Akvilė Žirgulytė užaugo aktorių šeimoje. Nors troškimui vaidinti priešinosi ilgai, tačiau širdis vis tiek krypo aktorystės link. „Visada buvo vidinis žinojimas, kad tai yra mano kelias“, – sako televizijos serialuose bei kine vaidinanti ir filmukus įgarsinanti aktorė. Ką dar pavyko sužinoti apie Akvilę?

 

2

Akvilė Žirgulytė, „Yours photography“ nuotrauka.

Į KOKĮ personažą norėjote būti panaši vaikystėje?

 

Visuomet patiko ir patinka veiksmo filmai bei juose vaidinančios stiprios moterys, pavyzdžiui, šnipės. Atsimenu, ilgai save lyginau su Ksena (šypsosi), kai šis serialas buvo ant populiarumo bangos. Lakstydavau po močiutės namus ir mojuodavau ilgu metaliniu batų šaukštu įsivaizduodama, kad tai mano kardas. Norėjau būti tokia pat moteriška, tačiau kartu karinga, arba ateityje įkūnyti tokį personažą.

 

KOKIUS savo vaidmenis laikote svarbiausiais?

 

Vis dar vienas artimiausių ir mieliausių mano sukurtų personažų yra filme „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“ suvaidintas Irmos vaidmuo – mama, auginanti neįgalų vaiką. Jos vyras įsimyli kitą ir palieka ją vieną su vaikučiu. Aišku, vėliau ji atkeršija, kas man labai patiko (šypteli). Vien skaitant scenarijų užgniaužė širdį, buvo labai jautru. Gal dėl to, kad turėjau artimą ryšį su mama ir kurdamą personažą galvojau apie ją. Tą vaidmenį iki šiol nešiojuosi širdyje.

 

KOKIOS scenos sudėtingiausios?

 

Meilės ir intymios scenos kartais tampa tikru iššūkiu. Atvirose nesu filmavusis, bet net sukurti intymumą su ne savo žmogumi yra nelengva, ypač kai aplink pilna žmonių, viskas filmuojama. Tokioje situacijoje dažniausiai su kolegomis juokaujame – tai padeda sumažinti nejaukumą ir įtampą.

 

Morališkai sunkiausios netekčių scenos. Tai labai jautri tema, nes ji man artima. Tokiais atvejais stipriai įsijaučiu į situaciją, o tą sunkų jausmą kartais dar visą dieną nešiojuosi su savimi. Smagus, bet kartu ir emociškai sudėtingas iššūkis buvo filmavimasis seriale „Sniego skonis“. Jame netrūko žiaurių scenų – mano herojei teko patirti tiek seksualinį, tiek fizinį smurtą, daug neteisybės. Po tokių filmavimų dažnai jausdavausi paveikta, nes labai įsijausdavau į Elenos išgyvenimus ir jos sunkų gyvenimą. Pamenu, būdavo dienų, kai net po filmavimo vis dar jausdavau, kad ne iki galo grįžau į save – lyg dar gyveniau Elenos emocijomis.

 

AR turite ritualų, prietarų, susijusių su jūsų darbu?

 

Yra toks prietaras – jei scenarijus iškrito iš rankų ant žemės, būtina ant jo atsisėsti, kitaip scena nepavyks (šypsosi). Taip pat dažniausiai vieni kitiems nelinkime sėkmės – tikima, kad tada atneša priešingą rezultatą. Šis prietaras žinomas ir anglakalbėse šalyse, kur vietoj „sėkmės“ linkima „nusilaužti koją“ (break a leg).

 

Specialių ritualų neturiu, tik turiu tam tikrą pasiruošimo rutiną. Iš vakaro skiriu laiko sau – ramiai mokausi tekstą, apmąstau, kas svarbiausia scenose, kaip jas įsivaizduoju. Kartais tiesiog užsimerkiu ir stengiuosi jas pamatyti vaizduotėje. Rytais pamedituoju, nusiraminu – man svarbu, kad kūnas būtų atsipalaidavęs ir pasiruošęs darbui. Važiuodama vaidinti atlieku balso, stygų „prabudinimo“ pratimus.

 

KAIP modelio karjera padeda aktorystėje?

 

Modelio patirtis padėjo prisijaukinti kameras ir jų nebijoti. Mama dažnai sakydavo, kad filmavimo aikštelėje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje – ir išties, kameras aš myliu! Atrodo, natūraliai jaučiu, kur jos yra, kaip judėti, kur žiūrėti, kad nesusigadintų kadras. Tai padeda išvengti nereikalingų pakartojimų, nes scenos, kuriose nematyti aktoriaus veido, retai naudojamos – nebent tai sąmoningas režisieriaus ar scenaristo sprendimas. Tiesa, yra ir kita pusė. Dirbdama modeliu buvau mokoma visada atrodyti gražiai prieš kamerą, o tai kartais šiek tiek trukdo kaip aktorei. Nes aktorius gražiausias tuomet, kai yra tikras – kai nuoširdžiai jaučia, gyvena scena, o ne stengiasi atrodyti estetiškai. Todėl dabar mokausi atsipalaiduoti ir leisti sau būti neidealiai gražiai, bet autentiškai.

 

KAS padeda puoselėti vidinį grožį?

 

Šiuo metu esu etape, kai sąmoningai stengiuosi nurimti. Esu linkusi į nerimą, nuolatinį skubėjimą, veikimą – ir tai dažnai atsiliepia kūnui, kaupiasi įtampa. Todėl mokausi ramybės ir priėmimo, kad viskas, kas turi ateiti – ateis, o kas nepasirodė mano kelyje, tiesiog nebuvo skirta. Su šiuo suvokimu atsiranda daugiau meilės sau ir gebėjimo pastebėti grožį – tiek aplink, tiek savyje. Anksčiau daug labiau kreipdavau dėmesį į trūkumus, dažnai buvau sau griežta, netgi „bloga draugė“. Dabar stengiuosi būti sau geriausia draugė – priimti, palaikyti, kalbėti su savimi švelniai. Pastebiu, kad tai keičia ne tik mano savijautą, bet ir santykius su kitais. Kai esi ramesnė, švelnesnė, kantresnė, žmonės šalia taip pat atsiveria, būna šiltesni. Vyksta graži grandininė reakcija – vidinis grožis pradeda skleisti grožį aplink.

 

KAIP rūpinatės išoriniu grožiu?

 

Man svarbiausias vidinis grožis – kai viduje ramu ir gražu, tas spinduliuoja ir išorėje. Tačiau, žinoma, skiriu dėmesio ir išorei. Labai mėgstu veido kaukes, jos man – tarsi mažas poilsio ritualas. Kasdien naudoju specialiai man parinktas kosmetikos priemones ir laikausi veido priežiūros rutinos. Turiu aknę, todėl veidui reikia skirti daugiau laiko ir pastangų nei kitiems. Apskritai pastebėjau, kad kuo daugiau sau duodi poilsio, kokybiško miego ir ramybės, tuo natūraliau skleidžiasi grožis.

 

AR mėgstate ekstremalias pramogas?

 

Taip, labai mėgstu! Ypač vandenlenčių sportą – anksčiau vos ne kasdien tuo užsiimdavau. Taip pat, kol gyvenau Kaune, reguliariai lankiau muaitai treniruotes. Persikrausčiau į Vilnių, todėl planuoju jas tęsti ir čia. Gal šios veiklos ir neatrodo labai moteriškos, bet man jos be galo patinka. Jaučiu, kad manyje gyvena dvi pusės (o gal net ir daugiau) – viena švelni, moteriška, kita – berniukiška, karinga, energinga. Ir abi jos man vienodai svarbios.

 

AR draugaujate su buities darbais?

 

Nemėgstu plauti indų – tai turbūt vienas nemaloniausių buities darbų (juokiasi). Bet apskritai mano požiūris į tvarkymąsi pasikeitė, kai išsikrausčiau iš tėvų namų. Anksčiau buities darbai asocijavosi su žodžiu „reikia“, nes mama vis ragindavo tvarkytis. Dabar tai – mano pačios pasirinkimas. Pastebėjau, kad kai jaučiu daug streso ar kaupiasi negatyvios mintys, imu šveisti – virtuvę, vonią, tualetą… Ir kai viską sutvarkau, atrodo, kad ne tik namai, bet ir vidus apsivalo. Tai tarsi savotiška terapija – labai praktiška ir veiksminga!

 

BE KOKIO maisto negalėtumėte gyventi?

 

Be vandens! (Juokiasi.) O jei rimčiau, labai mėgstu kavą. Buvau sugalvojusi ją iškeisti į mačią – ji skani, detoksikuojanti, bet organizmas labiau pripratęs prie kavos, kurią gerti tiesiog maloniau. Kalbant apie tikrą maistą, mano mityba įvairi, bet rytais beveik visada renkuosi kiaušinius – virtus, keptus, Benedikto… Tokie pusryčiai suteikia sotumo ir energijos visai dienai.

 

KOKIŲ silpnybių turite?

 

Kaip tik neseniai gavau panašų klausimą savo instagrame, tai, ilgai pagalvojusi, išskyriau tris pagrindines savo silpnybes: perfekcionizmas, išsiblaškymas ir impulsyvumas. Kartais, kai kažkas nepavyksta ar neįvyksta taip, kaip norėčiau, kyla didelis susierzinimas – tarsi emocijų pliūpsnis, su kuriuo nelengva susitvarkyti. Kita vertus, jei nebūčiau tokia emocionali, turbūt ir aktorystėje nebūčiau savimi. Tad, galų gale, viskas turi savo vietą – net ir silpnybės (šypteli).

 

KOKIU slaptu talentu galėtumėte pasidžiaugti?

 

Turiu kelis mažus slaptus talentus! Sau, draugėms, močiutei, anksčiau ir mamai, atlieku gelinį nagų lakavimą. Taip pat tvarkau ir dažau antakius. Mėgstu papuošti makiažu šventėms, beje ir sau makiažą prieš renginius darausi pati (šypsosi). Kartais manęs klausia, kodėl tuo neužsiimu plačiau, bet man patinka tai daryti tik artimiausioms moterims. Smagu, kai susitinkame pabendrauti ir kartu pasigražiname – tarsi mažas grožio ritualas. Dar labai mėgstu gaminti. Kai apsigyvenome kartu su draugu, virtuvė tapo mano scena. Gaminu beveik kasdien ir tai man teikia didžiulį malonumą. Pasineriu į skonių, kvapų ir prieskonių pasaulį kaip į mažą kulinarinį šou. Receptais beveik niekada nesivadovauju – gaminu iš pojūčio!

 

KOKIA tauta, šalimi žavitės?

 

Kai dirbau modeliu, labai pamilau Prancūziją – tikrai nuostabi, estetiška šalis. Tačiau, artimiau pažinusi prancūzus, supratau, kad ten gyventi visgi nenorėčiau. Jie dažnai pamiršta svarbius dalykus, jiems trūksta atsakomybės, o darbo reikalais sutarti išties sudėtinga (šypsosi). Dabar mane traukia Italija. Mažos mašinytės, kalnai, ežerai, paplūdimiai, aperoliai, ledai… Prieš akis savaime iškyla romantiško itališko filmo kadrai. Norėčiau ten pagyventi, pajusti tą lengvumą, šilumą, skonį. Bet kai galvoju apie tikrus namus – šeimą, šaknis – tai tik Lietuvoje. Čia mano artimieji, draugai, mamos ir senelių kapai. Neįsivaizduoju savęs svetur. Lietuva – mano širdies vieta.

 

KOKIOS socialinės, visuomeninės problemos rūpi?

 

Visada domėjausi psichologija. Buvo metas, kai rimtai galvojau apie psichologijos studijas, tačiau mano asmeninė psichologė patarė pirmiausia išbandyti savanorystę, pavyzdžiui, „Jaunimo“ ar „Vaikų linijoje“, ir pažiūrėti, ar tokio pobūdžio veikla man tinka. Taip ir padariau – prieš maždaug dvejus metus baigiau „Vaikų linijos“ savanorių mokymus, gavau sertifikatą ir nuo tada reguliariai kalbuosi su vaikais telefonu. Man tai be galo prasminga veikla.

 

KO išmokstate iš skambinančiųjų?

 

Vaikai – nuostabūs. Kiekvienas budėjimas „Vaikų linijoje“ man atneša ne tik patirties, bet ir savotiškų pamokų apie gyvenimą. Klausydamasi jų, padėdama jiems atrasti atsakymus į rūpimus klausimus, kartu randu ir sau vertingų įžvalgų. Nors mus skiria amžius, problemų pobūdis, emocijos – universaliai žmogiškos. Juokauju, kad vaikai net nežino, jog padeda ir man (šypsosi). Jie nuoširdūs – kalba tiesiai, be filtrų, tiek apie gerus, tiek apie sunkius dalykus. Mane žavi tas jų atvirumas, drąsa būti savimi. Kartu matau, kokie jie trapūs. Norisi juos apsaugoti nuo visko, bet kartu – leisti klysti, patirti, gyventi savo gyvenimą.

 

KOKIOMIS pagrindinėmis gyvenimiškomis tiesomis vadovaujatės?

 

Yra sena, bet vis dar labai gera taisyklė: elgtis su kitais taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi. Tačiau ilgiau pabendravusi pastebiu, kad žmonės gražiai elgdamiesi kartais pradeda lipti ant galvos. Tada imu elgtis taip, kaip jie su manimi – ir būna įdomių reakcijų (šypsosi).

 

Be to, dabar dažnai sau kartoju: įkvėpk, iškvėpk, nurimk, o tada daryk ar sakyk. Nes dažnai veikiu impulsyviai, o paskui tenka galvoti apie pasekmes.

 

Autorė Laima Samulė