasaulio pabaiga, o aplinkinių nuomonė neatitinka realybės.

 

Heiterių kultūra

 

Realybėje vis mažiau galimybių pilti purvą į akis. Visuomenėje didėja atsakomybė, empatija ir priėmimas. Individualumas tampa pranašumu, o ne yda. Toksiškas elgesys nelaikomas norma, esą išgyvena tik stipriausi. Be to, paanalizavus patyčių kurstytojo istoriją aiškėja, jog tai – nelaimingas, psichologiškai traumuotas jaunuolis, kuris stengiasi padidinti savivertę kitų vaikų sąskaita. Paradoksas, bet gyvą bendravimą keičia virtualūs ryšiai. Kenkėjams lengviau pasislėpti už ekrano, sukurti norimą įvaizdį, apsimesti kažkuo kitu. Tai suteikia drąsos veikti ir išlieti negatyvą.

 

Mokykite vaiką kritinio mąstymo, kliautis asmenine nuomone, o ne aplinkinių primetama projekcija. Savivertė atlieka didžiausią vaidmenį atremiant patyčias internete. Virtualius chuliganus iš vėžių išmušą nesudėtingos taktikos: sutikimas „Tu kvailysǃ – Taip. Na ir kas?“, ignoravimas „Pažiūrėk, kokie tavo rūbaiǃ – Man nesvarbu“, normalizavimas „Nevykėlisǃ Neišlaikei egzaminoǃ – Niekas negimė mokėdamas“, peradresavimas „Kokia storaǃ Mažiau ėskǃ – Įdomu, ką nori pasakyti?“. Naudinga žvelgti į neapykantos apraiškas pro humoro, sarkazmo, cinizmo, filosofijos prizmę. Reikia kliautis ne emocijomis, o protu.

 

Šiuolaikiniai vaikai neišvengs interneto. Jau dabar jis aktyviai smelkiasi į visas gyvenimo sritis. Tam, kad netaptų blogu įrankiu netinkamose rankose, mokykite virtualaus etiketo ir saugoti asmenines ribas. Skaitmeninis raštingumas – žinių ir įgūdžių bagažas – padės nepaklysti vingiuotose peripetijose tarp trokštamų patiktukų, populiarumo, klastos ir neigiamų komentarų.

 

Autorius Jurgita Ramanauskienė