Vaikai iš suaugusiųjų dažnai girdi: „Nekišk nosies, kur nereikia“ arba „Čia ne vaikų reikalas.“ Nors šeima gyvena po vienu stogu, tėvai su atžalomis dalijasi toli gražu ne visa informacija. Tai normalu, bet visgi ką apie tėvų gyvenimą turėtų žinoti vaikai?

 

Šeimos finansai – (ne)vaikų reikalasFull,Length,Smiling,Father,Holding,Cellphone,,Making,Selfie,Shot,,Recording

 

Dažnai tėvai įsitikinę, kad finansinė padėtis – tik jų pačių reikalas, o ši tema su vaikais neturėtų būti aptarinėjama. Netgi vyresni žmonės apie savo pinigus vengia kalbėti su suaugusiais vaikais arba tai daro aptakiai, be konkretumo. Specialistai teigia, kad į pokalbius apie šeimos finansus turi būti įtraukiami ir vaikai, nes tai gerina jų finansinį raštingumą.

 

Apskritai apie pinigus su mažaisiais derėtų kalbėti nuo 3–4 m. amžiaus. Tiesa, konkrečios ribos nėra, reikėtų vertinti atžalos raidą ir patiems rasti tinkamiausią laiką tokių pokalbių pradžiai. Visgi minėto amžiaus vaikai itin smalsūs, imlūs naujai informacijai, juos dažnai sudomina pinigų tema, ima domėtis, kas kiek kainuoja ir kodėl taip yra. Tokio amžiaus mažylius galima mokyti atpažinti pinigus, bandyti paprasčiausiais palyginimais suprasti pinigų vertę. Tam, kad mažasis geriau suvoktų, daug ar mažai yra 10 eurų, galima pateikti pavyzdžius, kas už tiek išeina. Daiktų matas vaikams kur kas suprantamesnis. Mažieji savaime nesupranta nei kas tie pinigai, nei kaip uždirbami, nei kokia jų vertė, tad tėvai turėtų mėginti viską paprastai paaiškinti.

 

Maždaug nuo 5 m. vaikus patartina įtraukti į pokalbius, kurių metu vyksta šeimos finansų skirstymas. Vaikas neturi būti aktyvus tokio pokalbio dalyvis, pakaks paklausyti, kad susidarytų bendrą įspūdį, kas tie pinigai, kam skirti ir iš kur atkeliauja. Tai padės vaikui suvokti, kad pinigai yra riboti, todėl išlaidas ir pajamas būtina atidžiai planuoti. Būtų gerai paaiškinti, jog kitų šeimų biudžetas ir pajamų bei išlaidų planai gali būti visai kitokie. Mažieji turi suprasti, kad žmonių finansinė padėtis skiriasi ir tai normalu. Pradinukas turėtų aiškiai suvokti, kad už skirtingus darbus gaunami vis kitokie atlygiai, kad skirtingi žmonės gali sau leisti nevienodų dalykų ir tai nieko blogo.

 

Galiausiai tėvai turėtų nepamiršti vaiko poreikių – planuojant šeimos biudžetą į juos derėtų atsižvelgti. Tai nereiškia, kad atžala turi gauti visko, ko įsigeidžia. Tiesiog gera mintis kartu aptarti, kaip pavyktų įgyvendinti vaiko norą. Pavyzdžiui, jeigu nori dviračio, kad būtų patogiau nukeliauti iki mokyklos, galima aptarti jų kainas, įvertinti turimas vaiko santaupas, kiek šiam pirkiniui pinigų galėtų skirti tėvai ir kiek dar trūksta iki galutinio tikslo. Kaip tą trūkumą galima pašalinti? Galbūt vaikas galėtų užsidirbti atlikdamas papildomų darbų namuose ar padėdamas kaimynams? Tai labai naudinga, nes leidžia patirti, ką reiškia užsidirbti, taupyti tam tikram tikslui, planuoti. Tai ypač svarbūs finansinio raštingumo įgūdžiai, klojantys pagrindą suaugusiojo gyvenimui.

 

Jautri tema – tėvų sveikatos būklė

 

Tėvystė dažnai balansuoja tarp noro dalintis informacija ir apsaugoti vaikus. Taip yra ir kalbant apie tėvų sveikatos būklę. Viena vertus, vaikai turi teisę žinoti, kas vyksta su jų gimdytojais, kita vertus, tėvų ligos jiems gali sukelti nerimą. Tad natūralu, kad mažuosius norima apsaugoti nuo papildomo streso. Vis dėlto specialistai rekomenduoja tėvams būti atviriems. Žinoma, atvirumo lygis ir žinių gausa bei pobūdis turėtų priklausyti nuo vaiko amžiaus. Apskritai dalijimasis informacija apie savo sveikatą šeimoje sukuria atvirumo atmosferą, leidžia ir patiems vaikams drąsiau kalbėtis apie savo jautrias bėdas. Tokie pokalbiai taip pat moko mažuosius bendros informacijos apie žmogaus organizmą, sveikatą, sveiką gyvenseną. Mažieji mokomi gyvenimo realijų, su kuriomis suaugus teks susidurti ir patiems. Tuomet jie jau žinos, kaip su viskuo dorotis. Žinoma, vaikams nebūtina žinoti kiekvienos smulkmenos, nes tai tik sukels nereikalingą stresą. Teikiama informacija neturėtų skatinti apsikeisti vaidmenimis, vaikai neturi perdėtai rūpintis dėl tėvų, nes tai neigiamai paveiks jų emocinę būklę. Štai kaip bendrauti su vaikais apie savo sveikatą pagal jų amžių:

 

2–5 m. Apie situaciją paaiškinti paprastai, primityviais žodžiais. Nereikia jokių detalių, subtilių aplinkybių ir galimų perspektyvų. Geriausia koncentruotis ne į pačią ligą, o į tai, kaip dėl jos kis įprasta šeimos rutina, kas palies vaiką. Būtinai tokio pokalbio pabaigoje priminkite, kad, nepaisant visko, mažuosius stipriai mylite ir darysite viską, kad jie jaustųsi puikiai. Tėvų ligos neturėtų kelti mažyliams nesaugumo.

 

6–11 m. Jau galite pateikti šiokių tokių konkretesnių detalų, tik nepersistenkite. Jeigu vaikams įdomu, jie norės žinoti daugiau ir bus tam pasiruošę, patys paklaus. Šnekant su tokio amžiaus atžalomis padeda konkretūs pavyzdžiai, nes leidžia geriau suvokti, ko tikėtis. Tarkime, jeigu susilaužėte ranką, galite aptarti, kaip ta pati nelaimė ištiko tetą, senelį ar kitą pažįstamą žmogų. Pokalbio eigoje stebėkite vaiko reakcijas, leiskite pasidalinti savo emocijomis, baimėmis, aptarkite jas.

 

12–18 m. Paaugliai supranta išties nemažai, todėl neverta bandyti kažką nuo jų slėpti pasitelkus naivias vaikiškas apgaules. Taip atžalas tik įžeisite, parodysite, kad jomis nepasitikite. Verčiau būti atviriems, nuoširdiems, žinoma, jausti ribas – visgi tai nėra pokalbis su lygiaverčiai subrendusiu suaugusiu žmogumi. Jeigu manote, kad tam tikros detalės pernelyg asmeniškos, tik kels daugiau nerimo, verčiau pasilaikyti sau. Rekomenduojama aptarti ir gydymo planus, ko galima tikėtis jų eigoje. Tai žinodami vaikai jausis užtikrinčiau ir saugiau, nes aiškiai matys, kad viskas daroma, kaip turi būti. Apskritai, kad ir su kokio amžiaus vaikais kalbėtumėte, reikėtų stengtis išlikti kiek įmanoma pozityviems. Verčiau pabrėžti ne ligą, o ką galima padaryti, kad ji atsitrauktų, kas jau sėkmingai nuveikta. Tai suteiks vilties ir sykiu sumažins įtampą.

 

Painios santykių peripetijos

 

Netgi tapę tėvai partneriai pirmiausia lieka partneriais ir kartais susiduria su rimtais santykių iššūkiais. Ar vaikai turėtų apie tai žinoti? O gal geriau, kai tėvai apsimetinėja ir toliau vaizduoja darnią porą? Specialistai sutaria – spektakliams šeimoje ne vieta. Juk į tarpusavio santykius vienaip ar kitaip įtraukiami ir vaikai, jie – tokia pati šeimos dalis, todėl turi teisę žinoti, kas vyksta. Tai daug geriau nei visą laiką vaidinus tobulą porą vieną dieną vaikams pranešti – viskas, mama ir tėtis pavargo, nenori ilgiau kartu gyventi ir suka skirtingais keliais. Toks staigus gyvenimo posūkis neabejotinai vaikams sukels didžiulį šoką. Taigi nevaidinkite spektaklių ir būkite nuoširdūs. Žinoma, įvertinę vaiko amžių.

 

2–5 m. mažyliams paprastai pasakyti, kad tarp mamos ir tėčio kilo nesutarimų, šiuo metu jie vienas kitam jaučia sudėtingus jausmus. Svarbu pabrėžti, kad tai niekaip nekeičia tėvų santykių su vaikais, toliau juos myli ir rūpinsis kaip visada. Taip pat akcentuoti, jog mažieji jokiu būdu nėra kalti dėl to, kad tėvai nesutaria.

 

6–11 m. Vaikams paaiškinti apie bendrą santykių dinamiką, bendromis frazėmis nupasakoti, kas nutiko. Leistis į detales nereikia, nebent kažko teirautųsi pats vaikas. Jokiu būdu nežaiskite žaidimo „geruolis ir blogiukas“, nejuodinkite partnerio vaikų akyse, neprisiimkite aukos vaidmens. Vaikams abu tėvai yra vienodai geri ir brangūs, jie neturi būti verčiami stoti vieno jų pusėn. Labai svarbu užtikrinti stabilumą – net jeigu šeimos gyvenimas iš esmės keistųsi, vaikai turi suvokti, kad jais bus pasirūpinta.

 

12–18 m. Vyresni paaugliai jau gali būti patys patyrę, ką reiškia kurti romantiškus santykius, kokių problemų juose gali kilti. Taigi būkite nuoširdūs ir atviri. Tokio amžiaus atžalos jau pajėgios suvokti sudėtingesnius ryšius ir painesnes aplinkybes. Šnekėdami neapsiribokite monologu, skatinkite diskusiją. Tegul vaikas išsako, ką galvoja, kaip jaučiasi, ko baiminasi. Kalbėdami apie santykius netgi galite pasinaudoti proga ir pamokyti vaikus apie sveikų santykių pagrindus.

 

Autorius Jūratė Survilė