Gyvenime nuolatos susikerta skirtingų žmonių interesai, todėl ir kyla konfliktų. Konfliktuojantį žmogų užplūsta emocijos, tad tą akimirką jam mažiausiai rūpi, kaip atrodo iš šalies. Tačiau aplinkiniai dažnai nežino, kaip turėtų reaguoti į konfliktą – apsimesti, kad niekas nevyksta, ar įsikišti. „Kai žmogui darosi nemalonu, kai mato, kad konfliktas nesisprendžia, tuomet derėtų įsikišti“, – tikina Socialinio ir emocinio ugdymo programos direktorius Linas Slušnys.

 

konfliktas

Kas yra konfliktas?

 

 

Konfliktas – tai dviejų stiprių nuomonių nesutapimas. Jis kyla, jeigu susiduria trys elementai: išsiskiria dviejų žmonių interesai, užplūsta stiprios emocijos ir abu asmenys siekia žūtbūt laimėti konfliktą. Jeigu trūks bent vieno jų, konfliktas neįvyks.

 

Kokie fiziologiniai procesai vyksta žmogaus organizme jam konfliktuojant?

 

 

Žmogų užplūsta stiprios emocijos. Konfliktuojant pirmiausia tarsi išsijungia kaktinėje smegenų skiltyje esanti mąstymo sritis ir prisijungia kita smegenų sritis, atsakinga už emocijas. Pastaroji yra evoliuciškai senesnė, ji labiau pasiduoda instinktams, todėl konfliktuodamas žmogus nemąsto. Dėl šios priežasties daromos didžiausios klaidos: sakomi netinkami žodžiai, o kai jų neužtenka, į darbą paleidžiami kumščiai. Konfliktas – labiau ne psichologinis, bet fiziologinis reiškinys.

 

Ar konfliktuojančiojo smegenyse vykstančius procesus įmanoma suvaldyti?

 

Jeigu žmogaus emocinis intelektas neišlavintas, jį visiškai užvaldo emocijos. Asmuo, kurio emocinis intelektas yra gana aukštas, kilus konfliktinei situacijai pirmiausia geba pagalvoti, kas su juo vyksta. Toks „stabtelėjimas“ dar nereiškia, kad žmogus nepyksta. Priešingai – netgi labai pyksta, pagalvojęs jis atsako į savo klausimą ir tą garsiai įvardija oponentui: „Tu mane įsiutinai, todėl aš net nenoriu su tavimi kalbėtis.“ Savo būsenos įvardijimas nėra nuodėmė. Tai žmogaus jausena. Jeigu asmuo geba kilus konfliktui sustoti ir įvardyti savo būseną, paprastai nesielgia agresyviai ir sugeba valdyti situaciją. Gebėjimas atpažinti savo jausmus ir emocijas vadinamas emocine išmintimi. Svarbiausia – gebėti iš konflikto išeiti. Ne atsitraukti, ne numoti ranka, bet išeiti randant sprendimo būdus. Reikia išmokti ne tik išsakyti savo jausmus, bet ir išgirsti oponento nuomonę.

 

Ar konfliktai turi teigiamą pusę?

 

Kartais konfliktai gali pagerinti santykius. Konfliktas gali būti tarsi pūlinys, kuris vieną kartą privalo sprogti. Todėl žmonės po konflikto išties gali tapti labai artimi ir mylėti vienas kitą ilgus metus. Konfliktas nėra didžiausia žmonių santykių blogybė.

 

Ar reikia juos toleruoti?

 

Kartais konfliktui reikia leisti rutuliotis tiek, kiek tai yra saugu. Deja, mūsų visuomenė pernelyg tolerantiška smurtiniam elgesiui, žodžiui. Turi būti tolerancijos ribos. Kai žmogui darosi nemalonu, kai mato, kad konfliktas nesisprendžia, tuomet reikia įsikišti. Galbūt ne visada dera kištis pačiam asmeniškai, bet būtina ieškoti priemonių, kurios galėtų padėti išspręsti konfliktą. Konfliktuojantys asmenys privalo suprasti, kad gali būti iškviesta policija, apsauga. Įspėjimas apie kreipimąsi į jėgos struktūras – tarsi kontrolinis šūvis. Lietuviai kol kas dar yra pernelyg tolerantiški konfliktuojantiems. Neseniai moteris prisipažino, kad žino, jog jos dukters draugė yra nuolatos mušama. Nes kai mergaitė sumušama savo namuose, ji atbėga pas tos moters dukrą guostis ir slėptis. Tačiau apie smurtą žinanti moteris niekam nieko nesako, nes sumuštos mergaitės mama – jos kaimynė, gyvenanti šalia. Šis pavyzdys tik įrodo, kad mūsų krašte per daug toleruojamas smurtas ir konfliktai.

 

Ar įvykus konfliktams pageidautinas trečias asmuo?

 

Žmogaus fiziologija suveikia taip, kad įvykus konfliktui viskas užsiblokuoja. Stipriai į konfliktą įsijautęs asmuo nieko negirdi ir nemato. Jeigu į konfliktą įlįs trečias žmogus ir bandys sakyti ką nors protingo, gali nukentėti. Įsivaizduokite, kad artinasi audra, žmogus nusprendžia, jog kai jis įlįs į audrą, ši liausis. Tačiau jei iš tikrųjų tą padarys, pats liks šlapias. Nepaisant to, kartais reikia įsikišti. Konfliktas galimas iki tol, kol nėra destruktyvių elementų: netinkamų žodžių arba veiksmų. Trečias asmuo gali bandyti pasiaiškinti, dėl ko konfliktuojama, nes kartais tai, kas konfliktuojantiems žmonėms atrodo tragedija, jam gali pasirodyti lengvai išsprendžiama problema. Juk trečias žmogus geba mąstyti, jo nėra užvaldžiusios emocijos. Tačiau labai svarbi smulkmena – konfliktuojantys turi įsileisti į konfliktą tą trečią žmogų. Tik niekuomet nereikėtų žmogui pačiam bandyti spręsti konflikto jėga, nes tai gali kainuoti per brangiai. Juk būna agresijos protrūkių, į kuriuos geriau nelįsti, nes kyla grėsmė sveikatai ir gyvybei. Be to, labai sunku įrodyti, kad jėgos panaudojimas buvo teisėtas. Todėl tegul ją pasitelkia tie, kurie turi tam teisę.

 

KADA METAS ĮSIKIŠTI?

 

 

Eilėje

 

Eilė prie gydytojo kabineto, valdiškoje įstaigoje ir pan. Atėjo „gudresnis“, kuris bando patekti be eilės. Vienas iš eilėje laukiančių žmonių paprieštarauja mėginančiam prasibrauti. Kyla triukšmas. Kaip elgtis laukiantiems eilėje – stoti į kurio nors pusę ar dėl šventos ramybės patylėti?

 

Yra situacijų, kai žmogus turėtų pagalvoti – verta veltis į konfliktą ar ne. Juk jei įsivels į konfliktą, jausis blogai, bus sugadinta nuotaika ir visa diena. Kokia iš to bus nauda? 10 min. konflikto, ir tas „gudresnis“ greičiausiai vis tiek pasieks, ko nori, nes tokie žmonės dažniausiai nenori spręsti konflikto ir ieškoti išeities, tiesiog eina savo tikslo link. Todėl kartais lieka tik susitaikyti ir leisti tam žmogui daryti tai, ką yra sumanęs.

 

Kartais trečias asmuo gali stoti į vieną pusę ir ramiai pasakyti: „Palaikau žmogų, laukiantį eilėje, o jūsų lindimas be eilės mus erzina, mes pykstame.“ Jeigu konfliktas perauga į didesnį, svarbu tinkamai įvertinti situaciją. Kiekvienas turėtų įsivertinti, ar gali rizikuoti. Tuomet yra du keliai – galima lįsti pačiam arba pakviesti apsaugą, policiją, nes konfliktas vyksta viešoje vietoje, kur gali būti jautrių žmonių ir vaikų. Niekam nemalonu būti įstaigoje, kur pešamasi. Lįsti pačiam – gana pavojinga. Galima įspėti konfliktuojančiuosius, kad bus iškviesta apsauga arba policija. Tai nėra lindimas į konfliktą, o tiesiog įspėjimas apie tolesnius savo veiksmus. Kartais to užtenka, kad žmonės atsipeikėtų ir pradėtų mąstyti.

 

Darbe

 

Konfliktas vyksta tarp darbdavio ir darbuotojo. Kiti darbuotojai puikiai žino, kas neteisus, tačiau bijo kištis, nes gali užsitraukti darbdavio nemalonę. Kodėl kolegos nesikiša?

 

Visų pirma tai – vadovo problema. Jeigu žmonės bijo kalbėti ir pasakyti, kas negerai, vadinasi, vadovas yra neišmintingas. Kolegos tyli dėl to, kad jų maža savivertė. Žmogus nesivelia į konfliktą tikėdamasis, kad išvengs problemų ateityje. Bet tai – mitas. Jeigu asmuo pasitiki savimi, įsikišęs į tokį konfliktą gali apsaugoti save ir savo kolegą ateityje. Taigi kartais įsikišimas gali būti labai naudingas, kai vadovui aiškiai pasakoma, kad ne tik kolega, bet ir jis taip galvoja, todėl reikia ieškoti išeities. Deja, daugumos lietuvių savivertė yra per žema. Bet kokiu atveju įsikišimas į darbdavio ir kolegos konfliktą reiškia didžiulę paramą bendradarbiui. Tai tik įrodo, kad kolektyvas yra stiprus. O išmintingam vadovui labai svarbu, kad jis būtų vieningas.

 

Tarp kaimynų

 

Kaimynai susikivirčijo dėl to, kad vienas jų vedžioja šunį po langais (netinkamoje vietoje rūko, jo vaikas vėlai vakare skambina pianinu). Viena iš konfliktuojančių pusių prašo palaikymo. Verta kištis ar geriau patylėti?

 

 

Labai svarbu išsiaiškinti, ar tai yra konfliktas, susijęs ir su kitais kaimynais, ar tik dviejų konfliktuojančių pusių interesų sankirta. Šuns vedžiojimas po langais nepatinka visiems gyventojams, todėl ir trečiam, ir ketvirtam asmeniui įsikišti verta. Jeigu laiptinėje gyvena vienintelis rūkantis kaimynas ir tai erzina kitus gyventojus, irgi reikia įsikišti. Protingi žmonės savo vaikams vėlai vakare pianinu skambinti neleidžia. Jeigu nesupranta, paprastai priverčia susiprasti mažų vaikų turintys kaimynai. Bet kokiu atveju visi supranta, kad Lietuvos daugiabučių sienos – popierinės. Kartais tenka iškviesti ir jėgos struktūras, kad žmonės suprastų savo elgesio klaidas.

 

Šeimoje

 

Šeimoje (mama, tėtis ir vaikai) konfliktuoja du asmenys. Ar verta į jų konfliktą kištis? Juk kartais konfliktai būna naudingi?

 

Konfliktas – normalus žmonių santykių procesas, dėl to nereikėtų jaudintis. Kištis reikia tada, kai atsiranda destruktyvus elgesys. Į tokį elgesį trečias asmuo privalo reaguoti žaibiškai.

 

O jei konfliktuoja sūnus su mama, ar marti gali bandyti kištis į jų konfliktą?

 

Deja, sūnus visuomet lieka sūnumi, o dukra visada yra dukra. Šios ribos niekas neįveiks. Kokia gera būtų marti arba žentas, mamos ir vaiko santykiuose jie liks svetimkūniai. Tokiose situacijose visų pirma sutuoktiniai turėtų kalbėtis tarpusavyje, būti išmintingi, privalo savo mamoms parodyti, kad yra tvirtas monolitas, kuriame gyvenama pagal savo taisykles, kurias mamos privalo gerbti. Tik taip anyta arba uošvė negalės daryti įtakos jaunos poros santykiams.

 

Svečiuose

 

Žmogus buvo pakviestas į svečius. Prieš paspaudžiant durų skambutį jis išgirsta, kad šeimininkai stipriai konfliktuoja. Kaip derėtų elgtis?

 

Labai priklauso nuo aplinkybių ir to, kokie santykiai žmogų sieja su konfliktuojančiais žmonėmis. Jeigu jie – tikrai artimi draugai, galima įeiti įvykus konfliktui. Paprastai artimas trečias žmogus gali įsikišti ir suvaldyti situaciją. Jeigu konfliktuojanti pora – menkai pažįstami žmonės, tuomet į konfliktą geriau nesikišti. Galima palaukti, kol situacija nurims, tuomet tyliai užeiti. Taip šeimininkai bent iš pradžių nesijaus nepatogiai. Tačiau reikėtų įvardyti, kad konfliktą girdėjote, ir paklausti, galbūt galite kuo nors padėti. Tik nereikia apsimetinėti, kad nieko negirdėjote.