Garsusis prancūzų prozininkas Gustavas Floberas rašė: „Ateitis mus jaudina, o praeitis laiko. Štai kodėl dabartis mums iš rankų išslysta.“ Ir iš tiesų kartais tolimoje praeityje patirtos (ne)sėkmės, nuoskaudos ir net laimės akimirkos pradeda trukdyti kurti ateitį bei siekti naujų tikslų. Deja, atpažinti gyventi trukdančias praeities nuosėdas nėra lengva, o dar sunkiau nuo jų apsivalyti. Tad kiekvienam pravartu atlikti vidinę reviziją ir pasitikrinti, ar praeities prisiminimai nevirto nepakeliama našta.

 

Palėptų prisiminimų galia Business,Woman,Tries,To,Stop,The,Time

 

Psichoterapijos tėvu tituluojamas Zigmundas Froidas savo užrašuose užfiksavęs įdomų nutikimą, parodantį, kaip žmogaus psichika sąveikauja su prisiminimais. Septynerius metus jis nuomojosi sodybą ir įsidėmėjo šalia esančius du restoranus, o trečiojo tiesiog nepastebėjo. Pasirodo, to restorano pavadinimas skambėjo panašiai, kaip jo kolegos pavardė. Z. Froido ir jo kolegos santykiai kadaise buvo įtempti. Nors jie ilgai nebendravo, tačiau prisiminimai apie itin konfliktiškus ir net žeidžiančius susidūrimus išliko. Z. Froidas padarė išvadą, kad jo pasąmonė išstūmė nemalonias emocijas sukeliantį žodį iš matymo lauko. Ši teorija buvo patvirtinta, o šiuolaikiniai mokslininkai net susiejo vadinamąją išstūmimo teoriją su potrauminio streso sindromu ir kitais reikšmingais sutrikimais. Visgi jei protas save saugo kai kuriuos nemalonius dalykus ignoruodamas, vadinasi, gali egzistuoti ir atvirkščias procesas. Ir jis tikrai yra. Tai taip subtilu bei sunkiai pastebima, kaip ir Z. Froido aprašytas išstūmimo procesas. Daugelio žmonių atminties saugyklose esama dalykų, kurių sąmoningai negali prisiminti. Tai gali būti itin ankstyvos vaikystės patirtys, taip pat nereikšmingi dalykai arba stiprios psichologinės traumos, kurias psichika nuslopino tam, kad apsaugotų protą nuo emocinio skausmo. Nepaisant tokių dalykų prigimties, juos visus sieja keli svarbūs aspektai. Paslėpti prisiminimai visada susieti su itin stipriomis emocijomis (tiek pozityviomis, tiek negatyviomis), taip pat gali būti išprovokuoti vieno ar kelių dirgiklių. Tokiu dirgikliu gali tapti garsas, kvapas, vieta, net intonacija. Žmonės, kurie turi tokių trauminių patirčių ir paslėptų prisiminimų, neretai būna kamuojami panikos priepuolių, sapnuoja košmarus, yra varginami fobijų ar kitų sutrikimų. Net kasdienės situacijos gali sukelti stiprių emocinių išgyvenimų ar neadekvačių reakcijų.

 

Praeitis daro įtaką dabarties sprendimams

 

Be abejo, ne kiekvienas savo praeityje atrastų kažką sukrečiančio, kad protas rinktųsi tai ignoruoti. Visgi tam, kad praeities išgyvenimai darytų įtaką dabarčiai, psichologinė trauma nėra būtina sąlyga. Tokį poveikį gali daryti net santykių su tėvais ar kitais artimaisiais modelis, pirmosios romantinės patirtys ar tiesiog praeities įvykiai, kurie (ne)sąmoningai idealizuojami. Jeigu poveikis yra reikšmingas ir nuolat iškyla konkretus praeities aspektas, psichologai tai įvardija kaip blyksnius (flashback). O jie gali būti įvairiausi. Pavyzdžiui, suaugęs žmogus su partneriu bendrauja pasąmoningai rinkdamasis tuos pačius būdus, kokius matė vaikystėje naudojant tėvus. Tad partneriui ištarus kokią nors frazę ar kilus konfliktui vos per sekundės dalį protas pasirenka automatinę reakciją. Ji gali būti pozityvi, tarkime, prasidėjus nesutarimui žmogus paprašo partnerio prisėsti ir ramiai pasikalbėti. Tačiau dažniau tokios reakcijos būna negatyvios. Tad griebiamasi puolimo, grasinimo ar net smurto taktikos. Tokių reakcijų tikrąsias priežastis pačiam žmogui atrasti gana sunku. Mat tai lemianti patirtis, veikiausiai glūdi sename prisiminimų sluoksnyje. Tuomet su tuo dorojasi profesionalūs psichologai, taikydami specifines praktikas, leidžiančias nepageidaujamą elgesį koreguoti net nežinant jo prigimties. Tačiau panašias automatines reakcijas gali įdiegti ir gana neseni potyriai. Pavyzdžiui, tai, kaip žmogus išmoko susitvarkyti su užduotimis ir nervine įtampa mokykloje, kone automatiškai persikelia į jo darbo santykius ir asmeninės atsakomybės sritį. Žinoma, būna išimčių. Tačiau smegenys mėgsta patinginiauti ir mieliau renkasi tą metodą, kurį puikiai pažįsta ir kuris nereikalauja pastangų. Kartais tai naudinga. Ypač kai kažkuriuo gyvenimo momentu žmogus išlavino kokį nors naudingą bendravimo ar veiklos įgūdį. Tačiau būna atvejų, kai tai, kas atrodo taip artima ir patogu, neleidžia žengti žingsnio į priekį.

 

Atgal sugrįžti neįmanoma

 

Amerikietė Megan E. Spear, 2019 m. savo internetinėje paskaitoje kalbėdama apie pozityvią ir negatyvią praeities prisiminimų įtaką žmogaus gyvenimui, pateikė ne vieną pavyzdį, kaip žmogaus psichika demonizuoja arba idealizuoja patirtis. Pavyzdžiui, vidurio amžiaus krizę ir savojo identiteto paieškų etapą išgyvenantis žmogus gali nesąmoningai grįžti prie tų dalykų, kurie jį džiugino, kai jam buvo 20–25 metai. Veikiausiai tai viena priežasčių, kodėl 40–50 m. žmonės kartais ryžtasi kardinaliai pakeisti gyvenimą. Žmogus ieško laimės šaltinio ir jo pasąmonė jį susieja su ankstesne patirtimi. Tad vieni įsigyja galingą sportinį automobilį, kurio taip troško jaunystėje, kiti – susiranda gerokai jaunesnį partnerį ar keliauja ten, kur norėjo išvykti studijuodami. Deja, gana greitai patiria, kad neįmanoma sugrįžti į praėjusius laikus. Mat tai, kas atrodė it laimės pažadas būnant 20-ies, sulaukus 50-ies turi mažai vertės. Neretai šis suvokimo procesas ne tik užtrunka, bet ir būna skausmingas. Mat žmogus išgyvena stiprų vidinį konfliktą – viena jo sąmonės dalis suvokia, kad asmenybė ir aplinkybės negrįžtamai pasikeitė, o kita siekia nusiraminimo, todėl ragina priimti neracionalius sprendimus. Tai – tik vienas iš labai charakteringų pavyzdžių to, kokią ženklią įtaką žmogui daro praeities patirtys (net netrauminės). Tad tam, kad praeities prisiminimai būti integrali, o nedominuojanti sąmonės ir asmenybės dalis, būtina suvokti gyvenimo „šia akimirka“ svarbą. Mat žmogus gyvena tik dabartyje, nei praeityje, nei ateityje jis tiesiog neegzistuoja. Noras atsidurti praeityje atima iš jo galimybę džiaugtis dabarties akimirkomis, kurti visaverčius santykius ar tiesiog realizuoti savo potencialą. Tad viena praktikų, kuriomis specialistai ragina užsiimti tuos, kurie per dažnai nuklysta į praeities prisiminimus, – susitaikyti su viskuo, kas buvo. Tai reiškia priimti ir gerus, ir blogus praeities aspektus bei nuo jų save bent dalinai atsieti. Juk žmogus bėgant metams keičiasi, vystosi jo pasaulio suvokimas, požiūris į save.

 

Patarimai norintiems išsilaisvinti iš praeities gniaužtų

 
  • Jei kamuoja neišspręsta problema su tėvais (net jeigu jų jau nebėra), buvusiu partneriu, netenkina kokia nors asmeninė savybė ar net kūno dalis, geštalto psichoterapija siūlo tuščios kėdės metodą. Žmogus atsisėda prieš tuščią kėdę ir į ją mintyse pasodina žmogų ar bet ką, su kuo turi probleminį santykį. Tuomet mintyse ar garsiai išsakomos visos nuoskaudos. Neretai po tokio nemažai emocinių pastangų pareikalavusio pratimo žmogus pajunta palengvėjimą.
  • Neišspręstos problemos niekur nedingsta. Jos vejasi žmogų metų metus ir neleidžia išsilaisvinti. Tad kartais pravartu ramiai atsisėsti ir prisiminti, kokie reikalai buvo nesutvarkyti. Tuomet tai užrašyti popieriaus lape ir skirti valandą ar dvi teoriniam tos problemos sprendimui. Galima surašyti net kelis variantus. Pavyzdžiui, prieš daugelį metų žmogus su broliu pasielgė negražiai ar nesąžiningai. Realybėje tos skriaudos jau neįmanoma atlyginti. Tačiau surašius atsiprašymo žodžius ir paminėjus, kaip būtų buvę galima pasielgti kitaip, išjautus kaltės emocijas, ateina savotiškas susitaikymas su praeitimi.
  • Laiku pastebėti pasikartojimo dėsnį. Visos situacijos, kurių žmogus negeba išspręsti arba persekiojančios emocijos, kurių negeba visavertiškai išjausti, neišvengiamai kartojasi. Tad jeigu naujuose santykiuose nuolat iškyla tie patys klausimai ir nesutarimai, nepavyksta prisitaikyti darbe ar jaustis gerai gyvenime, galbūt derėtų panagrinėti savo praeitį ir atrasti šių pasikartojančių situacijų šaltinį. Mat dažnai pasąmonė verčia žmogų elgtis ne taip, kaip derėtų.
  • Viena išlaisvinančių praktikų yra dėkingumas. Gali atrodyti keista, kai siūloma dėkoti už nemalonias praeities patirtis. Visgi išsiugdžius vidinį dėkingumą tampa lengviau suvokti, kad viskas, kas įvyko, buvo padaryta arba tai, ko ilgimasi, buvo reikalinga „treniruočių programa“ ateiti iki dabartinio gyvenimo taško ir iš naujo atrasti save bei kurti kitokią (būtinai geresnę) ateitį. Dėkingumas ugdomas pamažu taikant dienoraščių, meditacijos ir sąmoningumo praktikas.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė