Išgirdus diagnozę „onkologinė liga“, viduje kažkas sustoja. Tai daugiau nei medicininė frazė – tai lyg žemės drebėjimas sieloje. Iš pradžių ištinka šokas, paskui seka chaotiška minčių banga, žmogus ima grimzti į vidinį pasaulį, kuriame emocijos tampa nenuspėjamos, o baimės – sunkiai ištariamos. Kaip išdrįsti apie jas kalbėti ir kartu nugalėti?

 

Nuo šoko iki priėmimoClose,Up,Caring,Doctor,Therapist,Wearing,White,Uniform,With,Stethoscope

 

Onkologinės ligos diagnozė – tai ne tik fizinės būklės, bet ir psichologinės realybės griūtis. Skiriami keli dažniausi emociniai etapai, kuriuos išgyvena dauguma pacientų:

 

Šokas ir neigimas. Pirmą kartą išgirdęs diagnozę, dažnas net nesuvokia, ką tai reiškia. Galvoje įsivyrauja savotiškas baltasis triukšmas. Pirmosiomis dienomis ligoniai dažnai sako: „Atrodo, kad tai vyksta ne man“, „Kažkokia klaida“. 2023 m. POLA apklausos duomenimis, 70 % sergančiųjų Lietuvoje patiria emocinį šoką, kuris trunka nuo poros dienų iki kelių savaičių.

 

Pyktis ir kaltė. Dažnai kyla tokie klausimai: „Kodėl aš?“, „Ką padariau blogai?“. Pyktis gali būti nukreiptas į gydytojus, artimuosius, net Dievą. Kaltė nepagrįsta, bet skausminga: „Gal per daug dirbau“, „Gal nepakankamai mylėjau save“.

 

Baimė ir nerimas. Ateitis tampa miglota. Ar gydymas padės? Ar išgyvensiu? Kaip atrodysiu? Ar sugebėsiu būti mama, tėvu, sutuoktiniu? Tai laikotarpis, kai baimės ima valdyti kasdienybę. Remiantis Lietuvos psichoonkologų asociacijos duomenimis, 82 % sergančiųjų patiria generalizuotą nerimo sutrikimą per pirmuosius tris mėnesius nuo diagnozės.

 

Liūdesys ir izoliacija. Net jei aplink daug artimųjų, sergantysis viduje gali jaustis vienišas. Žmonės bijo klausti, bijo liestis prie ligonio skausmo. Ir pats sergantysis nėra tikras, ką nori pasakyti. Liūdesys tampa nuolatiniu palydovu.

 

Priėmimas ir vidinis atsitiesimas. Tai nereiškia, kad viskas gerai – tai reiškia, kad pamažu įvyksta susitaikymas. Atsiranda nauji tikslai: „Noriu pamatyti, kaip vaikas išeina į mokyklą“, „Noriu dar sykį nueiti prie jūros“. Gyvenimas įgauna kitą mastelį.

 

Dažniausios emocinės būsenos

 

Kiekvienas onkologinis ligonis nueina savitą, su niekuo nepalyginamą kelionę, išgyvena unikalių jausmų ir patirčių. Visgi yra keletas daugumai būdingų emocinių būsenų.

 

Egzistencinė baimė. Tai ne tik mirties baimė, bet ir klausimai apie gyvenimo prasmę: „Kam visa tai?“, „Ką paliksiu po savęs?“ Tai susidūrimas su savimi be jokių filtrų.

 

Vilties ir beviltiškumo švytuoklė. Vieną dieną – pozityvūs tyrimo rezultatai ir viltis. Kitą – pablogėjimas ir skausmas. Emocijos tampa lyg sūpynės. 2023 m. POLA tyrimo duomenimis, 46 % onkologinių pacientų apibūdina savo būseną kaip „emociškai nestabilią“, kai viltis ir baimė keičia viena kitą kelis kartus per dieną.

 

Gėda. Plaukų netekimas, svorio svyravimai, randai po operacijų – tai gili trauma, ypač moterims. Dažnas jaučiasi „nebe savimi“, vengia veidrodžių, intymumo, viešumos.

 

Perdegimas. Kai kova su liga trunka mėnesius ar metus, išsenka ne tik kūnas – išsenka ir viltis. Žmogus ima jaustis kaip gydymo projekto dalyvis, pametęs pats save.

 

Kaip nepasiduoti?

 

Onkologinė liga dažnai sukelia depresiją, panikos atakas, potrauminį streso sindromą. Su tai susiduriant reikėtų nedvejojant kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistą. Kalbėjimasis su psichologu padeda išlaisvinti įstrigusias emocijas, susivokti, sustiprėti. Deja, Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, tik 1 iš 5 pacientų kreipiasi į psichologą, nors 74 % jų pripažįsta, kad emocinė našta be galo sunki.

 

Kitas puikus savigalbos būdas – dalyvavimas paramos grupėse. Tai bendrystė su kitais, kurie išgyvena tą patį. Dalyvavimas grupiniuose susitikimuose (gyvai ar internetu) leidžia pasidalinti baimėmis, išgirsti kitų istorijas, suprasti, kad esate ne vieni, o laimingos istorijos įkvepia tikėti.

 

Daugeliui padeda dienoraščio rašymas. Šis veiksmas leidžia struktūruoti emocijas. Kasdien užrašant mintis, baimes, mažas pergales, įgyjamas kontrolės pojūtis.

 

Galiausiai labai svarbu nepamiršti mažų kasdienių džiaugsmų, kurie gali tapti dideliais slogučio priešnuodžiais. Juk liga neatskiria nuo tokių paprastų džiaugsmingų dalykų kaip ryto saulė, vaiko ar vaikaičio piešinys, linkintis pasveikti, paukščio giesmė, mėgstama daina… Tai ne mažmožiai, o atramos, kurios neleidžia sugriūti.

 

Kur gauti pagalbos Lietuvoje?

 

Pagalbos forma Kur ieškoti?
Psichologinė pagalba Onkologijos centruose (NVI, Kauno klinikos), POLA, „Psichologai šeimai“.
Paramos grupės POLA, „Mamų unija“, „Rugutė“, įvairios FB bendruomenės (pvz., „Gyvenu su vėžiu“).
Finansinė parama POLA kortelė, savivaldybių socialinės tarnybos, onkologiniai fondai.
Dvasinė pagalba Ligoninių kapelionai, kunigai, dvasiniai psichologai.
Meninės terapijos, meditacijos užsiėmimai POLA organizuojami terapiniai užsiėmimai, kai kurių gydymo įstaigų iniciatyvos.
 

Sergantis žmogus – tai ne tik pacientas, o ir vis dar vaiko mama, draugo siela, kaimynės juokas, mylimojo ranka. Liga nesunaikina visko. Kartais ji net priverčia atsigręžti į save – pirmą kartą iš tikrųjų.

 

Autorė Jūratė Survilė