Skirtingose pasaulio religijose ir mituose dievai arba yra nemirtingi, arba gyvena tūkstančius metų. Įdomu tai, kad senovės religiniuose raštuose yra užuominų, kad jų nemirtingumas ir ilgaamžiškumas yra susijęs su tam tikrų maisto produktų, kurie leidžiami tik dievams, vartojimu. Mistinėje literatūroje taip pat užsimenama apie tai, kad jei eiliniai mirtingieji valgytų tokį patį maistą, jie taip pat taptų nemirtingi kaip dievai. Ko gero, todėl nuo seniausių iki dabartinių laikų jaunystės ir sveikatos eliksyras yra geidžiamiausia prekė ir dovana.

 

dievai

Bene daugiausiai užuominų apie nemirtingųjų mitybą yra senovės graikų mituose. Pasakojimuose apie dievo Dzeuso gimimą graikų dievai gėrė ir valgė nektarą ir ambroziją. Prieš tai, norėdami tapti nemirtingi, jie įkvėpdavo mirusių priešų kūnų garų, nes jie esą maitindavosi mirusių sielų energija.

 

Legendinė ambrozija būdavo išgaunama iš stebuklingos ožkos Amaltėjos rago. Amaltėja buvo Dzeuso auklė nimfa. Mitinės ožkos ragai gamindavo nedidelį kiekį ambrozijos, be jos – ir kitokį maistą visiems gyviesiems. Balti, šventieji balandžiai ant sparnų nešdavo ambroziją ir milžiniški ereliai nepaprastu greičiu nuskrisdavo į dangų, surinkdavo nektarą ir nugabendavo atgal pas kūdikėlį Dzeusą.

 

Gimus pusdieviui Achilui, motina apliejo sūnų ambrozija, kad jis taptų nemirtingas. Bet motina sūnų laikė už kulnų, todėl ši vienintelė jo kūno vieta liko labai pažeidžiama ir mirtinga. Todėl vėliau jį ir pražudė Pario šauta strėlė.

 

Dievai ambroziją naudojo gydyti ligas, randus, atkurti kūno grožį. Mirusiųjų kūnai, ištepti ambrozija, amžinai išlikdavo tokie, kaip prieš mirtį, neirdavo.

 

Ambrozijos buvo daug ir Hesperidžių soduose. Hesperidės buvo graikų nimfos driadės, gyvenusios idiliškame sode vakariniame pasaulio kampe. Anot kai kurių mitų, ambrozija graikų dievui Dzeusui buvo tiekiama būtent iš šių sodų.

 

Nemirtingųjų maistas minimas ne tik senovės graikų mituose, bet ir Biblijoje. Hesperidžių sodai turi panašumo su Edeno sodais, kurie minimi senajame testamente. Šiuose soduose buvo draudžiama žmonėms valgyti vaisius nuo gyvybės ir gėrio ir blogio pažinimo medžių. Pirmieji žmonės paragavo gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisiaus, bet nespėjo paragauti vaisiaus nuo gyvybės medžio, todėl žmonės liko mirtingi.

 

Zoroastrizmo ir vedų mitologijoje dievai gėrė unikalių savybių gėrimą, vadinamą Soma arba Haoma. Gėrimas buvo gaminamas iš tam tikrų, šiuolaikiniams žmonėms nežinomų, augalų stiebų sulčių. Soma ir Hoama gėrima padarydavo žmones nemirtingais. Sakralinėse Rigvedose minima, kad induistų dievai Idra ir Agnis gėrė didelius šio nemirtingumo eliksyro kiekius.

 

Induistai senovėje gėrė stebuklingą pieną amritą – nektarą, kurį surinkdavo ir vartodavo dievai, kad būtų nemirtingi. Eiliniams žmonėms gėrimą vartoti buvo draudžiama. Amrita buvo paplitusi visoje Žemėje, ir ją padėdavo surinkti gyvatės.

 

Egipto legendose apie Totą ir Hermį Trismegistą yra užuominų, kad jie gėrė „baltus lašus“, skystąjį auksą, kuris garantavo jiems nemirtingumą. Panašūs eliksyrai minimi ir Korane bei Nag Hammadi tekstuose.

 

Šumerų rankraščiuose pasakojama apie Ninhursagą, vienos iš septynių didžiųjų šumerų dievybių, pieną. Vaisingumo deivė Ninhursaga yra susijusi su karve (panašiai kaip graikų Amaltėjos ožka). Senovės šumerų dievai ir karaliai gerdavo jos pieną, kad būtų stiprūs ir nemirtingi. Gilgamešo epe pasakojama apie vandenyno dugne augantį dygliuotą augalą, kuris gali bet ką padaryti nemirtingu. Dievai kruopščiai saugojo paslaptį apie nemirtingumo augalą.

 

Kinų mitologijoje yra legenda apie nemirtingumo persikus. Šiuos vaisius taip pat galėjo vartoti tik dievai ir valdovai, norėdami tapti nemirtingais. Žmonės, suvalgę šių persikų, taip pat galėdavo tapti nemirtingi.

 

Šiaurės šalių senieji gyventojai tikėjo, kad galės gyventi amžinai, užvalgę auksinių obuolių. Juos stebuklinguose soduose saugoja, jaunystės ir nemirtingumo deivė Iduna.

 

Viduramžių laikais alchemikai tikėjosi sukurti filosofinį akmenį, kuris padėtų šviną paversti auksu ir sukurti gyvybės eliksyrą. XV amžiuje buvo manoma, kad filosofinį akmenį įmetus į gyvsidabrio akmenį, susidarys gyvybės eliksyras. Tikriausiai neverta nė kalbėti, kad eksperimentai baigėsi tragiškai.