Kaip sakė anglų rašytojas Terry Pratchettas, visata tokia didelė, o turime tiek mažai laiko. Greičiausiai niekada neturėsime išsamaus visatos žemėlapio, bet tai nė kiek nenumalšina troškimo geriau pažinti nežemišką pasaulį. Nors žinome dar labai mažai, kai kurie atradimai tiesiog stulbina.

 

kosmosas

Vanduo Mėnulyje – daugiau nei manyta!

 

Dar prieš dešimtmetį manyta, kad Mėnulis yra visiškai sausas dangaus kūnas. Visgi netrukus pasipylė atradimai, pagimdę viltį, jog Žemės palydovas turi slaptų vandens atsargų. Apie jo buvimą pirmą kartą tvirtai sužinota, kai per bandymus į kosmosą išmestose Mėnulio paviršiaus dulkėse užfiksuoti vandens molekulių pėdsakai. Ilgą laiką manyta, kad vanduo Žemės palydove kaupiasi ledo pavidalu, kuris išlikęs tik Saulės neapšviečiamose poliarinėse srityse. Visgi naujausi tyrimai atskleidžia, kad vandens šiame dangaus kūne yra kur kas daugiau ir jis labiau paplitęs nei manyta iki šiol. Naujausiais duomenimis, vandens molekulių Mėnulyje esama net Saulės apšviestose vietose – jos užfiksuotos Klavijaus kraterio dugne. Tiesa, vandens čia nedaug – maždaug 0,5 g kilograme paviršiaus dulkių. Taigi, jeigu stovėtumėte šioje Mėnulio vietoje, tikrai plika akimi vandens nepamatytumėte. Mokslininkai kelia hipotezę, kad vanduo tokiomis nepalankiomis sąlygomis galėjo išlikti dėl to, kad buvo įkalintas vulkaninio ar meteoritinio stiklo lašeliuose, ar kokioje nors kitoje medžiagoje, veikiančioje tarsi skydas nuo atšiaurių aplinkos veiksnių. Norint tiksliau identifikuoti šio vandens kilmę, reikalingi išsamesni tyrimai. Dar daugiau vilties teikia šešėlyje skendinti Mėnulio dalis ties ašigaliais. Ten yra milijardai mikrokraterių, kurių dugnuose gali būti bent nedidelis kiekis ledo. Ir ne kažkur giliai, o paviršiuje. Apskaičiuota, jog apie 40 000 km2 Mėnulio paviršiaus pasižymi savybėmis, leidžiančiomis išlaikyti šiek tiek vandens. Tokie atradimai labai reikšmingi kosminėms kelionėms, mat Mėnulyje esantis vanduo galėtų pasitarnauti kaip geriamasis vanduo, iš jo būtų galima išgauti deguonį, net naudoti raketinio kuro gamybai. Visa tai praverstų ne tik per misijas į Mėnulį, bet ir skrendant į Marsą – Žemės palydovas būtų it tarpinė stotelė.

 

Gyvybė Veneroje?

 

2020-ųjų rugsėjį žiniasklaida pasidalijo stulbinančia naujiena – mokslininkai galimai aptiko gyvybės pėdsakų Veneroje. Šios pragariškos kaimynės atmosferoje, 55 km aukštyje nuo planetos paviršiaus, atrasta fosfino dujų, kurios, bent jau Žemėje, siejamos su gyvais organizmais. Šių degių dujų mūsų planetoje išsiskiria skylant organinėms medžiagoms. Atradimą komentavęs Australijos karališkojo instituto vyriausiasis mokslininkas Alanas Duffy sako, jog tai vienas labiausiai jaudinančių galimo nežemiškos gyvybės egzistavimo ženklų, kuriuos kada nors teko aptikti. Visgi mokslininkai ramina žmonių vaizduotę ir sako, kad tai tikrai nėra įrodymas, jog Veneroje yra gyvybė. Kol kas ekspertai ieško atsakymų, kaip šios planetos atmosferoje galėtų atsirasti fosfinas, ir bando atmesti visas galimas ne biologines priežastis. Gali būti, kad kaimyninėje planetoje vyksta anomalūs ir žemiškomis teorijomis nepaaiškinami cheminiai reiškiniai. Šis atradimas pribloškė ir mokslininkus, mat jie Veneros niekada nelaikė tinkama vieta ieškoti nežemiškos gyvybės. Šioji planeta tam netinka, jos sąlygos ypač grėsmingos, tarkime, dieną čia temperatūra pakyla tiek (apie 462 ºC), kad gali lydytis švinas. Maža to, didžiąją dalį planetos atmosferos sudaro anglies dioksidas. Visgi svarstoma, kad ore, toliau nuo ypač nesvetingo Veneros paviršiaus, gimę kai kurie mikroorganizmai galbūt ir galėtų išgyventi.

 

Milijonai Žemės antrininkių

 

Pirmoji egzoplaneta (ne Saulės sistemoje esanti planeta) aptikta dar 1995 m. Po kelerių metų pradėta tokių planetų paieška tranzitų metodu. Šis tyrimas grįstas tuo, kad planetai praskriejant pro žvaigždę laikinai sumažėja šios spinduliuotė. Nors tai davė neblogų rezultatų, tikrasis proveržis tyrinėjant egzoplanetas įvyko 2009 m., kai NASA paleido „Kepler“ kosminį teleskopą, sukurtą specialiai šiam tikslui. Teleskopas savo darbą vykdė iki 2018 m. ir per šį laiką atrado 2662 egzoplanetas. Maždaug 50 jų skrieja gyvybei tinkamoje zonoje. Tyrinėjant egzoplanetas rasta itin egzotiškų egzempliorių. Paaiškėjo, kad egzistuoja ne tik dujinės milžinės, bet ir dujinės nykštukės, aptikta planeta, kuri net 17 kartų didesnė už mūsiškę, bet vis tiek turi kietą paviršių, kas tokioms milžinėms visiškai nebūdinga. Taip pat atrasta vos du kartus už Žemę didesnė, bet net aštuonis kartus sunkesnė egzoplaneta. Visgi mokslininkus labiausiai domina tos, kurios panašiausios į Žemę, nes didžiausia tikimybė, jog būtent jose kada nors pavyks atrasti gyvybę už Žemės ribų. Pirmoji tokia aptikta 2014 m. ir pavadinta Kepler-186f. Ji yra mūsų planetos dydžio (apie 10 % didesnė), uolėta ir skrieja gyvybei tinkamoje zonoje, tad joje galėtų būti skysto vandens. Kiek yra tokių planetų, tiksliai pasakyti neįmanoma, bet remdamiesi statistine analize bei jau žinomais duomenimis mokslininkai apskaičiavo, jog jų vien Paukščių Take galėtų būti apie 4,5 milijardo. Į šį skaičių įtrauktos tik tos, kurių spindulys yra 0,5–1,5 Žemės spindulio ir kurios skrieja aplink savo žvaigždę gyvybei potencialiai tinkamoje zonoje, o tų žvaigždžių paviršiaus temperatūra yra 4800–6300 kelvinų (Saulės – 5700 K). Net pesimistiškiausiais vertinimais, tokių į Žemę panašių planetų mūsų galaktikoje galėtų būti apie 350 mln. Artimiausia yra maždaug 6 parsekų atstumu, t. y. 4–5 kartus toliau nei artimiausia Saulei žvaigždė. Mokslininkų tikslas – aptikti kuo arčiau Žemės esančias egzoplanetas, tinkamas gyvybei. Šiuo tikslu nuo 2018-ųjų balandžio darbuojasi kitas NASA kosminis palydovas TESS. Pagrindinė jo užduotis – egzoplanetų paieška artimoje Saulei aplinkoje. „Kepler“ teleskopu egzoplanetų ieškota tik labai mažame lopinėlyje – apie 0,25 % dangaus skliauto. TESS turėtų stebėti net 85 % viso dangaus skliauto.

 

Paslaptingasis Oumuamua

 

Oumuamua (arba 1I/2017 U1) – pirmas tarpžvaigždinis objektas, kurį pavyko užfiksuoti mokslininkams Saulės sistemoje. Tai 2017 m. spalį aptiktas asteroidas, kurį Havajų observatorijos teleskopu aptiko kanadietis mokslininkas Robertas Werykas. Deja, kai objektas buvo pastebėtas, jis jau skrido tolyn nuo Saulės – buvo apie 33 mln. km atstumu nuo mūsų. Iš pradžių manyta, kad tai paprasčiausia kometa, bet po savaitės patikslinta, jog tai asteroidas, ir ne bet koks, o atkeliavęs iš už Saulės sistemos ribų. Tokia išvada padaryta dėl to, kad objektas skriejo tokiu greičiu, jog jokiu būdu negalėjo būti Saulės sistemos kūnas. Dar įdomiau, jog greitis dėl nežinomų priežasčių didėjo. Asteroido kilmė ir amžius nežinomi, bet daroma prielaida, jog galėjo atkeliauti iš Vegos žvaigždės Lyros žvaigždyne. Nors labai tikėtina, jog atskriejo ir iš kokios nors dar tik besiformuojančios sistemos. Pats Oumuamua yra nedidelis, apie 230 m ilgio ir 35 m pločio, tamsiai raudoną cigarą primenantis objektas. Greičiausiai savyje turi daug metalo ir yra labai didelio tankio. Objektas nedidelis, o užminė begalę mįslių. Apie jį žinoma mažai, praskriejo taip greitai, kad po savęs paliko daugiau klausimų, nei atsakymų. Galbūt todėl paskatino ir įvairias sąmokslo teorijas, pvz., esą tai būta ateivių kosminio laivo ar kokios nors kitos jų išmanios technologijos.

 

Pirmoji juodosios bedugnės fotosesija

 

Juodųjų bedugnių egzistavimas mokslui nėra naujiena, nors apie šiuos kone paslaptingiausius visatos objektus kol kas žinoma itin mažai. Primityviai sakant, juodosios bedugnės yra tarsi kosminiai siurbliai, kurių stipri gravitacinė jėga įtraukia aplink esančius kūnus ir jų nebepaleidžia. Kosminių bedugnių trauka tokia stipri, kad iš jų ištrūkti negali net šviesa. Štai kodėl jas taip sunku tirti – šių darinių neįmanoma tiesiogiai stebėti, nes šviesa jų negali palikti. Visgi krisdamos į juodąją bedugnę dalelės skleidžia stiprų rentgeno spinduliavimą, dėl kurio juodųjų bedugnių stebėjimas tampa įmanomas. Įmanoma analizuoti ir jų gravitacinį poveikį šalia esantiems objektams. Dar daugiau – 2019 m. mokslininkams pavyko padaryti pirmą juodosios bedugnės nuotrauką. Ji padaryta „Event Horizon“ teleskopu, kurį sudaro 8 skirtingi ypač dideli teleskopai skirtingose Žemės vietose. Nuotraukoje įamžinta juodoji bedugnė, esanti Messier 87 galaktikoje, kuri nuo mūsų nutolusi per maždaug 50 mln. šviesmečių. Šios bedugnės masė net 6,5 mln. kartų viršija Saulės masę.

 

Jelena

Specialistės komentaras

Ragana Jelena Simonova

 

Kosmoso platybės žmones vilioja nuo neatmenamų laikų. Daugeliu atvejų jos tapatintos su archetipinėmis dievų buveinėmis bei turėjo įtakos kosmogoniniams bei kitokiems mitiniams siužetams sukurti. Dievų bei deivių vardais vadinamos planetos neretai buvo personifikuojamos bei traktuojamos kaip turinčios tam tikrų bruožų, kuriuos nuo senovės tyrinėja astrologija. Visatos neaprėpiamumas ir begalybė užminė smalsiam protui daugybę mįslių, kurias, net ir praėjus tūkstančiams metų bei įvykus reikšmingam technologiniam progresui, vargu ar pavyks įminti. Kai kurie pastaraisiais dešimtmečiais atrasti kosmoso objektai gerokai pakoregavo įsitvirtinusį Saulės sistemos modelį. Prisiminkime 2003 m. atrastą nuo Saulės labiausiai nutolusį ir bent 10 kartų už Žemę mažesnį skaisčiai raudoną kūną – Sedną. Nors šis radinys dėl daugelio priežasčių nebelaikomas visaverte planeta, kaip, beje, ir Plutonas, bei mažų mažiausiai gali pretenduoti į nykštukinės planetos statusą, visgi jos atradimas sudaro pagrindą teigti, jog Saulės sistema ateityje gali pateikti ir daugiau siurprizų. Įdomu ir tai, jog, remiantis sukauptais duomenimis, su sinchronija prasilenkianti visatos evoliucija bei plėtimasis parūpina vis daugiau argumentų hipotezių apie paralelinius pasaulius pagrįstumui. Negrįžtami pokyčiai, kurie įvyksta kosmoso gyvenime bei kuriuos pavyksta užfiksuoti žmonijos sukurtais prietaisais, neabejotinai kelia pamatinį klausimą: kaip visatos dinamika ir joje nepaliaujamai vykstančios metamorfozės galiausiai paveiks žmoniją? Juk kai kurie procesai tiesiogiai liečia mus, Žemės gyventojus. Pvz., jeigu anksčiau buvo manoma, jog atstumas tarp Žemės bei Saulės nekinta, XXI a. pradžioje buvo iškelta hipotezė, jog Žemė laipsniškai (apie 15 cm kasmet) tolsta nuo Saulės. Be abejo, tai nėra reikšmingas atitolimas, kuris galėtų turėti įtakos ateinančioms kartoms. Tačiau kas nutiks, jeigu Žemė nuo Saulės pradės trauktis tolyn vis greičiau?

 

Įdomu

 
  • Mokslininkams pavyko atrasti neįtikėtinai senų egzoplanetų, kurių amžius siekia apie 80 % viso visatos amžiaus.
  • Kai kurie tyrėjai mano, kad po 50–100 metų bus įmanoma nusiųsti robotinius erdvėlaivius į daugelį egzoplanetų ir jas ištirti iš arčiau.
  • Saulės sistema yra apie 4,57 mlrd. metų amžiaus. Prognozuojama, kad po 7,5 mlrd. metų Saulė tiek išsiplės, jog praris Žemę.
  • Saulė sveria apie 330 000 kartų daugiau nei Žemė.
  • Jupiteris turi net 79 natūralius palydovus.
  • Žemė – vienintelė Saulės sistemos planeta, nepavadinta dievo vardu.
  • Neptūno palydovas Tritonas aplink planetą juda retrogradiškai (atbulomis). Kol kas mokslininkai negali paaiškinti, kodėl taip yra.
  • Visatoje yra daugiau žvaigždžių, nei smėlio grūdelių Žemėje.
  • Tarptautinė kosminė stotis – didžiausias dirbtinis kosminis objektas. Ji yra maždaug 400 km aukštyje virš mūsų planetos. Tai trečias pagal ryškumą naktiniame danguje matomas objektas.
  • Apie Marsą ir Mėnulį žinome daugiau nei apie savos planetos vandenynų gelmes.
  • Iš Žemės matoma vos 5 % visatos. 68 % jos sudaro tamsioji energija, o dar 27 % – tamsioji medžiaga, kurių neįmanoma matyti net per galingiausius teleskopus.