Jeigu turite vaikų, turbūt kaip ir dauguma tėvų ne kartą susidūrėte su ožiukų sindromu. Stebėtina, kaip vaikas – toks mažas žmogutis – gali turėti tiek valios ir užsispyrimo norėdamas ką nors pasiekti. Vis dėlto net atkakliausią užsispyrėlį galima sutramdyti. Svarbu mokėti tai padaryti be pykčių.

 

vaikai

Ginčams – NE!

 

Kai vaikas dėl ko nors užsispiria, labai svarbu nenusileisti ir nepradėti įrodinėti savo tiesų, be reikalo ginčytis. Tai tik pablogins situaciją. Nereikėtų vaiko barti ar kaip nors bausti. Kitaip mažylis gali užsisklęsti arba dar labiau supykti, pradėti nerimauti, tapti irzlus. Psichologai pataria problemą spręsti taikiai, bandyti su vaiku bendrauti kaip su suaugusiuoju.

 

Svarbiausia – kantrybė ir ramybė

 

Visų pirma reikia atrasti vaiko užsispyrimo priežastį – mažylis nieko nenori daryti veltui – situacija, prieš kurią jis kovoja užsispyrimu, jam kelia nemalonius jausmus arba asociacijas. Todėl būtina išsiaiškinti, dėl ko vaikas nerimsta, ko bijo, ką ir kodėl norėtų keisti. Galbūt problema lengvai pašalinama ir ožiukus pavyks tuoj pat išprašyti. Matydami, kad mažylis nepasiduoda, nueikite į neutralią vietą, galbūt palikęs jį trikdžiusią aplinką ar situaciją vaikas pagaliau nurims ir sugebės paaiškinti, dėl ko suirzo.

 

 

Išmokite klausyti

 

Dažna tėvų daroma klaida – vaiko moralizavimas. Kai mažylis elgiasi ne taip, kaip norite, pradedate jį gėdinti ir mokyti, kaip derėtų elgtis. Kartais suaugusieji gali būti įkyrūs ir dėstyti paskaitas apie deramą elgesį bei disciplinos laikymąsi. Vis dėlto derėtų nepamiršti, kad vaikas nedaug supras jūsų žodžių, daug ką tiesiog praleis pro ausis, nes suirzęs paprasčiausiai negali sutelkti dėmesio.

 

Specialistai pataria pasitelkti atvirkštinę psichologiją ir užuot patiems kalbėjus, leisti išsikalbėti vaikui. Derėtų išmokti jo klausyti, nes dažnai problemos sprendimą galima rasti ne kur kitur, o paties vaiko samprotavimuose. Reikėtų atkreipti dėmesį į mažylio pastebėjimus, atsakyti į jam rūpimus klausimus ir labiau pasidomėti jo išgyvenimais. Patariama užduoti vaikui kelis klausimus, kylančius iš jo pasakojimo – taip jis bus padrąsintas išsakyti savo jausmus, pasijus svarbus ir mylimas. Kai užmegsite draugišką dialogą, jis gali išvaikyti visus ožiukus ir tapti geru pašnekovu. Juk kartais vaikai užsispiria vien todėl, kad jiems trūksta tėvų dėmesio, o užsispyrimas tampa vienu būdų jį gauti.

 

Tėvai – pavyzdys

 

Kai kurie vaikai iš prigimties yra atkaklūs ir užsispyrę, kiti šios savybės išmoksta. Derėtų nepamiršti, kad vaikams didžiausias autoritetas yra jų tėvai. Vaikai linkę mėgdžioti suaugusiuosius, taigi kaip elgiatės jūs, to mokote ir savo mažuosius.

 

Pastebėta, kad jeigu tėvai linkę ginčytis ir pyktis dėl kiekvienos smulkmenos, jeigu jie nesugeba nereikšmingų problemų spręsti taikiai, vaikai taip pat būna irzlesni. Svarbu, kad namuose vyrautų taika ir ramybė. Namai – tai vieta, kur vaikas turi jaustis saugus. Mažylis, matydamas nuolatinius barnius, manys, jog toks bendravimo būdas yra normalus ir augdamas elgsis lygiai taip pat. Tėvai privalo būti geru pavyzdžiu, tad jeigu vaikas dažnai susidraugauja su ožiukais, visų pirma patariama apmąstyti savo elgesį.

 

Reikėtų išmokti problemas spręsti ne ginčais, o derybomis ir abipusiu supratimu. Mažylis, matydamas, kad nedidelė problema neverta audros, į stresines situacijas išmoks reaguoti ramiau. Tokiu būdu ramiau gyvens visa šeima.

 

Vaikas taip pat asmenybė

 

Tėvai dažniausiai dėl užsispyrimo kaltina patį vaiką ir stebisi, kad dėl kokių nors menkniekių jis purkštauja… Tiesa, mažieji neretai tampa ožiukais dėl tikrai nesvarbių dalykų, bet psichologai pataria susimąstyti: nesvarbių kam – jums ar jam? Didžiausia problema ta, kad vaikas kovoja dėl to, kas jam reikšminga ir svarbu, tik suaugusiesiems tai atrodo mažmožiai.

 

Įsivaizduokite: kepate pyragą ir nusprendžiate jį pagardinti spanguolėmis, o vaikas su ašaromis akyse bando įtikinti, kad geriau tinka razinos… Dauguma tokiu atveju numoja ranka ir pagalvoja, kad tai tik paikas užsispyrimas. Visada nori priešingai negu yra – atsidūsta ne vieni tėvai. Gal ir tiesa. Tačiau čia glūdi didesnė problema, nes šiuo atveju svarbu ne tai, ko vaikas prašo, o tai, kad jam svarbu, jog jo nuomonė būtų išgirsta. Mažylis taip pat nori dalyvauti šeimos gyvenime ir jaustis svarbus bei reikalingas. Juk į vaiko nuomonę atsižvelgti nėra sunku. Derėtų nors kartais ir vaikui leisti ką nors nuspręsti – taip ugdoma savarankiška asmenybė ir savivertės jausmas.

 

Užsispyrimas gali būti naudingas

 

Dažniausiai užsispyrimas laikomas bloga charakterio savybe ir yra bandomas išguiti dar vaikystėje. Vis dėlto šį būdo bruožą galima pavadinti kitaip – atkaklumu. Taigi saikingas užsispyrimas gali vaikui padėti siekti savo tikslų, apginti savo nuomonę ir nebijoti reikšti minčių. Jeigu šios savybės nebus ugdomos vaikystėje, vėliau gali būti sunku kovoti už savo tiesas ir jaustis visaverčiu visuomenės nariu. Dėl to tėvai turėtų suvokti, kad ne visada užsispyrimą reikia malšinti, kartais vertėtų nusileisti – juk ir mažasis šeimos narys gali būti teisus.

 

Žinoma, privalu išmokyti vaiką savo nuomonę reikšti ne užsispyrimu, o abipusiu bendravimu ir vienas kito supratimu bei derybomis. Mažylio pagyrimas, kai pastebite, kad jis elgiasi teisingai, padės greičiau išugdyti tokias elgesio normas.

 

Įdomūs faktai

 

  • Pirmieji penki žmogaus gyvenimo metai yra itin svarbūs mokantis elgesio normų ir socialinių taisyklių. Tad iki to amžiaus vaikui būtina įskiepyti visuomenėje vyraujančių socialinių normų pagrindus.
  • Nors įrodyta, kad žmogus jau gimdamas atsineša tam tikras charakterio savybes, tačiau tinkamas auklėjimas gali jas koreguoti – kai kurias slopinti, o kitas išugdyti. Todėl labai svarbu kuo anksčiau pastebėti mažylio teigiamus ir neigiamus būdo bruožus ir lavinti tai, kas jam geriausiai sekasi.
  • Prieraišumo, pasitikėjimo ir rūpinimosi jausmas išugdomas pirmaisiais gyvenimo metais. Žmogus, kūdikystėje negavęs meilės ir dėmesio, suaugęs gali turėti problemų dėl gebėjimo pasitikėti kitais.