Egzistuoja daugiau nei 100 izoliuotų genčių, kurios niekaip nesusijusios su mums įprastu pasauliu ir jo teikiamais patogumais. Iš šios gausybės genčių Žemėje nėra labiau izoliuotos nei sentineliečių. Manoma, kad jie tiesiogiai kilę iš pirmųjų žmonių, atsiradusių Afrikoje ir gyvenusių net prieš 55 000 metų. Nors izoliuotos gentys domina galybę mokslininkų ir eilinių turistų, tačiau jos vis dar geba išsaugoti savo privatumą.

 

Visiškai izoliuota gentisOmo,Valley,,Ethiopia-,March,1,2023:,Portrait,Of,A,Woman

 

Sentineliečiai – izoliuočiausia pasaulyje gentis, propaguojanti daugeliui mūsų nesuprantamą gyvenimą. Tiesa, kaip jie iš tiesų save vadina, taip pat nėra aišku. Skaičiuojama, kad sentineliečių populiacija paprastai svyruoja nuo 50 iki 200 žmonių. Gyvena nedidelėje miškingoje saloje, vadinamoje Šiaurės Sentineliu, kuri yra maždaug Manhatano dydžio ir yra salų grandinės dalis, kurioje gyvena kita izoliuota gentis – šompenai. Gentys visais būdais priešinasi bet kokiam ryšiui su pašaliniais asmenimis, puola visus, kurie prisiartina laivais ar lėktuvais. Užfiksuota, kad 2018 m. lapkritį sentineliečių genties nariai negailestingai nužudė amerikiečių misionierių Johną Alleną Chau, kuris bandė juos atversti į krikščionybę. Maža to, šis vieno asmens apsilankymas galėjo tapti pražūtimi visai genčiai, nes galėjo užkrėsti genties narius ligomis, su kuriomis imuniteto neturintys santineliečiai negalėtų susidoroti. Dar anksčiau, 2006 m. du indų žvejai Sunderis Rajus ir Panditas Tiwari, prišvartavę valtį prie Šiaurės Sentinelio, kad galėtų pailsėti po brakonieriavimo salos vandenyse, buvo nužudyti, kai jų atsilaisvinusią valtį bangos atplukdė iki kranto. Ne paslaptis, kad brakonieriai vis dar nelegaliai žvejoja aplink šią salą esančiuose vandenyse: gaudo vėžlius, omarus bei jūrų agurkus. Tiesa, tai saugiausias atstumas ne tik brakonieriauti, bet ir stebėti salos gyventojus ir jų įpročius. Didžioji dalis informacijos, žinomos apie sentineličius, surinkta apžiūrint juos iš valčių toliau nuo kranto. Taip pat dalis informacijos žinoma iš pirmųjų trumpų Indijos valdžios institucijų susitikimų su sentineliečiais, kai jiems buvo perduodami kokosų riešutai. Ši izoliuota gentis medžioja ir renka tai, ką valgomo randa miške, sužvejoja salą skalaujančiuose vandenyse. Skirtingai nuo kaimyninės jarawa genties, jie gamina valtis, panašias į siauras baidares. Jas galima naudoti tik sekliuose vandenyse, nes irtis sentineliečiai naudoja ilgus stulpus. Nepaisant nedidelės jų bendruomenės, gyvena trimis mažomis grupėmis. Stato dviejų tipų namus, didelius namus su keletu vietų laužui, skirtų keletui šeimų, ir laikinas pastoges be šonų, kurias kartais galima pamatyti paplūdimyje, su vieta vienam asmeniui. Moterys dėvi pintas pluoštines virveles, surištas aplink juosmenį, kaklą ir galvą. Vyrai taip pat nešioja vėrinius ir galvos raiščius, tačiau juosmens diržas storesnis. Vyrai nuolat nešiojasi iečių, lankų ir strėlių. Neatsižvelgiant į tai, kad su civilizacija neturi nieko bendro, dabar jie renka laivų nuolaužas ir metalą, atplukdytą bangų. Geležis pagalandama ir naudojama strėlėms.

 

Iš tolo matyti, kad Sentinelio salos gyventojai sveiki ir stiprūs, vyrų raumenynas puikiai išvystytas. Pakrantę tyrinėję mokslininkai taip pat pastebėjo daugybę vaikų ir nėščių moterų. Mokslo labui bandyta į Port Blerą, regiono sostinę, išvežti vyresnių gyventojų porą ir keletą vaikų. Pora greitai susirgo ir mirė, o vaikai galiausiai pargabenti atgal. Nežinoma, kiek sentineliečių susirgo dėl šio tyrimo, tačiau, tikėtina, vaikai galėjo perduoti ligas. Manoma, kad dėl tokių bandymų jiems parodyti, kas yra civilizacija, jie inirtingai priešinasi bet kokiam ryšiui.

 

Svečiai sutinkami priešiškai

 

Sentineliečiai visais laikais rūpėjo Indijos valdžiai, ne kartą bandyta atvykti, ieškota bet kokio kontakto, tačiau norimas rezultatas nepasiektas. Pasakojama, kaip vienoje iš tokių kontaktų mezgimo kelionių atvykėliai paliko keltą dovanų: dvi kiaules ir lėlę. Nieko nelaukę sentineliečiai užmušė gyvūnus ir užkasė kartu su lėle. Tokie apsilankymai 9-ajame dešimtmetyje dažnėjo, tyrėjų komandos bandydavo vykti į tą salos vietą, kurios nepasiekdavo mirtinos strėlės, ir palikdavo ten maisto bei daiktų: kokosų, bananų ir geležies gabaliukų. Kartais genties nariai parodydavo palankumą, imdavo dovanas ir nešdavo jas į mišką, tiesa, grįžę vėl imdavo šaudyti strėlėmis siekdami išvaryti atvykėlius. 1991 m. įvyko lūžis – atvykėliams sentineliečiai gestais parodė, kad jie atneštų dovanų, o tada pirmą kartą priėjo be ginklų. Jie net įbrido į vandenį prie valties, kad pasiimtų daugiau kokosų. Toks dovanojų dalijimas tęsėsi ne vienus metus, tačiau fiksuojami ne visada draugiški susitikimai. Strėlės nukreipiamos į svečius, kirviu puolama prie medinės valties. 1996 m. įprastos dovanų dalijimo misijos nutrūko. Valdžios pareigūnai ėmė abejoti, ar išmintinga bandyti susisiekti su žmonėmis, kurie buvo sveiki ir patenkinti, savarankiškai klestėjo keliasdešimt tūkstančių metų. Po 2004 m. cunamio pareigūnai du kartus iš tolo tikrino, ar sentineliečiai niekaip nenukentėjo.

 

Atsiskyrėlės gentys

 

Yaifo ir kt., Papua Naujoji Gvinėja. Čia gali būti daugiau nei 40 izoliuotų genčių. Kartais šios gentys siejamos su bauginančia kanibalizmo ir galvų medžioklės praktika, nors dažniausiai propaguoja medžiotojų-rinkėjų gyvenimo būdą, išlaikydamos ribotus ryšius su išoriniu pasauliu. Tiesa, ne visada pavyksta išvengti atvykėlių. Yaifo genčiai pavyko išvengti pašalinių žmonių, kol jų vietovėje dingo vienas britų tyrinėtojas. Korovų genties visiškai nežinojo Vakarų antropologai, kurie pirmą kartą su ja susidūrė tik 8-ajame dešimtmetyje. Iki šiol, kaip ir daugelis čiabuvių grupių, izoliuoti Papua Naujosios Gvinėjos gyventojai susiduria su daugybe grėsmių, įskaitant nekontroliuojamą turizmą, karinę agresiją ir kasybos bei medienos ruošos interesų grėsmę jų žemėse.

 

Moksihatetema, Brazilija / Venesuela. Amazonėje oficialiai gyvena daugiausia izoliuotų genčių Žemėje, o atogrąžų miškuose įsikūrę dešimtys skirtingų grupių, išplitusių keliose šalyse, daugiausia Brazilijoje, Bolivijoje ir Kolumbijoje. Yra septyni pripažinti šių genčių rezervatai. Anot mokslininkų, dauguma jų draugiški pašaliniams, išskyrus gentis, kurios šiuo metu susiduria su miško kirtėjais, bandančiais sunaikinti jų teritorijas. Gentys puola ir kartais nužudo miško kirtėjus. Šių vietinių žmonių namai paprasti, statomi iš pavienių pagalių, dengti dideliais lapais, o drabužiai pagaminti iš audinių, austų iš įvairių pluoštinių augalų.

 

Mashco-Piro, Peru. Peru Amazonėje gyvena kelios izoliuotos gentys, įskaitant vadinamąjį Mashco-Piro, dešimtmečius laikoma viena iš paskutiniųjų šių bendruomenių. Pastaraisiais metais kai kurie iš 600–800 šios genties narių pradėjo kreiptis į pašalinius žmones, signalizuoti upių keliautojams ir pasirodyti vyriausybiniuose kontrolės punktuose prašydami maisto ar kitos pagalbos. Mashco-Piro ir kitoms Amazonės čiabuvių gentims vis dažniau gresia pavojus dėl nelegalios medienos ruošos jų žemėse, kartais įvyksta mirtinų susirėmimų su narkotikų platintojais.

 

Ayoreo, Paragvajus. Šios Pietų Amerikos tautos šakos laikomos paskutinėmis izoliuotomis čiabuvių grupėmis Amerikoje už Amazonės baseino ribų. Ayoreo kilę iš Gran Chaco, didžiulio miško, kuriame vyksta nesuvokiamo masto medžių kirtimas. Kaip ir Mashco-Piro bei kitų izoliuotų genčių atveju, didžioji jų protėvių žemės dalis ne savo noru atiduota miško ruošos, ganymo ir statybos įmonių interesams. Po daugelio metų gyvenimo be pašalinių akių, Ayoreo 2004 m. užmezgė kontaktą su išore, kaip manoma, bėgdami nuo buldozerių, kurie nusiaubė jų namus. Dešimtmečius genčių lyderiai bendradarbiauja su žmogaus teisių organizacijomis siekdami susigrąžinti nuosavybę į savo žemes.

 

Autorius Monika Budnikienė