1840-ųjų lapkričio 14 d. gimė vienas žinomiausių dailininkų pasaulyje Klodas Monė. Jo vardas tapęs impresionizmo sinonimu, o garsusis paveikslas „Vandens lelijos“ – šios meno krypties simboliu. Įspūdingu dailininko kūrybos palikimu žavisi meno kolekcininkai ir muziejų lankytojai. K. Monė gyvenime buvo daug nuostabių ir skaudžių dalykų, kuriuos pavertė spalvingomis ir abejingų nepaliekančiomis drobėmis.

 

Lemtingos pažintysClaude,Monet,-,French,Painter,,One,Of,The,Founders,Of

 

Klodas Monė (Claude Monet) gimė Paryžiuje, tačiau būdamas vos penkerių su šeima persikraustė į Havrą (Normandija), kur būsimojo menininko tėvas turėjo maisto prekių krautuvę. Tėvai buvo taupūs ir praktiški žmonės, kurie ne itin žavėjosi menu. Taip pat nuo ankstyvo amžiaus mažąjį Klodą norėjo išmokyti užsidirbti pinigų. Tad kišenpinigių vaikui tiesiog neduodavo. Norėdamas užsidirbti smulkiųjų, sulaukęs 14 m. ėmė piešti bičiulių ir vietos gyventojų karikatūras. Ir šie piešiniai, kuriuos jaunasis dailininkas pardavinėdavo po 15–20 frankų, buvo labai paklausūs. Tiesa, nors mėgo piešti karikatūras, mokytis tapybos meno niekada nesiekė. Visgi noras mokytis atsirado susipažinus su vietos tapytoju Eženu Budenu, savo būsimuoju mokytoju. Būtent jis pasiūlė Klodui tapyti atvirame ore. Tačiau tėvas norėjo, kad sūnus perimtų verslą. Tad Monė šeimos vyrai stipriai nesutarė. Ir tas nesutarimas giliai skaudino būsimąjį impresionizmo meistrą. 1859 m. K. Monė nuvyko į Paryžių. Ten lankė galerijas ir sėmėsi žinių apie tapymo technikas. Savarankiškai įstojo į meno akademiją ir užmezgė daugybę pažinčių su būsimaisiais dailininkais, kurie vėliau jam padarė didelę įtaką. Visgi 1860 m. buvo pašauktas į armiją ir išvyko į Alžyrą, kur turėjo tarnauti septynerius metus. Tarnyba buvo nemaloni ir sunki, tačiau truko tik dvejus metus. Susirgęs vidurių šiltine, vos nemirė. Nors medikai išgelbėjo dailininko gyvybę, tačiau jis buvo fiziškai silpnas, tad pagalbos kreipėsi į savo įtakingą ir pasiturinčią tetą – motinos seserį. Ši ne tik pasirūpino sūnėną pargabenti iš Šiaurės Afrikos, bet ir apsiėmė remti jo dailės studijas. Sugrįžęs į akademiją vėl sutiko Pjerą Ogiustą Renuarą, Žaną Frederiką Bazelį ir Alfredą Sislėjų. Kartu jie dalinosi naujomis dailės idėjomis, kurios tapo pagrindu impresionistinei tapybai.

 

Viena ir ta pati moteris

 

Gerai įsižiūrėjus į moteris, tapytas K. Monė, matyti, kad tai – Kamilė Donsjė, mylimiausia dailininko pozuotoja ir žmona. Ji pozavo daugeliui jo darbų, iš kurių garsiausi – „Moteris žalia suknia“, „Moterys sode“, „Moteris su skėčiu – madam Monė su sūnumi“, „Klodo Monė žmonos portretas ant sofos“. K. Monė ir jo žmonos meilė buvo aistringa ir romantiška, tačiau bendras gyvenimas ne itin sėkmingas. Kamilė pastojo dar prieš porai susituokiant. O puritoniškų pažiūrų K. Monė tėvams tai labai nepatiko. Jie net priešinosi vestuvėms, mat pozuotojos profesiją laikė tokiu pačiu negarbingu užsiėmimu, kaip prostitutės. 1867 m. tėvas išsiuntė įsimylėjusį sūnų pas tetą ir pagrasino pasirūpinti, jog jis niekada iš šeimos ir giminaičių negautų jokios finansinės paramos, jeigu sumainys aukso žiedus su žemos moralės moterimi. Šios aplinkybės dailininkui sukėlė tokį didelį stresą, jog ėmė silpti regėjimas. Tetos atsiųsti gydytojai ėmėsi gydyti dailininko nerimą. Tai buvo kančios ir skausmo persmelktas laikotarpis, bet būtent sunkūs išgyvenimai privertė menininką žengti lemtingus žingsnius ir pradėti tapyti impresionistinius paveikslus. Susilpnėjusi rega lėmė, kad K. Monė rinkosi nemaišytas spalvas, staigius ir išraiškingus potėpius, o gautas rezultatas atskleidė ne tik tai, kaip dailininkas regi pasaulį, bet ir tai, kaip jis jį jaučia. Galiausiai nusprendė pasipriešinti tėvo valiai ir, sukaupęs užtektinai pinigų, išvyko atgal į Paryžių. Čia su besilaukiančia mylimąja apsigyveno nedideliame bute. Porai gimė sūnus. K. Monė su sūnaus motina gyveno beveik slaptai. Apie anūko gimimą jo tėvai ilgai nieko nežinojo. Taip pat net neįtarė, kad 1870 m. pora galiausiai susituokė. Dar po kelerių metų jiems gimė antras sūnus. Deja, gimus antrajam vaikui, moters sveikata pašlijo ir ji mirė.

 

Impresionizmo gimimas ir dideli pinigaiParis,,France,-,May,8,,2024:,A,Person,Taking,A

 

K. Monė nutapė pomirtinį žmonos portretą. Jame išliejo milžinišką sielvartą, kurį jautė netekęs mylimosios. Jis iš tiesų atrodo lyg būtų regimas pro ašarų šydą. Prireikė kone dvejų metų, kol dailininkas atsitiesė po netekties. 1972 m. nutapė paveikslą „Įspūdis, saulėtekis“, kuris buvo eksponuojamas pirmojoje didelėje impresionistų parodoje fotografo Nadaro studijoje 1874 m. pavasarį – renginys pelnė Maištininkų parodos vardą. Iš viso čia pristatyti 165 trisdešimties menininkų darbai. Pabrėžtina, kad tuo metu K. Monė ir jo bendraminčiai už savo natiurmortus bei peizažus buvo kaltinami maištingumu, amoralumu ir nemokšiškumu. Šią parodą apžiūrėjęs vienas tuomet niekam nežinomas žurnalistas Luisas Lerojus savo publikacijoje žurnale „Le Charivari“ pašaipiai menininkus išvadino „impresionistais“. Ir šį epitetą jie priėmė kaip iššūkį. Ilgainiui sąvoka neteko pirminės neigiamos reikšmės ir taip gimė visiems dabar žinomas ir aukštai vertinamas impresionizmas. Geriausiu kūriniu impresionizmo tapyboje laikomas būtent K. Monė darbas „Vandens lelijos“, nors tuo metu, kai dailininkas jas tapė, jo regėjimas buvo visiškai nusilpęs. Kita panašios tematikos drobė „Vandens lelijų tvenkinys“, nutapyta 1919 m., laikoma pačiu brangiausiu šio meistro kūriniu. 2008 m. „Christie’s“ aukcione Londone šis darbas parduotas už 80 mln. dolerių. „Vandens lelijų tvenkinys“ užima devintą vietą tarp brangiausių aukcione parduotų tapybos darbų pasaulyje. Kas įsigijo šį šedevrą – laikoma paslaptyje, taip jau įprasta, kad privatūs kolekcininkai, įsigydami didžių meistrų kūrinius, nori likti nežinomi. Atvirųjų aukcionų duomenimis, K. Monė užima trečią vietą tarp brangiausių pasaulio dailininkų. Iš viso per aukcionus parduoti 208 jo darbai, kurių bendra vertė – 1 622,200 mln. dolerių. Vidutiniškai viena K. Monė drobė atsieina 7 799 mln. dolerių.

 

Vagys ir sodai

 

Klodo darbai pasklidę po visą pasaulį. Manoma, kad daugiausia tapytojo darbų yra JAV, Didžiojoje Britanijoje ir Rusijoje. Žinoma, dailininko darbus galima apžiūrėti ir daugelyje kitų šalių muziejų. Kelios drobės kabo ir Naujosios Zelandijos galerijose. Nemažai menininko darbų priklauso privačioms kolekcijoms, todėl plačiajai visuomenei neprieinami. Tik retsykiais kadaise įsigyti šedevrai vėl kolekcininkų perduodami į muziejus arba patenka į aukcionus. Impresionizmo genijaus darbai ne kartą tapo vagysčių taikiniu. Iš Poznanės valstybinio muziejaus Lenkijoje 2000 m. pagrobta K. Monė drobė „Purvilio paplūdimys“. Šis šedevras nusikaltėlių buvo išpjautas iš rėmų ir pakeistas kopija. Nusikaltėliu pasirodė esantis 41 m. vyras, o pavogtas šedevras rastas jo namuose po devynerių metų paieškų. 2012 m. apvogta Roterdamo meno galerija. Iš čia pagrobti septyni šedevrai, tarp kurių buvo ir žymusis K. Monė „Vaterlo tiltas“. Ši vagystė pasirodė esanti didžiausia per pastaruosius 20 m. Tyrimą atlikę ekspertai turi įtarimų, kad pagrobti meno kūriniai galėjo būti sudeginti. Visgi ne visą K. Monė palikimą galima parduoti, pavogti ar sunaikinti. Dailininkas tris dešimtmečius puoselėjo įspūdingą sodą, kuris 1980 m. atkurtas ir atvertas lankytojams. Ir dabar jame galima savo akimis išvysti tai, kas įkvėpė didįjį tapytoją. Šiame sode jis darbavosi su antrąja žmona Alisa Ošed, apraudojo pimagimio netektį ir mėgino atsigauti po kelių kataraktos operacijų. Taip pat savo nuostabiuose soduose Živerni kaime jis praleido siaubingus Pirmojo pasaulinio karo metus. Klodas skausmingai jautė karą. Būdamas savo sode girdėjo bombų sprogimus ir šūvius, mat fronto linija buvo vos už kelių dešimčių kilometrų. Karui pasibaigus K. Monė padovanojo Prancūzijai keletą paveikslų, kurie tapo nacionalinėmis vertybėmis. 1926 m. gruodžio 6 d. dailininkas mirė savo namuose, pro langą žvelgdamas į mylimą sodą.

 

Autorius Eglė Stratkauskaitė