Daugybę metų moterų stovyklas „Goddess Island Retreat“ organizuojanti Violeta Repčenkaitė sako pastebinti, kad visuomenėje dar daug tų, kurioms skauda, kurios gyvena ne savo gyvenimą. Iš čia kyla poreikis pabūti palaikančioje aplinkoje. „Moterims tiesiog būtinas sąmoningų moterų ratas, nes jame jos gyja“, – sako Violeta.

 
image00005

Violeta Repčenkaitė, nuotrauka – „Joana Burn photography“, įvaizdis – „Sondeflor“.

Kokią atgalinę naudą gaunate keisdama moterų gyvenimus?

 

Iš tiesų dirbdama darbą, kurį vadinu savo pašaukimu ir misija, apie naudą negalvoju. Kalbant apie stovyklas, niekada net neapsiverstų liežuvis jų pavadinti verslu. Stovyklos „Goddess Island Retreat“ – tai mano širdies projektai, mano gyvenimo kelionė, kurios metu sustojame su nuostabių mokytojų komanda, kad galėtume pasidalinti viskuo, kuo gyvename, su moterimis, kurios irgi nori atgimti naujam gyvenimui, šviesoje ir tiesoje. Su kiekviena moterų stovykla vyksta vidinės transformacijos ir mano viduje, nepaliaujamai mokausi. Be galo gera žiūrėti į gyvenimą mokinio akimis – jokios rutinos, viskas nauja, o tai, kas žinoma, galima dar kartą patirti ir vis kitaip. Jau nekalbu apie atgalinį ryšį iš moterų, kurios atvyksta į stovyklas.

 

Gaunu daug atgalinio ryšio iš socialinėse erdvėse susikūrusios bendruomenės. Moterys rašo, kad vien kasdienio mano turinio stebėjimas keičia jų požiūrį ir gyvenimą. Tai girdėti nepaprastai gera. Taip pat jau susikūrė nemaža bendruomenė ir violetaeshop.com, kur moterys džiaugiasi kitaip atradusios grožio produktus bei įvedusios į kasdienybę makiažo rutiną, ko daugelis nedarė, ir dėkoja, kad lengva tai daryti stebint, kaip dažausi savo „storiuose“. Nors e. parduotuvė yra verslas, nesiekiu vien parduoti produktą. Visų pirma labai džiaugiuosi galėdama prisidėti prie moterų šypsenos. Ir visada sakau – grožis prasideda viduje.

 

Kodėl moterims reikia pabūti moteriškoje palaikančioje aplinkoje?

 

Moterims pabūti sąmoningų moterų rate tiesiog būtina, nes jame jos gyja. Nuo senų laikų moterys rinkosi į moteriškus ratus. Senovėje kartu gamindavo, skalbdavo, augindavo vaikus. Moterų bendrystė visais laikais buvo be galo svarbi. Kai ištinka bėdos ir dalinamės jomis su sąmoningu žmogumi, tos bėdos traukiasi, mažėja. Kai dalinamės tais pačiais dalykais su nesąmoningu žmogumi, bėdos auga ir pučiasi… Todėl moterims linkiu save apsupti tik sąmoningais žmonėmis.

 

Jūsų gyvenime pasitaiko daugiau moteriško solidarumo ar konkurencijos?

 

Tik moteriško solidarumo. Man beveik 43-eji, esu visiškai išsigryninusi savo aplinką – joje tik sąmoningos moterys ir palaikančios, solidarios gyvenimo draugės. Man nelabai svarbu, ar tai giminė, ar svetimas žmogus – nelinkintis gero, pavydus žmogus nedalyvaus mano kasdienybės šventėje. Nekalbu apie socialines erdves, nes ten pasitaiko visko ir visokių komentarų. Aiškiai matyti, kad daugeliui moterų dar labai skauda ir jos renkasi kraujuoti ant žmonių, kurie jų nesužeidė. Visgi esu linkusi koncentruotis į tą šviesą, kurios gaunu jūras: palaikančių, nuostabių moterų, norinčių eiti šviesos ir tiesos keliu.

 

Kas rodo, kad metas paleisti kokį nors žmogų iš savo gyvenimo? Ar jums lengva tai padaryti?

 

Jei jautiesi prastai šalia to žmogaus. Jei nesutampa pamatinės vertybės, pasaulio matymas. Jei žvelgiate skirtingomis kryptimis – vienam norisi gražių ir saugių santykių, kitam gerai belekaip. Jei nesijauti gerbiama, mylima, išgirsta – kam tada tokie santykiai? Ir visai nesvarbu, ar tai romantinis ryšys, ar draugystė, ar darbo santykiai.

 

Man šiuo metu lengva pasakyti „viso gero“ bet kam, kas pasirodo mano gyvenimo šventės slenkstyje ne su nuoširdžiais ketinimais, kas nėra ten, kur aš esu – ramybėje, meilėje ir šviesoje, taikoje su savimi ir pasauliu. Perėjusi daug visko, dabar jau negaištu laiko su tais, kuriems ne pakeliui su manimi.

 

Jei kiekvienas žmogus – tam tikra pamoka, kas buvo / yra geriausi jūsų mokytojai?

 

Visi esame mokytojai vieni kitiems. Pradedant nuo šeimos – senelių, mamytės su tėveliu, sesutės. Jie išmokė mane gražiausių dalykų apie besąlygišką meilę, šeimą, įdiegė pamatines vertybes, paskatino jas puoselėti savo pavyzdžiu. Vėliau sutikau ir dvasinių Mokytojų, taip pat mokausi iš Gamtos. Dar vėliau sutikau žmones, kurie nemokėjo manęs tinkamai mylėti. Jie irgi tapo mano Mokytojais, nes aiškiai per juos pajutau savo silpnąsias vietas, kur buvo susilpnėjęs ryšys su savimi. Tas skylutes jau užpildžiau. Sustiprinusi ryšį su savimi ir gamta atgimiau, susipažinau su tikrąja savimi.

 

Sužydėjau galingiausia meilės jėga sau ir aplinkai. Pačios skaudžiausios pamokos tapo mano atspirties tašku šokti į viršų. Svarbu tą pelkę, į kurią įbrendi, paversti tramplinu į gražiausią ateitį. Tik neužsibūti pelkėje (juokiasi). Juk lelijos žydi be galo gražiai, bet jų šaknys glūdi toje vietoje, kur niekas nenorėtų būti. Ir dabar dažnai girdžiu sakant: „Kokia jūs rami, švytinti – mano siekiamybė.“ Bet kad tik žinotumėte, kokioje pelkėje buvau ir per ką teko pereiti, kad galėčiau atgimti, suprastumėte, kad visa tai, ką dabar turiu savo viduje, yra didelio darbo, tikėjimo ir kasdienių sprendimų rezultatas (šypsosi).

 

Kaip atrodo jūsų laikas sau? Kaip save palepinate?

 

Man labai svarbus laikas sau. Vertinu ramius, tylius rytus, kol visi dar miega – 4.30–5 val. Rytais atlieku savo praktikas (jogą, kvėpavimo pratimus). Pasikraunu leisdama laiką gamtoje viena arba su vaikučiais. Gyvenu ten, kur mane supa jūra, taigi gamtos netrūksta. Turiu savo vietų gamtoje, kur jaučiuosi puikiai. Soti siela – laimingas ir kūnas.

 

Dar, kaip visada, skiriu dėmesio vidiniam augimui. Nuolat mokausi ajurvedos ir jogos paslapčių. Gyvenimas – jaudinanti kelionė, dovana, kurią patiriu su džiaugsmu ir atsakingai. Esu labai laiminga trijų nuostabių vaikų mama. Santykiai tiek su savimi, tiek su šeima man be galo svarbūs.

 

Kodėl moteriai svarbu puoselėti moteriškumą?

 

Moteriai, kaip ir vyrui, svarbu suvokti savo prigimtį. Jei moteris jaučia harmoniją su savo šaknimis ir dermę su savo sistema, jeigu ji suvokia savąją programą – joje moteriškumas skleisis savaime. Moteriai, nutolusiai nuo savo esaties ir esmės, teks įdėti daugiau pastangų ir, grįžus prie šaknų, išsiaiškinti daugiau dalykų apie save. Tačiau ta pačia programa apdovanota kiekviena moteris – skirtumas tik tas, kad kitos labai nuo savęs nutolusios.

 

Kokia jūsų nuomonė apie tradicinius vyro ir moters vaidmenis? Jie naudingi ar kenksmingi?

 

Manau, kad darnių santykių sėkmė – kiek abu žmonės sąmoningi, kiek jaučia taiką kiekvienas su savimi ir pasauliu. Kiek gerbiantys save, kiek vyras išpildęs savo vyriškumą, o moteris savo prigimtį. Tada viskas gražiai ir darniai susidėlioja. Kai kiekvienas veikia iš meilės ir pagarbos, vaidmenų pasiskirstymas savaime tampa energetiškai teisingas. Kai šeimoje vyrauja darna ir santaika, žmonės jaučiasi saugūs būti, augti, džiaugtis. Taip ir turi būti. Jei ne taip – kam tada santykiai? Tikrai neatėjome kentėti į šią Žemę. Taip, kiekvienam teks išmokti pamokas, tačiau žmogų bendram gyvenimui pasirinkti reikėtų labai atsakingai, nes jis lems visas sritis – emocinę, fizinę, finansinę.

 

Su kokiais stereotipais jums tenka susidurti?

 

Išsiskyrusi – nemoka sukurti šeimos (juokiasi). Žmonės taip sako, kai nebežino, kaip įgelti. Išsiskyriau, nes man netiko – gyvenimą vertinu kaip didžiausią dovaną ir neketinu kentėti su žmogumi, kuris dėl menkos savivertės, nepasitikėjimo savimi, traumų ir kitų dalykų mielai tą kentėjimą kurtų ir man, ir vaikams. Apsaugodama save ir vaikus, pasitraukiau (ir ne sykį) iš žalojančių santykių.

 

Kartais girdžiu sakant norinčius įgelti: „Kas ims moterį su vaikais?“ Brangieji, mums tikrai nereikia, kad mus kažkas „imtų“. Patikėkite, norinčių netrūksta, bet kalbėsiu už save – man vaikai tikrai prioritetas. Ir kol nesutiksiu žmogaus, kuris dalinsis tokiomis pačiomis vertybėmis, bus tokių pat vibracijų lauke kaip aš, džiaugsiuosi gyvenimu su vaikiukais ir be vyro.

 

Dar esu girdėjusi iš moterų, kad „būtinai reikia vyro išgyvenimui“. Tai žinokite – nereikia. Tikrai nelengva laikyti visus namų kampus pačiai, bet įmanoma. Todėl vėl grįšiu prie to, kad kaina per didelė parduoti savo ramybę ir džiaugsmą. O palaukti tinkamo žmogaus – verta.

 

Kaip ugdyti vidinę tvirtybę, atsparumą išoriniam spaudimui?

 

Grįšiu prie paprastos tiesos – kai pažįstame save, kai mūsų ryšys su Dievu ir savimi stiprus, tą tvirtybę įkvepiame nuolat, tampame labai atsparūs išorės triukšmui. Viskas iš suvokimo, kad gyvename savo, ne kažkieno gyvenimą – ir dėl savęs, o ne dėl ko kito. Man vienas liūdniausių dalykų – palikti Žemę taip ir nepažinus savęs, taip ir negyvenus. Todėl neketinu nė minutės eikvoti ir jaudintis dėl kažkokio spaudimo, nes mūsų visų laikas Žemėje ir šiame kūne ribotas, tad kam jį švaistyti? (Šypsosi.)

 

Kada būnate laimingiausia?

 

Matote, laimė – kintamas dalykas. Mažas vaikas gauna ledų – laimė. Supa visi sveiki artimiausi žmonės – didelė laimė. Pasiseka tam tikri dalykai – laimė. Taip pat laimė, kai įsigyji patinkančių kvepalų ar kosmetikos priemonę, tiesa? Bet džiaugsmas – tai būsena, nepriklausanti nuo išorinių veiksnių. Jis yra arba ne. Tad koncentruojuosi būtent į savo būseną – vidinį džiaugsmą. O tada ir laimė niekur nepabėga.

 

Ar pastebėjote, kad pasiturintis žmogus nusiperka kažką, lyg ir laimingas, bet po minutės jau vėl ieško, ką nusipirkti, nes laimė čia yra, čia nėra. O jei džiaugsmas yra viduje – užplūsta pasitenkinimas ir nelieka nepasotinamo alkio materijai. Tada ar su bateliais už 10, ar už 100, ar už 1000 – laimės tiek pat, nes džiaugsmo kupinas vidus.

 

Autorė Laima Samulė