Apibūdinti, kaip skauda sielą, nelengva. Koks tikras yra šis skausmas, suvokia patiriantys neviltį, vienatvę, depresiją, išgyvenantys skyrybas arba artimojo mirtį. „Emocinio skausmo egzistavimą rodo netgi moksliniai tyrimai“, – sako psichologas Julius Tilvikas.

 

siela

Ką psichologai vadina sielos skausmu?

 

Siela – dvasinis, ne mokslinis terminas, todėl psichologai sąvokos „sielos skausmas“ nevartoja. Tačiau tai nereiškia, kad jie nepripažįsta emocinio skausmo. Tai, kad šis skausmas tikras, rodo ir mokslininkų atradimai. Už emocinį ir fizinį skausmą atsakingas tas pats smegenų centras. Tikriausiai sielos skausmu derėtų vadinti stiprius, ilgesnį laiką jaučiamus jausmus: liūdesį, nusivylimą, vienatvę, beviltiškumą, stiprų nerimą ir pan.

 

Kaip jis paveikia žmonių emocijas ir elgesį?

 

Emocinis skausmas turi savas ir svarbias priežastis. Į jį galima pažvelgti kaip į fizinio skausmo alternatyvą. Fizinio skausmo tikslas – perspėti apie kūnui gresiantį pavojų arba jau įvykusį sužalojimą. Primityvus pavyzdys: pasitempus raištį skausmas nenoromis priverčia apriboti galūnės judesius, kol pasveikstama. Emocinis skausmas arba nemalonios emocijos, pavyzdžiui, baimė, mums parodo disfunkcinius santykius, nepalankius įvykius. Stipraus sielvarto ištiktas žmogus atsiriboja nuo aplinkos, labiau gilinasi į save ir nutikusį įvykį, jo aplinkybes. Tai įveikos būdai, padedantys išgyventi patirtą netektį, nelaimę arba nesėkmę, pažvelgti į ją kitomis akimis bei susitelkti tolesniems gyvenimo žingsniams. Tuomet juntamas nuovargis. Jis tarsi pergrupuoja organizmo resursus. Tuo metu jų reikia psichikai, o kūnas gali palaukti.

 

Tikriausiai vienas stipriausių sielos skausmų apima tada, kai išsiskiria keliai su mylimu žmogumi? Kaip pasireiškia sudaužytos širdies skausmas?

 

Išsiskyrimas su mylimu žmogumi tolygus pastarojo mirčiai. Todėl ir širdgėla, praradus tokį artimą žmogų, itin stipri. Yra keletas tokio išgyvenimo fazių, kurias išsamiai ir tiksliai aprašė psichiatrėElisabeth Kübler-Ross. Taineigimas, pyktis, derėjimasis, depresija, priėmimas. Jos gali skirtis, keistis vietomis, vienos gali būti stipresnės negu kitos arba kai kurių visiškai nebūti. Tačiau toks modelis tikrai dažnas.

 

Šiandien populiaru išsiskirti, bet likti draugais. Dažnai tokia patirtis tik pailgina sielvarto trukmę bei iškreipia pasaulio suvokimą. Skyrybos vyksta ne vien fiziniame pasaulyje, jos gerokai daugiau vietos užima psichikoje. Todėl neretai nerekomenduojama iš karto aklai užmegzti kitų santykių. Reikia leisti sau išsielvartauti praradimą, išsilaisvinti iš lydinčio sielos skausmo, tik tada vėl ieškoti romantikos. Kitaip tariant, pirmiausia išsiskirti fiziškai, paskui galvoje (širdyje), tik tada bus galima nuspręsti, norite tos draugystės, ar ji jau ne tokia svarbi.

 

Kiek trunka mirusio artimojo gedėjimo periodas? Ar gedulą daugelis išgyvena panašiai? 

 

Gedulas gedului nelygus. Praktika rodo, kad dažniausiai jis trunka metus arba pusantrų. Trukmė priklauso nuo gedinčiojo aplinkos, kiek palaikymo gauna, kokie žmonės supa, kur laiką leidžia ir pan. Svarbus ir paties asmens psichologinės brandos lygis. Aukštesnė savivoka gali padėti sutrumpinti procesą. Specialisto pagalba taip pat. Išgyvenančius gedulą apima sunkūs, slogūs, persekiojantys jausmai, neretai netikėtai užklumpantis liūdesys, pyktis, savigrauža, gėda, nerimas, baimė, neviltis, kaltė, kartais net absoliuti nejautra. Daug kas priklauso nuo netekties aplinkybių ir istorijos, siejančios su mirusiuoju.

 

Kokios dažniausios depresijos priežastys? Kokie sielos skausmai pasireiškia šia liga?

 

Ši tema kelia daug diskusijų. Vieni mano, kad depresija – cheminis organizmo disbalansas, kiti, jog tai psichologinis sutrikimas. Manau, depresija yra neišjaustas trauminis sielvartas, neišspręstas vidinis konfliktas tarp tikrųjų savo poreikių ir to, kas vyksta gyvenime. Paaiškinimas, kad depresijos priežastis – smegenų chemikalų disbalansas, tikriausiai yra pasekmės priskyrimas priežasčiai. Jeigu taip būtų, be antidepresantų nepasveiktų niekas. Tačiau įrodyta, kad psichoterapija tikrai padeda įveikti depresiją.

 

Nesusidūrusiems su šiuo sutrikimu atrodo, kad depresija yra tiesiog kai žmogus liūdnas. Tačiau tų jausmų, to sielos skausmo atspalvių yra gerokai daugiau. Depresiją dažnai lydi nerimas, baimė, nejautra, abejingumas, bejėgiškumas… Išgyvenančiam depresiją pasiūlymas „neliūdėk“ skamba taip pat, kaip sergančiajam vėžiu „nemetastazuok“. Tarsi viena ar kita būtų įmanoma pakeisti valios pastangomis. Per terapiją svarbu išsiaiškinti vidinio konflikto priežastį ir padėti žmogui rasti kelią iš aklavietės, kurioje įstrigęs.

 

Kokias kančias gali rodyti asmens savidestrukcinis elgesys, tarkime, nesaikingas alkoholio vartojimas ar net savižudybės? Kodėl žmonės renkasi tokius drastiškus problemų sprendimų būdus?

 

Tiesa, kad nesaikingas alkoholio vartojimas ir kitos priklausomybės yra būdas nusiskausminti. Kalbama ne tik apie visuotinai smerktinas priklausomybes, tarkime, alkoholį, narkotikus, lošimus, bet ir apie priklausomybes, kurios dažnai sukuria statusą arba įvaizdį bei pelno aplinkinių pagarbą ir žavėjimąsi, pavyzdžiui, darbomanija arba neatsakingas išlaidavimas. Visos šios priklausomybės – disociatyvus elgesys, kuris padeda pasislėpti ir pabėgti nuo jau minėto vidinio konflikto, skatinančio sielos skausmą, primenančio, kad vienaip ar kitaip išduodame save. Šiandienis gyvenimo tempas paskandina informacijos ir stimulų jūroje, atriboja nuo jausmų bei galimybės pažvelgti į save iš vidaus. Ilgainiui vidinė įtampa ir skausmas tampa tokie nepakeliami, kad, atrodo, paprasčiau yra negyventi, negu toliau kankintis tokioje beprasmybėje, t. y. būti tik tam, kad rastum naujų būdų, kaip save dar labiau nujautrinti ir toliau būti. Bet išeitis visada yra. Svarbu sustoti ir pradėti ieškoti sprendimų būdų, net jeigu patiems atrodo, kad jų negali būti.

 

Kada reikėtų sunerimti dėl dvasiškai kenčiančio artimojo?

 

Reikėtų atkreipti dėmesį, jeigu artimasis jaučiasi prislėgtas ilgiau negu porą savaičių. Po didesnių sukrėtimų per šį laikotarpį žmogaus būklė turėtų normalizuotis, o jei tai neįvyksta, gali būti pavojaus ženklas. Svarbu suprasti, kad kreiptis į psichikos sveikatos specialistus nėra nieko gėdingo. Jų darbas – padėti, kai skauda sielą. Net jei tai ne depresija ar kokia kita psichologinė neganda, blogiau nuo vizito tikrai nebus.

 

Tiesa, kad dvasios žaizdas žmonės dažnai linkę užgniaužti ir slėpti nuo visų? Ar tai pavojinga?

 

Labiausiai tai priklauso nuo asmenybės būdo bruožų, vaikystės istorijos ir vėlesnių patirčių. Labiau linkę slėptis ir atsiriboti tie, kurie neturėjo sėkmingos praktikos pasidalyti savo skausmu bei būti išgirsti, negavo empatiško ryšio. O tokių žmonių yra labai daug, ir dažniausiai tai – emocinio apleistumo vaikystėje pasekmė. Jeigu skauda, bet į skausmą niekas nereaguoja, ilgainiui išmokstama, kad dalytis juo – beprasmiška. Taip vaikai vėliau ir užaugę išmoksta užsisklęsti bei spręsti savo problemas vieni. Tačiau taip neturėtų būti. Dalijimasis tuo, ką jaučiame, išsipasakojimas, galimybė būti išgirstiems – svarbiausia priemonė, padedanti išsilaisvinti iš sielos skausmo.

 

Ar tai pavojinga? Užtenka pažvelgti į Lietuvos savižudybių, priklausomybių, smurto ir kitus analogiškus rodiklius. Tas pirmavimas (blogąja prasme) pasaulyje itin iškalbingas… Labai linkiu, jog situacija pasikeistų, kad įsiklausytume vieni į kitų jausmus, ir kad sielos arba emocinis skausmas taptų toks pat suvokiamas bei priimtinas, kaip ir fizinė kančia.

 

Specialistės komentaras

Tarologė Lina Balsė

 

Visi ateina į šį gyvenimą turėdami tam tikrų tikslų, misijų, ketinimų išreikšti save ir gauti tam tikrų patirčių. Deja, auklėjimas ir stereotipai įdiegia daug įsitikinimų, kurie prieštarauja vidinei tiesai, todėl žmogus negali išreikšti savęs. Negyvendamas pagal sielos planą, jaučia sielos skausmą – vidinę kančią. Tuomet atsiranda įvairių baimių, nepasitikėjimas savimi, nevisavertiškumo jausmas, nes, viena vertus, asmuo jaučiasi neatitinkantis tų stereotipų, į kuriuos stengiasi save įsprausti, kita vertus, jaučia, kad nėra tuo, kuo turėtų būti.

 

Jeigu kažkurioje čakroje turime jos tiesai prieštaraujantį įsitikinimą, ją žalojančią energiją, natūralu, kad ji užsidaro. Tai apsauginė reakcija, kad per ją nutekėtų kuo mažiau kenksmingos energijos. O kai energija per čakrą neteka, ja nemaitinami tie organai ir audiniai, kuriuos paprastai aprūpina gyvybine energija. Taip pat ir tos psichologinės funkcijos bei gyvenimo sritys, kurias lemia ta čakra. Natūraliai emocijos turėtų būti tarsi jūros bangos – užlieti ir atslūgti. Bet kai žmogus priešinasi, neleidžia sau jų išreikšti, nepripažįsta jų, pastarosios „įstringa“ jo organizme, tarsi kamertonai skleidžia savo vibracijas ten, kur yra sandėliuojamos, ir įtraukia į rezonansą aplinkinius audinius. Negatyviu vibraciniu dažniu vibruojantys audiniai negali normaliai atlikti savo funkcijų, todėl bėgant laikui, jeigu „įstrigusios“ emocijos nėra išlaisvinamos, žmogus suserga.

 

Psichologines problemas išduoda kūno negalavimai

 

Kanados gydytoja terapeutė Liz Burbo pateikia metafizinę psichosomatinių ligų teoriją, pagal kurią 500 populiariausių ligų įvardija kaip tam tikrų dvasinių būsenų simptomus.

 
  • Aknė – nepakankama meilė sau.
  • Alergija – pasišlykštėjimas kuo nors, sunkumai prisitaikant.
  • Angina – įsiūtis dėl nesėkmių.
  • Apendicitas – neišreikštas pyktis.
  • Artritas – asmuo jaučiasi išnaudojamas kitų.
  • Astma – per dideli norai, pervertintos galimybės.
  • Dantų skausmas – ryžtingumo stoka.
  • Galvos skausmai – priekaištai sau, kritikos baimė.
  • Hipertenzija – įtampa, per daug iš savęs reikalaujama.
  • Hipotonija – polinkis greitai nusivilti, atsakomybės baimė.
  • Inkstų skausmai – nuoskaudos.
  • Kosulys – gniuždančios aplinkybės.
  • Lūpų pūslelinė – fizinio artumo ilgesys.
  • Nugaros skausmai – prisiimama per daug atsakomybės.
  • Plaukų slinkimas – netekties baimė.
  • Trumparegystė – baimė dėl ateities.
  • Venų varikozė – laisvės ir laiko sau poreikis.
  • Virusas – nuoskaudos arba neapykanta.