Vaiko mikčiojimas gali tapti rimta priežastimi, dėl kurios paauglystėje ar vėliau kyla sudėtingų psichologinių problemų. Tad svarbu laiku pastebėti šį kalbos defektą ir pradėti gydymą. Itin reikšmingi pirmieji mikčiojimo požymiai, į kuriuos reikėtų kreipti dėmesį, išsiaiškinti priežastis bei žinoti gydymo ypatumus.

 

vaikas

Kas yra mikčiojimas?

 

Ši problema – tai kalbos sutrikimas, kai žmogus dažnai kartoja kai kuriuos žodžius arba skiemenis, tęsia atskirus garsus. Ir negeba jų ištarti visavertiškai. Kenčia kalbos ir tariamų frazių sklandumas, ritmas, tempas. Dažnai tai vadinama logoneuroze. Statistiškai ji būdinga 2–3 % žmonijos, t. y. gana dažnas reiškinys.

 

Fiziologinės priežastys – už kalbėjimą atsakingų raumenų spazmai. Šie sutrikimai neigiamai veikia kvėpavimą, garso tarimo stiprumą ir aukštį. Šio proceso fiziologija panaši į žagsėjimą.

 

Ne kliūtis

 

Šis sutrikimas žinomas dar nuo Egipto faraonų laikų ir greičiausiai lydi žmoniją nuo tada, kai atsirado sklandi, turinti atskirus žodžius, kalba. Mikčiojo daugybė žinomų žmonių, pavyzdžiui, senovės Romos poetas Vergilijus, senovės Graikijos rašytojai Plutarchas ir Herodotas. Yra žinių, jog mikčiojo ir filosofas Demostenas. Nepaisant to, jis tapo garsiu oratoriumi.

 

Kokiame amžiuje atsiranda ši problema?

 

Dažniausiai mažylis su mikčiojimu susiduria būdamas 3–4 metukų, kai formuojasi kalbos padargai ir psichika. Tačiau logoneurozė gali pasireikšti ir gerokai vėliau – iki paauglystės. Itin retai ši problema atsiranda brandžiame amžiuje, nes ji susijusi su nervų sistemos kalbos funkcijos formavimusi smegenyse. O tai nutinka apie 3–6 metus. Pastebima, kad kur kas dažniau mikčioja berniukai, nes jų smegenų dalys, atsakingos už kalbą, vystosi lėčiau.

 

Fiziologinės priežastys

 

Daugybė veiksnių susiję su ankstyvojo vystymosi problemomis ir nervų sistemos pažeidimais.

 
  • Genetinis polinkis
  • Gimdymo traumos
  • Vaisiaus pažeidimai
  • Infekcija, kuria sirgo nėščioji
  • Medžiagų apykaitos ligos, kuriomis sirgo besilaukianti mama
  • Dažnos ausų, nosies, gerklės ligos per pirmuosius 3 metus.
 

Tokiais atvejais labai sunku išgydyti vaiko mikčiojimą. Juk jis susijęs su fiziologiniais nervų sistemos vystymosi pažeidimais. Gali būti pažeisti vaiko refleksai, yra polinkis į traukulius, šokinėja kraujospūdis. Šios problemos gydomos mediko paskirtais vaistais.

 

Įgytos priežastys

 

Jos siejamos su stresais, neurozėmis, dėl kurių mažasis pradeda mikčioti. Dažniausiai taip nutinka 4–5 gyvenimo metais, kai nervų sistema ypač jautriai reaguoja į išorinius dirgiklius. O tai gali būti:

 
  • Stiprūs ir dažni barniai
  • Gyvenimo permainos (pvz., pradėjo lankyti darželį)
  • Nepalanki atmosfera šeimoje
  • Staigus išgąstis
  • Pernelyg didelis intelektinis krūvis
  • Emociniai sukrėtimai
  • Nesutvarkyta buitis, chaotiškas dienos režimas.
 

Dažnai vaikas pradeda mikčioti tuo metu, kai įsisavina gimtąją kalbą, o tėvai persistengia bandydami lavinti atžalą. Smegenys nespėja suvokti visos gaunamos informacijos, ypač jei šalia gimtosios tenka mokytis ir užsienio kalbų. Todėl lavinant atžalą svarbu nepersistengti ir neapkrauti. Ypatingą dėmesį būtina kreipti į emocionalius vaikus. Statistiškai daugiau nei 80 % mikčiojimo atvejų priežastis – įgyta. Tokie vaikai neturi fiziologinių problemų, o kalbos problemas nesunku ištaisyti.

 

Kaip suprasti, kad mažylio kalba sutrikusi? 

 

Lengviausia spręsti mikčiojimo problemą tuomet, kai ji pastebima ankstyvoje stadijoje. T. y. kol smegenys dar neužfiksavo kalbos defekto, kol jis dar nevirto refleksu ir neatsispindi vaiko psichikoje. Tad kai mažyliui sueina 3–4 metukai, rekomenduojama suklusti, jei:

 
  • Tardamas frazes stabteli, dažnai kvėpuoja, tarsi kaupdamas jėgas
  • Užsikerta, kartoja tuos pačius žodžius, skiemenis
  • Prieš ištardamas frazę sako papildomus garsus (i, a, e)
  • Visiškai atsisako kalbėti, staiga užtyla
  • Tampa užsisklendęs.
 

Bet kuris šių simptomų yra ženklas, kad metas apsilankyti pas gydytoją. Kuo anksčiau, tuo greičiau ir be pasekmių bus išspręsta problema.

 

Nuo ko prasideda gydymas?

 

Visų pirma reikia atmesti arba patvirtinti fiziologines problemas, kurios gali būti mikčiojimo priežastimi. Todėl derėtų kreiptis į neurologą. Gydytojas skirs tyrimus, kurie padės išsiaiškinti, ar nepažeistos smegenys, nervų ar raumenų sistemos.

 

Tolesnis gydymas priklauso nuo mikčiojimo fiziologinės priežasties. Greičiausiai bus paskirti vaistai, masažas, akupunktūra, stiprinama nervų sistema.

 

Kokie specialistai sprendžia mikčiojimo problemas?

 

Logopedas

 

Jei vaikas neturi fiziologinių problemų, reikia kreiptis į logopedą. Šis specialistas koreguoja kalbos defektus ir moko taisyklingai tarti garsus. Logopedas išsiaiškina mikčiojimo tipą – vaikas ilgai tęsia garsus arba užsikerta ties priebalsiais. Tuomet parenka optimalią šios problemos sprendimo metodiką.

 
  • Moko tolygiai kvėpuoti, kad kvėpavimas nestrigtų ir išliktų tolygus tariant frazę
  • Primena daryti pauzes, kad reikėtų kuo mažiau pastangų kalbant ir neliktų raumenų spazmų
  • Skatina taisyklingai formuoti garsus, naudojant kalbos aparatą: gerklę, liežuvį, dantis, lūpas. Stiprinant šiuos organus, lavinami tam tikri kaklo, ryklės raumenys.
 

Psichologas

 

Tačiau dažniausiai vien logopedo neužtenka. Mikčiojimo problemos neretai susijusios su psichologinėmis bėdomis. Jas irgi reikia spręsti. Kartais psichologo pagalba gerokai efektyvesnė nei logopedo.

 

Raumenų spazmai dažnai susiję su pertemptais nervais, negebėjimu emociškai atsipalaiduoti. Todėl psichologas, dirbdamas su vaiku, gali siekti šių rezultatų:

 
  • Mokyti tinkamai elgtis stresinėse situacijose
  • Atsipalaiduoti ir ilsėtis
  • Kontroliuoti emocijas
  • Įveikti baimes
  • Bendrauti su bendraamžiais
  • Išreikšti save per kūrybą, bendravimą
 

Psichologai žino daugybę metodų, kaip dirbti su mikčiojančiais vaikais. Mažyliams tobulinama smulkioji motorika, vyresni vaikai klausosi savo kalbos garso įrašų ir ją taiso.

 

Ką gali tėvai namuose?

 

Įveikti mikčiojimo problemos be tėvų pagalbos neįmanoma. Todėl gimdytojai turėtų rūpintis atžalos buitimi ir gyvenimo būdu. Geriausia prevencija – stebėti, jog nekiltų situacijų, kai kalbos sutrikimas gali paūmėti.

 

Dienos režimas

 

Dienotvarkę privalu sudaryti taip, kad protinė ir emocinė veikla būtų derinama su visaverčiu poilsiu.

 

Miegas

 

Vaikas privalo miegoti ne mažiau nei 8 val. per parą. Todėl tėvai privalo sukurti visavertes sąlygas bent 8 val. miegui.

 

Intonacija

 

Mažylis turėtų jausti tėvų pasitikėjimą ir ramybę. Todėl su juo bendrauti reikėtų neskubant, balsas neturi būti garsus, bendravimas – ramus, stengtis nepertraukinėti. Labai svarbu tai paaiškinti ir kitiems artimiesiems.

 

Pagyrimai

 

Ugdant vaiko pasitikėjimą savimi, reikia girti už bet kokį pasiekimą. Kurti situacijas, kuriose galėtų atskleisti stipriąsias puses. Tik nedera painioti gyrimo už pasiekimus su lepinimu.

 

Aplinka

 

Šeimoje neturi būti barnių. Neįmanoma išgydyti mikčiojimo, jei vaiką supa agresijos ir įtampos kupina atmosfera. Lygiai tas pats pasakytina ir apie buvimą triukšmingose kompanijose ar vietose.

 

Laisvalaikis

 

Patariama riboti emocijas keliančių laidų, filmų, animacinių filmukų arba žaidimų kiekį. Vaiko laisvalaikis turėtų būti ramus, orientuotas į kūrybinių įgūdžių lavinimą.

 

Bendravimas

 

Palengva ir švelniai galima plėsti mažylio bendravimo ratą, siūlant jam apsilankyti viešose vietose, kurios nekelia stiprių emocijų. Pažindinti su įdomiais žmonėmis. Jie padės prisitaikyti prie supančio pasaulio.

 

Aktyvumas

 

Saikingas fizinis krūvis teigiamai veikia nervų sistemą ir raumenų vystymąsi. Todėl mankšta, plaukimas, bėgimas, pasivaikščiojimai, žaidimai gryname ore turėtų tapti įpročiu.

 

Apribojimai

 

Jokiu būdu netaikytinos bausmės, neigiamai veikiančios vaiko emocijos (bausti ramiai, nepaisant to, ką iškrėtė mažylis). Nevalia vaiko palikti vieno tamsiame kambaryje.