Kai į filmą sudėta tiek meilės, jam negali nepasisekti

Sausį kinuose pradėta rodyti rašytojo Rimanto Kmitos bestselerio „Pietinia kronikas“ ekranizacija iškart sulaukė milžiniško žiūrovų susidomėjimo. Filmas pasakoja apie paskutinį XX a. dešimtmetį Šiauliuose, todėl pagrindinį vaidmenį jame sukūrusiam Džiugui Griniui teko išmokti šiaulietiško dialekto. „Tai aukštaičiui iš Molėtų buvo nemenkas iššūkis“, – šypsosi aktorius.

Džiugas Grinys © Harald Fuhr

Džiugai, kuo darbas filme „Pietinia kronikas“ buvo įdomus, kokių dar iššūkių teko įveikti?

Įdomus tuo, kad šis filmas buvo tarsi mano paties paauglystės refleksija, nes pagrindinis personažas išgyvena panašią istoriją, kaip ir aš – abu mes sportininkai, dėl meilės merginai atradę save mene. Rimantas literatūroje, o aš – teatro scenoje. Iššūkių buvo nemažai. Pirmiausia – šiaulietiškas dialektas. Reikėjo nemažai padirbėti, nes pats esu aukštaitis ir mano tarmė labai skiriasi nuo šiaulietiškos. Visgi po truputį ją prisijaukinau.

Didžiausias iššūkis buvo regbio scenos, nes vienos treniruotės / repeticijos metu patyriau rimtą traumą, prireikė net operacijos. Galiausiai nusprendžiau vis tiek filmuotis padedamas medikų, kurie kas valandą suleisdavo vaistų nuo skausmo į sutvarstytą koją. Galima sakyti, suvaidinau regbio žaidėją būdamas be vienos kojos (šypsosi).

Vaidinote jauną šiaulietį XX a. 10-ajame dešimtmetyje, kurio pats realiai neišgyvenote. Kaip sekėsi įsijausti į laikmečio dvasią?

Apie šį laikotarpį žinojau tik iš pasakojimų, istorijos pamokų, filmų. Žinojau, kad tai buvo laukiniai laikai, kai nuolat reikėjo dairytis per petį dėl klestėjusio nusikalstamumo, kai buvo neaišku, kas tikra, o kas ne, kai staiga atsirado milžiniška laisvė ir nežinia, ką su ja veikti… Visgi kurdamas personažą galvojau ne tiek apie istorinį kontekstą ir patį laikmetį, bet būtent apie save tokio amžiaus: koks jautrus buvo kūnas, kokie hormonai siautėjo; apie pirmus savo kartus ir esmines paauglio dilemas, kurias išgyvenome kiekvienas – neužtikrintumą dėl dabarties bei ateities.

Koks jausmas buvo pamatyti jau pabaigtą filmą?

Pirmą kartą visą filmą mačiau dar žalią, kai įrašinėjome užkadrinį balsą, kurio jame labai daug. Jau paruoštą žiūrovams galutinį kūrinį pirmą kartą pamačiau Taline vykusiame kino festivalyje „Black Nights“. Paprastai visąlaik, kai žiūriu savo darbus, įsijungia analitinis mąstymas, pradedu kritikuoti, negaliu ramiai sekti istorijos, nes galvoju, ką galėjau padaryti kitaip, kaip gaila, kad nebėra dublių ir pan. Bet su šiuo filmu buvo kitaip – visiškai pavyko atsiriboti, išjungti vidinį kritiką ir sužiūrėti kaip gerą filmą. Iki premjeros, kai manęs klausdavo, ar filmas pavyko, atsakydavau „jei bent pusė meilės, kiek įdėta kuriant, bus matyti filme, tai jis tikrai pavykęs“. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad matyti net 75 procentai. (šypsosi).

Ar tikėjotės, kad filmas sulauks tokio populiarumo? Kaip manote, ar daug prie to prisideda nostalgijos jausmas?

Tikėjausi, kad filmas sulauks daug dėmesio, nes pats R. Kmitos romanas tapęs bestseleriu, todėl buvo galima iš anksto numanyti sėkmę. Įdomu tai, kad filmas veikia ne tik jame vaizduojamos kartos žmones, bet ir mano kartos bei jaunesnius, kurie nostalgijos tam laikmečiui jausti negali. Šie žiūrovai išgyvena kitokią nostalgiją – savo jaunystei, paauglystei, brendimo ir augimo aspektams, kurie su personažais vyksta filme.

Sulaukiu atsiliepimų iš įvairaus amžiaus žmonių. Neseniai vienas vaikinas man parašė, kad dabar išgyvena panašius jausmus kaip Rimantas, kad juodesniais etapais filmas jam padėjo susidėlioti tam tikrus dalykus į vietas, leido pajusti, kad ne jam vienam taip yra. Labai gražus atsiliepimas.

Vaidinate ne tik kine, bet ir teatre. Kas arčiau širdies?

Man prie širdies pats vaidybos menas, todėl nė vieno nenorėčiau iškelti į pirmą vietą. Tačiau, man atrodo, vaidinti išmoksti teatre, nes veiksmas čia niekada nesustoja.

Kodėl apskritai susižavėjote aktoryste?

Kaip minėjau, iš meilės (šypsosi). Ir nelabai turėjau kur trauktis, nes patyriau sunkią kojos traumą, todėl svajonė tapti profesionaliu rankininku žlugo. Buvo visiška krizė, bet paskatintas merginos ryžausi vesti mokykloje renginį. Jis puikiai pavyko, pačiam buvo smagu scenoje. Po renginio pagalvojau, kad Dievas išklausė maldų ir parodė, kur reikia eiti. Galvoju „ir gerai, būsiu aktorius!“ (šypsosi). Būtų sunku žodžiais išreikšti, kuo sužavėjo aktorystė, bet be jos tiesiog negaliu.

Kas jūsų profesijoje yra didžiausias iššūkis?

Man atrodo, kad yra nemažai aktorių, kurie šioje profesijoje kankinasi, nes galvoja, kad būtų galima veikti kažką kita arba jaučiasi savęs aktorystėje nerealizuojantys, iki galo neišsipildę. Turbūt didžiausias iššūkis šioje profesijoje yra tada, kai aktorystė virsta tik darbu. Aišku, juodo darbo čia yra visą laiką, bet kai negauni pasitenkinimo savo veikla, tada būna sunkiausia. Žinoma, nekalbant apie tai, kad ši profesija reikalauja daug fizinių ir dvasinių jėgų. Bet tai savaime suprantami dalykai.

Kokiomis akimirkomis labiausiai jaučiate, kad esate savo kelyje?

Ko gero, kai scenoje įvyksta kažkas labai tikro, kai ateina suvokimas arba kaip tik iškyla klausimas, kuris paskui ilgai kamuoja. Kai pajunti, kad iš tikrųjų įvyko dialogas su žiūrovu, kai jis padėkoja už spektaklį ar filmą. Tai labai svarbu, nes, galų gale, žiūrovui viską ir darai. Atrodo, jei iš visų žmonių, kurie pažiūrėjo spektaklį arba filmą, bent vienam kažką palietė, paliko – jau buvo verta dirbti.

Aktoriams svarbus grįžtamasis ryšys. Jis nebūtinai turi būti tiesioginis (parašyta žinutė ar pasakytas komplimentas), tą ryšį jauti būdamas scenoje, eidamas nusilenkti, matydamas žiūrovų akis, girdėdamas salėje visišką tylą ar juoką.

Esate kilęs iš Molėtų, kaip sekėsi prisijaukinti didmiesčio tempą?

Labai faina, kad būnant Vilniuje Molėtai man ranka pasiekiami. Kai šurmulio pasidaro per daug, iškart važiuoju pas tėvus į Molėtus. Vasarą, jei niekur neišvykstu, taip pat ten leidžiu daug laiko, man reikia to miško, ežero… Vis dėlto molėtiškį gali „išimti“ iš Molėtų, bet Molėtų iš molėtiškio – niekaip (šypsosi).

Šiuo metu išgyvenate populiarumo laikotarpį. Spėjate pasimėgauti šlove ar nėra kada?

Taip jau išpuolė, kad dabar visai nėra kada, nes intensyviai ruošiuosi spektaklio „Mane vadina kalendoriumi“ premjerai Klaipėdos dramos teatre. Jame mano vaidmuo taip pat pagrindinis. Taigi, dabar gyvenu tarp dviejų miestų: važiuoju į interviu Vilniuje, vakare suvaidinu spektaklyje, tada grįžtu į Klaipėdą repetuoti. Visas laisvas laikas skirtas tekstams mokytis, pavalgyti ir miegoti. Kai išeis šis spektaklis Klaipėdoje, galėsiu normaliai atšvęsti už abi premjeras (šypsosi).

Ką veikiate, kai teatre baigiasi sezonas?

Ne sezonu vis tiek ruošiuosi kokiai nors premjerai, repetuoju. Jei pavyksta, stengiuosi keliauti, sportuoti, pabūti gamtoje, daugiau laiko skirti šeimai ir draugams. Tai pat nėra sezoniškumo atrankoms į kino filmus. Prieš kiekvieną atranką būna didžiulis stresas, nors jos praeina gana vienodai: susipažįsti su žmogumi, pasitikrinti chemiją, ar pavyks kartu dirbti.

Išduokite paslaptį, kaip pavyko išmokti šiaulietiško dialekto ir ar jis vis dar „išlenda“?

Mokiausi garsiai skaitydamas scenarijų, kuris parašytas šiaulietiška tarme. Taip pat žiūrėjau ištraukas iš laidų „Farai“ ir „Kitas“, kur daug veiksmo vyksta Šiauliuose. Mano mama mokėsi Šiauliuose, todėl irgi padėdavo pasakydama, kaip koks žodis tariamas, pagelbėjo ir keli šiauliečiai aktoriai. Romano autorius R. Kmita įrašydavo ir atsiųsdavo įgarsintas scenarijaus dalis, kad žinotume, kaip teisingai šiaulietiškai sušnekėti. Filmavimo aikštelėje mus stebėdavo Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Geštautaitė ir prireikus patardavo, kaip teisingai kalbėti. Tad pagalbos buvo nemažai. Pats šiaulietiškai stengiausi kalbėti ir buityje, kol pradėjau laisvai improvizuoti. Dar dabar ši tarmė kartais išlenda, ypač šiuo metu, kai pats filmo bumas – norisi specialiai juokauti šiaulietiškai.

Autorius Laima Samulė