Rodos, visi šneka ta pačia kalba. Vis dėlto gana dažnai nesusikalba ir lieka neišgirsti, nesuprasti. Kodėl taip įvyksta? Kaip išmokti kalbėti taip, kad kiti girdėtų?

 

   

Ilga kalba – trumpas dėmesys

 

Dažnai pastebite, kad aplinkiniai jūsų nesiklauso? Gali būti, kad per daug kalbate. Ironiška, bet daug kalbantys žmonės sulaukia mažiausiai klausytojų susidomėjimo. Mat bereikšmiai plepalai turi mažai vertingo turinio. Tad nuolat plepančių žmonių aplinkiniai nustoja klausytis, nes nenori švaistyti laiko. Prisimenate pasaką apie berniuką, kuris visą kaimą melagingai gąsdindavo vilku? Kai vilkas iš tikrųjų atklydo, niekas berniuko žodžiais jau nebetikėjo. Panaši situacija susiklosto ir šiuo atveju. Jei nuolat čiauškate, niekas nesiklausys, kai norėsite pasakyti ką nors išties svarbaus.

 

People,With,Speech,Bubbles,Vector,Characters,Set.,Cartoon,Men,,Women

 

Pasak mokslininkų, kalbėjimą ir pašnekovo žodžių klausymąsi galima suskirstyti į tris šviesoforo signalus. Pirmosios 20 sek. yra žalia šviesa. Šiuo metu klausytojas labiausiai susidomėjęs. Kitos 20 sek. vadinamos geltonuoju periodu. Klausytojas jau pradeda prarasti susidomėjimą ir kyla rizika, kad jo mintys greitai pradės klajoti kitur. Praėjus 40 sek., įžengiame į raudonąją zoną. Dabar geriausia sustoti kalbėti ir leisti pasisakyti ar sureaguoti klausytojui. Žinoma, daug kas priklauso nuo situacijos. Galbūt su pašnekovu išties įdomiai diskutuojate, jis atidžiai klausosi. Tačiau jei tiesiog plepate, po 40 sek. jūsų kalbėjimas gali klausytojui atsibosti. Verta savo galvoje susidėlioti tam tikras sekundžių žymas ir žinoti, kada sustoti.

 

Anot ekspertų, mokantis kalbėti taip, kad kiti girdėtų, svarbu išmokti ir klausytis. Jei tapsite geru klausytoju, tikėtina, kad aplinkiniai labiau norės su jumis kalbėtis. Sykiu išklausys ir jus. Tad prisiminkite, kad klausymasis nėra tik tylėjimas, kol kitas šneka. Svarbu nepamiršti akių kontakto ir klausantis apgalvoti, ką sako pašnekovas. Tinkamu metu sureaguoti į pašnekovo kalbą ir trumpai jam atsakyti. Atsakant svarbu atsispirti pagundai pokalbio vadeles perimti į savo rankas. Tik nepradėkite pasakoti istorijos, kuri menkai susijusi su aptariama tema. Jau geriau pašnekovui užduoti klausimų, kurie parodys, kad klausotės, kas sakoma. Štai taip atrodo aktyvus klausymasis. Kai išmoksite klausytis, tapsite geidžiamu pašnekovu. Tuomet ir kiti klausysis, ką sakote.

 

Į kovą su trukdžiais

 

Norint būti išgirstam, svarbu iš aplinkos pašalinti visus trukdžius. Jaučiate, kad jūsų nesiklauso? Galbūt su tam tikru trukdžiu konkuruojate dėl dėmesio ir pralaimite šią kovą. Mažų vaikų tėvai puikiai žino šį jausmą. Kai mažylis žiūri mėgstamą filmuką, galite jam sakyti ką tik norite, nė nepasuks galvos jūsų pusėn. Tos pačios taisyklės galioja ir bendraujant su bendradarbiais ar bičiuliais. Jei kalbinate kolegą, o jis tuo metu tikrina elektroninį paštą, greičiausiai menkai girdės, ką sakote. Geriau mandagiai paklausti – gal su savo klausimu verčiau sugrįžti kiek vėliau? Tai dažniausiai atkreipia dėmesį ir paskatina žmogų nusisukti nuo ekrano. Tuomet atidžiai išklausys jūsų mintis. Tas pats galioja ir namuose. Jei šeimos narys dirba kompiuteriu ar žiūri televizorių, geriau svarbiais klausimais jo nekalbinti. Nutaikykite progą, kai išorinių trukdžių bus mažiau, ir galės visą dėmesį skirti jūsų žodžiams.

 

Mokslininkai pataria svarbius dalykus ne pasakyti, o užrašyti. Tai ypač veikia darbo aplinkoje. Įsivaizduokite, kad gavote galimybę surengti svarbią 5 min. prezentaciją kompanijos vadovams. Paruošiate puikią kalbą, tačiau pastebite, kad vadovai klausia jūsų dalykų, kuriuos ką tik pasakėte. Kodėl jie nesiklausė? Iš tikrųjų dauguma žmonių prisimena tik 25 % informacijos, kurią išgirdo. Tad kai kurie jau po minutės gali pamiršti didžiąją dalį to, ką sakėte. Jei norite, kad auditorija prisimintų jūsų žodžius, juos geriausia užrašyti. Jei vykdote prezentaciją, pasinaudokite skaidrėmis. Įrašysite svarbiausius punktus – auditorija juos geriau įsidėmės. Jei norite ką nors svarbaus pasakyti kolegai ar draugei, parašykite elektroninį laišką ar žinutę, o vėliau šia tema dar ir pasikalbėkite. Išgirdęs ir dar perskaitęs jūsų žodžius, žmogus jų tikrai nepamirš.

 

Jei labai svarbu būti išgirstam, patariama kalbėti trumpai ir aiškiai. Kai kalbame per ilgai, klausytojų mintys dažniausiai ima klaidžioti kitur. Tyrimai rodo, kad net 70–80 % mūsų dienos susijusi su bendravimu. Apie 55 % dienos praleidžiame klausydamiesi kitų. Žmonės pavargsta nuo nuolatinio žodžių srauto, tad vertina, kai su jais kalbama tiesiai šviesiai.

 

Kūno kalbos galia

 

Komunikacijos ekspertai išskiria septynias nuodėmes, kurias darome kalbėdami. Būtent jos atsakingos už tai, kad kiti nenori klausytis. Tai paskalų ir gandų nešiojimas, kitų žmonių smerkimas, negatyvūs žodžiai, nuolatiniai skundai ir pasiteisinimų ieškojimas, melas, savo nuomonės pristatymas kaip neginčijamos tiesos. Kuo daugiau šių aspektų jums būdingi, tuo mažiau aplinkiniai norės su jumis bendrauti. Tad kalbantis su kitais, visada svarbu išlikti nuoširdiems ir pagarbiems. Net jei esate įsitikinę savo teisumu, vis vien nepamirškite mandagiai išklausyti ir kitą pusę.

 

Komunikuojant be galo svarbi ne tik verbalinė, bet ir kūno kalba. Pagal ją aplinkiniai gali visai kitaip interpretuoti žodžius. Pasak psichologės Amy Neuzil, svarbiausia kalbėti pasitikint savimi. Tuomet aplinkiniams jūsų žodžiai atrodys svarbesni ir vertesni dėmesio. Jei būsite susigūžę, žodžiai, kad ir kokie reikšmingi būtų, nepasieks klausytojo. Tyrimai parodė, kad savimi pasitikinčios pozos kalbėtojui iš tikrųjų suteikia pasitikėjimo savimi. Mat jos organizme padidina testosterono lygį ir sumažina streso hormono kortizolio koncentraciją.

 

Svarbu išlaikyti tiesią nugarą, atlošti pečius, aukštai iškelti galvą. Tik ne pernelyg aukštai, kad neatrodytų, kad į aplinkinius žvelgiate iš aukšto. Jei sėdite, išlaikykite tiesią nugarą, nekryžiuokite kojų. Švelniai gestikuliuokite rankomis. Jų nesunerkite prieš krūtinę, nes atrodysite uždaras, nepasitikintis savimi žmogus. Nepamirškite pažvelgti į pašnekovą, šypsotis. Jei sakote kalbą prieš auditoriją, galite šiek tiek pavaikščioti. Judesys atkreipia didesnį publikos dėmesį. Ženkite kelis žingsnius į priekį ir stabtelėkite, vėliau grįžkite atgal. Visgi aktyviai pirmyn atgal nevaikščiokite, nes tai rodo nervingumą, blaško ir erzina.

 

Kokio balso norisi klausytis?

 

Išklausyti skatina tinkamas balso tembras, tonas, aiškus artikuliavimas. Žodžiai, išsakyti ramiu, pasitikinčiu balsu, atrodo vertingesni. O jei užsikertate, mikčiojate, gali atrodyti, kad neturite, ką pasakyti. Tad verta mokytis kalbėti tokiu balsu, kuris atkreipia klausytojų dėmesį. Pirmiausia, kalbėti kvėpuojant per diafragmą, o ne košti žodžius per nosį. Tuomet balsas skamba tolygiau, atrodo labiau atsipalaidavęs. Norint išmokti šio kalbėjimo metodo, reikia išmokti kvėpuoti krūtine. Atsigulkite ant nugaros ir lengvai sulenkite kelius. Padėkite rankas ant šonkaulių ir giliai įkvėpkite. Turėtumėte pajausti, kaip skrandis po ranka išsipučia. Iškvepiant skrandis turėtų judėti atgal. Šis pratimas išmokys kvėpuoti krūtine. O kai kvėpuosite krūtine, balsas ne tik bus skambesnis, bet ir kalbant mažiau pritrūks oro. Nekaposite žodžių, kalbėsite lengvai ir tolygiai.

 

Kalbant svarbu valdyti balso garsumą. Jei kalbėsite per tyliai, pašnekovas jūsų negirdės. Tačiau pernelyg garsus, šaižus balsas aplinkinius atstumia ir erzina. Tad išlaikykite aukso viduriuką. Klausytojams nepatinka užkimę, trūkinėjantys balsai. Nepamirškite gerti užtektinai vandens, kuris sudrėkins balso stygas. Vokalo ekspertai pataria sakinių neužbaigti balso pakėlimu. Šį metodą dažniausiai naudojame klausdami. Tačiau kai kurie žmonės balsą kilsteli ir teiginių gale. Tuomet aplinkiniams atrodo, kad nesate tikri dėl savo žodžių. Todėl reikėtų atprasti kalbėti taip, lyg nuolat kažko klaustumėte. Kalbant nepamiršti pauzių. Jei ilgai kalbate monotonišku tempu, klausytojas natūraliai pavargsta ir ima nebeklausyti žodžių. Tad prieš jungtukus (nes, bet, ir, tačiau) trumpam sustokite. Tokia gudrybė sugrąžins dėmesį.

 

Viena dažniausių klaidų – pernelyg greitas kalbėjimo tempas. Paprastai ši klaida daroma iš streso, jaučiant nerimą. Tačiau klausytojus labai erzina tokia kalbėjimo maniera, nes sunku sekti kalbėtojo mintis. Be to, greitai kalbantys žmonės atrodo didesni egoistai, nes nepalieka vietos pašnekovams sureaguoti. Laimei, galima išmokti kalbėti lėčiau. Pirma – stengtis aiškiai išartikuliuoti kiekvieną žodį. Antra – lėčiau tarti balses. Namuose galima pasitreniruoti garsiai skaitant knygą ar žurnalą.

 

Vyrai – iš Marso, moterys – iš Veneros

 

Kartais atrodo, kad su mylimuoju niekaip nepavyksta susikalbėti? Mokslas įrodė, kad moterų ir vyrų bendravimo būdai iš tikrųjų skiriasi. Nors šnekame ta pačia kalba, iš tikrųjų turime skirtingus kalbėjimo tikslus ir prioritetus. Tad ne veltui kartais nesusikalbame. Pasak mokslininkų, vyrai kalba tam, kad spręstų problemas, derėtųsi, pasiektų rezultatų arba įtvirtintų savo statusą ir dominavimą. Moterys kalbasi, kad sukurtų ryšį ir sulauktų palaikymo. Nors biologiškai moterų ir vyrų ausys identiškos, tyrimai rodo, kad klausomės skirtingai. Klausydamosi pašnekovo moterys naudoja abi smegenų puses, o vyrai labiau kairiąją. Kalba daugiausiai susijusi su kairiąja smegenų puse, o emocijos – su dešiniąja. Moterys pašnekovo žodžius geriau moka susieti su jo emocijomis ir todėl yra empatiškesnės klausytojos. Vyrai gali ir nesuprasti, kaip jaučiasi pašnekovas.

 

Čia ir kyla problema. Kalbėdamiesi vyrai stengiasi išspręsti problemas, jų kalbėjimas orientuotas į apčiuopiamus rezultatus. Moterys dažniau dalijasi jausmais. Todėl skirtingų lyčių atstovai nesusišneka. Pokalbio metu moteris bando guostis, nori pajausti palaikymą. O vyras, užuot išklausęs, bando išspręsti problemą ir pasakyti, ką reikėtų daryti. Tad dama gali pasijausti nesuprasta ir neišklausyta. Moterys empatiškesnės, todėl pašnekovo žodžiuose greitai įžvelgia užslėptas prasmes, užuominas. Tačiau vyrai mąsto labiau analitiškai. Užuot ieškoję paslėptų reikšmių, reaguoja į aiškiai pateiktus faktus. Dėl šios priežasties reikėtų vyrui aiškiai pasakyti, kokių veiksmų iš jo tikitės. Jei tiesiog mėtysite užuominas, norimo rezultato galite nesulaukti.

 

Įsivaizduokime dviejų 18-mečių, Ievos ir Miko, pokalbį. Abu draugai jau šiemet baigs mokyklą ir stos į norimus universitetus. Laikė bandomuosius egzaminų testus, kurių rezultatai nebuvo tokie, kaip tikėjosi. Mikas pasiskundžia Ievai, kad rezultatai jį nuliūdino, tad būtina uoliau pasimokyti. Ieva atsako: „Išties apmaudu, kad testas nepavyko. Tačiau tikiu, kad tikrasis egzaminas pasiseks, juk tavo pažymiai puikūs.“ Tada mergina padaro pauzę, tikėdamasi, kad Mikas paguos ir ją. Vaikinas nieko nesako, todėl mergina pasiskundžia: „Man irgi nepatinka testo rezultatai. Jie prastesni nei tikėjausi.“ Mikas atsako: „Ko tu jaudiniesi? Esi geriausia mokinė mūsų klasėje, tad tikrai įstosi į norimą specialybę.“ Ieva supyksta. Merginai atrodo, kad ji visada palaiko Miką, o dabar pati negavo norimos paramos. Mikas lieka nesupratęs, kas įskaudino Ievą.

 

Kas čia nutiko? Ieva puikiai jaučia pašnekovų emocijas ir stengiasi jas atliepti. To paties ji tikisi iš aplinkinių. Tačiau Mikas ieško problemų sprendimų. Tad iš Ievos tikėjosi ne tik paramos, bet ir galimų sprendimo būdų, kaip galėtų kitą testą išlaikyti geriau. Vaikinui sunkiau suprasti subtilias užuominas, tad jis nesuvokė, ko tiksliai tikėjosi Ieva. Tai tikrai nereiškia, kad Mikas nemoka paguosti ir palaikyti artimo žmogaus. Tiesiog jis taip gerai nejaučia pašnekovo emocijų. Todėl merginai reikėjo apie savo lūkesčius komunikuoti aiškiau.

 

Kaip susikalbėti?

 

Tarp moterų ir vyrų bendravimo būdų yra ir daugiau skirtumų. Pasak mokslininkų, norėdamos save išreikšti moterys vartoja daugiau žodžių, nes jų kalbiniai įgūdžiai geriau išsivystę. Vyrai dažniau pokalbio metu erzina pašnekovą, pasitelkia sarkazmą. Bendraudami apie save atskleidžia mažiau asmeninės informacijos nei moterys. Tyrimai parodė, kad vyrai pokalbio metu labiau susikoncentravę į išorinį pasaulį. Tad jų kasdieniuose pašnekesiuose dažniau aptariamas verslas, sportas, orai, naujienos. O moterys labiau fokusuojasi į vidines problemas – dažniau šneka apie save arba kitus žmones.

 

Skiriasi ir kūno kalba. Pokalbio metu vyrai rodo mažiau mimikų, rečiau šypsosi, nepalaiko tokio stipraus akių kontakto. Moterys mėgsta paliesti pašnekovą rodydamos empatiją. Vyrai pašnekovą liečia nebent norėdami įtvirtinti savo dominavimą. Pavyzdžiui, gali globėjiškai patapšnoti per petį ar nugarą. Stipriosios lyties atstovai nuo pašnekovo sėdi toliau, klausydamiesi mažiau prie jo pasilenkia. Įdomu tai, kad kalbėdamiesi vyrai ir moterys linksi galva dėl skirtingų priežasčių. Dailiosios lyties atstovės linksi rodydamos, kad supranta pašnekovą, jo klausosi. O vyrai linksi tik tada, kai rodo pritarimą pašnekovo žodžiams. Moterys taip pat dažniau keičia kalbėjimo tempą, balso toną, garsą. Tai daro norėdamos pabrėžti savo žodžių reikšmę. Vyrai labiau linkę kalbėti nuosekliu balso tonu.

 

Atkreipdami dėmesį į šiuos skirtingus komunikacijos būdus, geriau suprasime vienas kitą. Tad ekspertai pataria moterims, bendraujant su vyrais, dažniau tiesiai šviesiai išsakyti savo lūkesčius. O vyrams vertėtų būti atidesniems, leisti moterims išsikalbėti ir neskubėti siūlyti galimų problemos sprendimo būdų. Greičiausiai moteris nori tiesiog pasipasakoti, ji neprašo spręsti problemos.

 

Autorius Gintarė Vasiliauskaitė