Sunku įsivaizduoti Japoniją be sumo imtynių. Net 1500 metų japonai stoja vienas prieš kitą ir, gilių tracidijų vedami, kovoja dėl pergalės. Įtemptą ir garbingą kovą laimi tik vienas – geriausias sumo imtynininkas, paaukojęs gyvenimą taisyklėms.

 

Tradicijų kūrimo pradžiaSumo,Wrestler,Illustration,With,Fighting,Japanese,Traditional,Martial,Art,And

 

Archeologai, kasinėdami Čingų ir Hanų dinastijos laikų kapus, aptiko akmeninių sienų liekanų, kurias puošė imtynininkų piešiniai. Juose žmonės, savo sudėjimu panašūs į sumo imtynininkus. Senovės kinų kapuose, datuojamuose V ir III a. pr. Kr., taip pat aptikta molinių ir akmeninių figūrėlių, vaizduojančių vienas prieš kitą kovojančius imtynininkus. Rasti rašytiniai dokumentai istorikams leidžia suprasti, kad Kinijoje imtynių sporto populiarumas sumažėjo po vėlyvojo Čingų periodo, kuris baigėsi 1912 m., tačiau Japonijoje jos populiarumas bėgant amžiams tik augo ir tapo daugelio gyvenimo dalimi. Atėjus laikui sodinti ryžius, sumo imtynių kovos buvo atliekamos kaip būdas melstis už gausų derlių arba numatyti, ar tų metų derlius bus geras. Naros laikotarpiu (710–784 m.) ir Heiano periodu (794–1185 m.) sumo imtynės tapo imperatoriškųjų rūmų renginiu. Manoma, kad tikrosios sumo imtynių tradicijos susiformavo Edo laikotarpiu (1603–1867 m.). Galingų vyrų imtynės rengtos siekiant surinkti pinigų šventovėms ir šventykloms statyti arba tiltams pakeisti. Sportas, kuriuo kažkada mėgavosi tik turtingieji ir galingieji, netrukus išpopuliarėjo tarp masių. Tai tapo visuotiniu reginiu, kuriuo norėjo mėgautis kiekvienas. Maža to, atsirado nemažai norinčių tapti garbingos sporto bendruomenės dalimi. Sumo renginiai žavėjo ne tik kova, bet ir tuo, kas vyko užkulisiuose. Prieš renginį prekybininkai siūlė įsigyti spalvotų medžio blokelių atspaudų, kuriuose atvaizduotos sumo scenos ir imtynininkai. Tiesa, prasidėjusios kovos dažniausiai baigdavosi muštynėmis, todėl sumo organizatoriai sutarė dėl taisyklių rinkinio, įskaitant 48 kimaritų (laimėjimų technikų) sąrašo, ir iki šiol naudojamo kovos žiedo.

 

Ritualinis lietaus šokis

 

Istoriniai įrašai rodo, kad sumo iš pradžių buvo ritualinis šokis, atliekamas šintoistų šventovės dievams tikintis gausaus derliaus ir lietaus. Apie šį ritualą nemažai kalbama japonų mitologijoje. Vienas ikoniškiausių mitų yra apie griaustinio dievą Takemikazuchi. Jame pasakojama, kaip Japonijos salos buvo iškovotos per sumo imtynių rungtis. Kovotojai buvo dvi dievybės – vėjo, vandens ir žemės ūkio dievas Takeminakata bei užkariavimo, kardo ir griaustinio dievas Takemikazuchi. Šis laimėjo rungtynes ​​ir taip trokštamas salas. Iš tiesų pirmosios sumo rungtynės, kurios gali būti vertinamos kaip istorinis įvykis, datuojamos 642 m. po Kr., Asukos laikotarpiu, karališkajame imperatorienės Kogyoku dvare. Imtynės organizuotos siekiant linksminti atvykusią Korėjos delegaciją. Vėlesniais laikotarpiais imperijos dvare sumo imtynės tapo populiaria sporto šaka ir pramoga. Visais laikais imtynės buvo ir pramoga, ir religinės, apeiginės bei kultūrinės reikšmės apraiška. Tiesa, bėgant laikui imtynininkams nereikėjo kovoti iki mirties, be to, buvo sukurtas taisyklių rinkinys, leidęs šiam sportui tapti aristokratiškam ir savaip elegantiškam.

 

Santykius aiškinosi gatvėje

 

Edo laikotarpiu sumo renginiai tapo nevaldomo žiaurumo sinonimu. Kovos scenos prasidėdavo gatvėse, sportas darėsi chaotiškas. Akivaizdžiai reikėjo suvaldyti siautėjančius galiūnus. Tuo metu valdančioji vyriausybė išleido daugybę dekretų, kuriais uždraudė sumo imtynes ​​ir pasirodymus. Tačiau net įsigaliojus draudimui užkietėję sumo gerbėjai vis tiek rungtynes rengdavo slapta, dažnai gatvių pakraščiuose ar šventyklose. Nelegalios varžybos sumo imtyninkams neatnešė tiek daug pelno, kiek jie tikėjosi. Juos iš skurdo ištraukė tik pradėtos steigti profesionalios sumo mokyklos, kurių tikslas buvo sukurti standartizuotas taisykles ir nuostatas, padėsiančias suvaldyti šį gudrumo, jėgos ir įgūdžių reikalaujantį sportą bei padaryti jį priimtiną visiems. Imtynių prižiūrėtojai, panašūs į teisėjus, stebėdavo, kad kovos metu būtų laikomasi taisyklių, todėl žiūrovams nebelikus grėsmės, šios sporto šakos populiarumas greitai pasiekė aukščiausią tašką. 1684 m. Tokijuje šiai sporto šakai suteiktas oficialus palaiminimas. Geriausi imtynininkai vėl galėjo įgyti galingų feodalų globą ir būti remiami turtingų pirklių.

 

Sportas, į kurį patenka ne kiekvienas

 

Varžyboms prasidėjus du imtynininkai stoja vienas prieš kitą 4,55 m skersmens kovos lauke. Imtynininkai, dėvintys tik pilvo juostą, keletą minučių atlieka ritualinius pratimus, t. y. trypia kojomis, ploja ir paberia prieš save saują druskos tarsi apsivalydamas. Tada nuleidžia juosmenį, prasižergia ir atsistoja tokia poza, kuri leistų judėti į priekį. Yra draudžiamų judesių: imti už strėnas juosiančios juostos, spirti ir smūgiuoti kumščiu.. Imtynininkai, naudojantys draudžiamus judesius, pralaimi. Susirėmimas paprastai trunka keliolika sekundžių, nors maksimaliai gali tęstis 5 min. Laimi tas, kuris sumaniau panaudoja apie 70 galimų kovos būdų bei daugiau kaip 200 veiksmų ir pirmasis pargriauna varžovą ant žemės, priverčia jį paliesti žemę kuria nors kūno dalimi, išskyrus pėdas, arba išstumia jį iš žiedo.

 

Skaičiuojama, kad 2021 m. Japonijoje buvo 652 profesionalūs sumo imtynininkai. Tokijuje, Osakoje, Nagojoje ir Fukuokoje per metus vyksta šeši 15 dienų turnyrai. Imtynininkams suteikiamas rangas pagal jų padalijimą, vėliau jie paskiriami būti Rytų arba Vakarų pusės nariais. Aukščiausias rangas vadinamas jokozuna, vienintelis nuolatinis sumo rangas. Imtyninkai išeina į pensiją, kai nebegali išlaikyti savo pozicijų. Nuo tada, kai sukurta reitingų sistema, jokozunos statusą pasiekė tik 65 vyrai. Per 15 dienų trunkančius turnyrus dviejų geriausių divizionų imtynininkai rungtyniauja kartą per dieną, o žemesnių keturių divizionų imtynininkai rungtyniauja tik septynias dienas iš penkiolikos. Tam, kad imtynininkas išlaikytų savo reitingą, turi laimėti daugumą rungtynių. Turnyro nugalėtojas gauna piniginį prizą, trofėjų, ryžių ir sakės. Nors dauguma sumo laiko tik žiūrovų sportu, sportininkui šis kelias prasideda dar vaikystėje. Berniukai, dažniausiai besimokantys vidurinėje mokykloje, pakviečiami į sumo treniruočių stovyklas. Ten treniruojasi, valgo ir miega su kitais trokštančiais tapti profesionaliais sumo imtynininkais. Iš daugiau kaip 900 imtynininkų, kurie treniruojasi šiose stovyklose, tik keletas atitinka profesionalių imtynininkų, kurie gauna atlyginimą, reikalavimus.

 

Gyvenimas tarp taisyklių

 

Sumo neatsiejamos nuo taisyklių, kurių griežtai laikosi kiekvienas, trokštantis tapti geriausiu sportininku. Visi imtynininkai turi žiedinius vardus, vadinamus shikona, kurie gali būti (ne)susiję su jų tikraisiais vardais. Dažnai imtynininkai neturi galimybės pasirinkti vardo, tai už juos padaro jų rėmėjai, mokyklos, kurioms jie priklauso, arba artimieji, paskatinę užsiimti šiuo sportu. Sumo asociacija detaliai nurodo, kaip imtynininkas turi elgtis. Pavyzdžiui, imtynininkams draudžiama vairuoti automobilius. Pažeidus taisykles sumo mokyklos vadovui gali būti skirta bauda ir (arba) nutraukta licencija. Pradėję imtynininko karjerą vyrai turi užsiauginti plaukus, kad galėtų suformuoti kuodą viršugalvyje. Jaunieji imtynininkai į treniruotę turi keltis anksčiausiai, apie 5 val., o vyresnieji gali pradėti treniruotis apie 7 val. Kai šie treniruojasi, jaunesnieji padeda gaminti pietus, tvarkosi ir ruošia vonias, laiko vyresniųjų rankšluostį arba šluosto nuo jų prakaitą. Imtynininkams paprastai neleidžiama valgyti pusryčių, o po gausių pietų turėtų nusnūsti. Toks režimas skirtas priaugti daug svorio, kad galėtų efektyviau kovoti. Be abejo, tokie įpročiai kenkia sveikatai, tad gyvenimo trukmė sutrumpėja iki 65 metų. Daugelis imtyninkų serga II tipo cukriniu diabetu arba turi aukštą kraujospūdį ir linkę į infarktą.

 

Autorius Monika Budnikienė