Gyvendamos vakarietiškoje kultūroje nejučiomis perimame ir jos vertybes, kurios grįstos vyriškosios energijos varomąją jėga. Galbūt todėl nereta mūsų prieiname ribą, kai pasijuntame tuščia, išsunkta, trūksta gyvenimo pilnatvės. Apie tai, kaip svarbu atrakinti moteriškosios energijos resursą ir kokie raktai gali pagelbėti kalbamės su Raminta Lapinskaite – saviugdos trenere, knygų autore, egzistencinio koučingo specialiste, moterų bendrystės puoselėtoja, dirbančia saviugdos srityje nuo 2014 metų.

 

Double,Exposure,Portrait,Of,Young,Pretty,Woman,Combined,With,Photograph

Raminta, atrodo, kad moteriškumo tema – jūsų aistra. Kodėl prie šios temos vis grįžtate?

 

Iš tiesų, mane daugelis žino kaip knygų moterims autorę, įvairių moterims skirtų kursų, stovyklų, seminarų vedlę. Tačiau retas žino, kad jau trejetą metų studijuoju į procesą orientuotą psichoterapiją. Turiu pripažinti, kad per tą laiką buvau atitrūkusi nuo moteriškos saviugdos. Pradėjusi procesų terapijos studijas nėriau į jas visa galva: ragavau, valgiau visą naują informaciją, ją integravau į savo gyvenimą. Visgi 2022-ųjų pavasarį intuityviai pajutau, kad traukia pažvelgti, patyrinėti, kas naujo vyksta tarptautinėse moterų saviugdos bendruomenėse. Būtent išskirtinai moteriškoje saviugdoje, kur praktikos sukurtos moterų moterims, kur mokosi tik moterys, kur kalbama tik apie moterų procesus, kuriuose esame tiek visuomeniniu, tiek dvasiniu lygmeniu. Prisijungusi prie tarptautinių bendruomenių pasijutau kaip išdžiūvusi žemė – supratau, kad moteriškasis pradas manyje prašėsi būti palaistytas ir atgaivintas. Kitaip tariant, pajutau, kaip man trūko moteriškumo temų, tad vėl grįžau prie jų.

 

Kaip manote, kodėl moterys buriasi į moteriškos saviugdos grupes?

 

Moterų saviugda specifiška. Visi žmonės turi tiek vyriškąjį, tiek moteriškąjį pradus, o man, kaip moteriai, prieinamas vyriškasis pradas su visais tos energijos ypatumais (kaip ir vyrams prieinamas moteriškasis pradas su visais tos energijos ypatumais). Visgi pažvelgus į gamtos sumanymus, tai mūsų – moterų – kūnai, energetinė ir ypač endokrininė sistema su visais ciklais pritaikyta atlaikyti, talpinti savyje, generuoti didžiulius kiekius in (moteriškosios) energijos. Štai kultūra, ypač Vakarų, šiuo metu funkcionuoja taip, kad gyvename jang (vyriškosiomis) vertybėmis grįstame pasaulyje, kuriame svarbu greitis, hierarchija, produktyvumas. Apie tai kalba ir kultūrologai, ir sociologai, ir kitų mokslų atstovai. Tad kai moterys persisunkia jang energijos (kas nepaprastai lengva gyvenant mūsų kultūroje), norėdamos susigrąžinti, pajusti tekančią moteriškąją energiją visa jos forma, turime skirti tam laiko ir dėmesio. In energijos palaikymas tampa saviugdos užduotimi, reikalaujančia kasdienio atsidavimo ir atsidėjimo. Todėl pradedame keliauti į moterų ratus, atliekame moteriškas praktikas – tai maitina moteriškąjį pradą mumyse.

 

Kodėl būtent moterų ratai turi tą atgaivinantį poveikį?

 

Todėl, kad ten susikalbame ir jaučiame sielos bendrystę. Ar jums būna, kad sutinkate seną draugą ir tarsi nerandate žodžių pokalbiui, viskas paviršutiniškai, tarsi sunku susikalbėti? O būna, kad nuvažiuojame į moterų stovyklą ir ten pirmą kartą matomos moterys pasirodo esančios artimos kaip seserys – jų žodynas tas pats, jos kalba ta pačia kalba. Mes galime kalbėtis apie tai, kas mums aktualu iš vidaus ir jaučiamės suprastos, nereikia viso to versti „į žmonių kalbą“. Galime dalintis, kalbėtis nuogai, atvirai ir būti vienos kitų suprastos – tai didžiulė dovana. Šį seserystės stebuklą, galingą moteriškąją energiją pajuntu netgi tada, kai vedu moterų ratus FB arba IG tiesioginės transliacijos būdu. Ir jei kasdienėje aplinkoje mums tenka susikurti progų moteriškajai energijai pasisemti, tai moterų rate ji trykšta savaime ir pamaitina badaujantį moteriškąjį pradą.

 

Kaip moteriškoji energija puoselėjama, gaivinama? Per specifiškai moteriškas praktikas?

 

Išbandžiau daug psichologinių ir dvasinių praktikų, nes jų ieškojau visų pirma sau. Sykiu ieškojau to, kas tikrai veiksminga, kad galėčiau dalintis su moterimis seminaruose. Visuomet viską išbandau savo kūnu, savo gyvenimu, taikau kasdienybėje, nes noriu žinoti, kas tikrai veikia ir kaip veikia, o kas ne. Tiesa, per skirtingus gyvenimo etapus, ciklus, skirtingi raktai atrakina mūsų vidinį resursą. Mūsų, moterų, gyvenimai yra dideli ir platūs. Būtent todėl vienu metu (susilaukus vaikelio, po skyrybų, ištekėjus, parsidėjus menopauzei, pakeitus darbą, iš namų išėjus vaikams…) mums tarnauja vienos praktikos, o kitu – kitos. Vienu gyvenimo etapu galime būti kviečiamos gydyti vyriškąjį pradą savyje, o kitu – moteriškąjį. Pastebiu, kad kažkuriuo metu man puikiai tarnavusios, mane į pusiausvyrą grąžindavusios praktikos po kelerių metų ima nebeveikti. Vadinasi, tuo metu man reikia kažko naujo, tenka kitaip pažvelgti į save, savo sielos uždavinius. Ir klientės tuo dalijasi – kad kasdienės praktikos, kurios įkvėpė ištisus mėnesius ar net metus, staiga netenka savo turėto skonio. Ir tai natūralus procesas, kuris skatina pažinti naujus savęs aspektus – psichologiškai ir dvasiškai juk augame, o mūsų augimas galutinės stotelės neturi.

 

Tad į ką svarbiausia atkreipti dėmesį norint puoselėti in (moteriškąją) energiją?

 

Nepaisant dvasinių praktikų įvairovės, jų atitikimo mūsų to meto situacijai, mūsų moteriškąją energiją maitinantys baziniai dalykai visuomet lieka tie patys. Iš tarptautinių susitikimų parsivežiau kelias pagrindines išvadas. Viena jų – kad mūsų kūnų generuojama in energija pačia savo prigimtimi yra tarsi magnetas, visatoje veikiantis traukos principas. Mes, moterys, esame patraukiančios būtybės, į savo gyvenimą pritraukiančios dalykus. Ne veltui apie moterį dažnai sakoma – patraukli. Mūsų užduotis didinti savo gebėjimą pritraukti galimybes, joms atsiverti ir jas priimti.

 

Jei in palygintume su vyriškąja energija, pamatytume, kad jang – tas sakralus vyriškumas, siekia. Vyras pamato, išsikelia tikslą ir tuomet strateguoja, planuoja – siekia kažką gauti. Vyriškasis pradas yra nuolat siekiantis. Jei mes, moterys, nuolat gyvename iš savo turimos vyriškosios energijos, vis kažko siekiame, tik laiko klausimas, kada pradėsime jaustis prastai. Imame jaustis vidumi alkanos – reikia, kad mus patvirtintų, pagirtų, pasakytų, kokios mes šaunios, gražios, t. y. siekiame savo vertingumo įrodymų, leidžiamės į konkurencijos žaidimus. Konkurencija pati savaime nėra blogai, tačiau svarbu, kokiais kiekiais ją patiriame savo gyvenime. Per daug patirdamos konkurenciją moterys nusistekena, išsenka, nebepatinka pačios sau.

 

Mums tinka visos praktikos, kurios leidžia sustoti, atgręžia dėmesį į vidų, padeda užmegzti ryšį su savimi, moko meilės ir švelnumo sau, puoselėja kūną ir psichiką, moko suprasti ir atliepti savo poreikius.

 

Tuštumos, nepasitenkinimo savimi jausmas irgi rodo, kad moteris gyvena ne iš moteriškosios, bet iš vyriškosios energijos?

 

Moterys kartais nesupranta, kodėl nebejaučia meilės sau, kodėl net mylinčio vyro pagyrimai, meilės žodžiai nepasiekia sielos, nesukuria jausmo – tai tampa tik žodžiais. Kartais, net kai pasaulis sako, kad tu graži, tu nuostabi, tu talentinga, tu įkvepianti, tu unikali, mes nesijaučiame vertingos. Tai rodo, kad gyvename iš vyriškosios energijos ir neduodame sau vidinio maisto. Siūlau pasvarstyti, kaip mokate priimti komplimentus? Daug moterų, deja, nemoka priimti komplimentų. O juk tai viena priėmimo, į save nukreiptos – pritraukimo energijos apraiškų.

 

Praėjusį pavasarį pati jaučiausi tarsi išdžiūvusi, nebesiskonėjau gyvenimu. Viskas buvo gerai iš išorės, tačiau trūko vidinės pilnatvės. Moterų ratai mane vėl pripildė. Man labai patinka metafora, kad iš jang energijos nuolat funkcionuojanti moteris yra tarsi razina. Su razina viskas gerai – ji saldi, turi daug vitaminų, gana sunkiai kramtoma – kitaip tariant, kieta. Tačiau mes, moterys, galime būti vynuogėmis – prisirpusiomis, vandeningomis, gaiviomis, sultingomis, saldžiomis… Vitaminų kiekis greičiausiai bus lygiai toks pat, bet savijauta, jausmas bus visiškai kitoks. Ir toks, ir toks egzistavimo būdas galimas, bet būti vynuoge, gyventi prisipildžius in energijos man nepalyginamai skaniau. Manau, kad mums, moterims, svarbiausia būti skanioms pačioms sau, tad ir siūlau per praktikas, kasdienį laiką sau ir ritualus kaskart iš naujo pamilti save. Tai mūsų pagrindinis darbas.

 

Tačiau mes nuolat patiriame spaudimą iš išorės, tarkime, bijome iškristi iš darbo rinkos ir pan. Kaip vyriškame pasaulyje, kupiname greičio, orientuotame į produktyvumą ir konkuravimą, moterims vis iš naujo pamilti save?

 

Taip, patiriame begalę įvairiausių spaudimų. Todėl tam, kad išlaikytume savo moterišką vientisumą, išlaikytume save kaip prisirpusią uogą, reikia atrasti mums patinkančius, veikiančius kasdienius ritualus, nepaisant to, kad jie bėgant laikui keičiasi.

 

Mano pagrindiniai ritualai susiję su Mėnulio ciklais. Jie periodiški, todėl nuostabūs, padedantys fiksuoti sielos augimą, atsiskleidimą, pamokas. Kasdieniai ritualai atrakina mane, sugrąžina į mano sielos namus – tuomet iš savo pilnatvės galiu eiti į pasaulį. Be galo svarbu atrasti, kas mus maitina sielos lygmeniu, ir pamaitinti save. Svarbu išmokti nustoti kontroliuoti (save ir kitus), nes kontrolė – vyriškoji energija. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, visoms būtų sveika mažiau galvoti, kaip kiti jaučiasi, ko kiti nori, kas jiems (ne)patiktų? Jei šalia kitų esame atviros ir dalinamės, kaip jaučiamės ir ko norime, tai ir šalia esantys gaus ženklą atviriau dalintis savo poreikiais, juos pripažinti, prisiimti atsakomybę, išsakyti. Įsitraukimas į savo gyvenimą, jausmus, norus, vizijas yra vienas pagrindinių būdų papildyti moteriškosios energijos resursą. Kas man rūpi? Kas man aktualu? Kokiame dabar sielos etape aš esu? Kaip minėjau, ilgalaikėje perspektyvoje tuos sielos etapus padeda atpažinti Mėnulio ciklai.

 

Kas dar svarbu galvojant apie moteriškojo resurso pildymą?

 

Labai svarbus sugebėjimas, netgi visas procesas, atleisti sau. Ypač per delčią verta pažiūrėti, surašyti, už ką turėčiau atleisti pati sau. Kur per daug save spaudžiau? Kur per daug kažko iš savęs reikalavau? Ši užduotis sunki, nes tenka brautis į jausmų pasaulį. Toms, kurios nepratusios palaikyti ryšio su savo jausmais, tai nėra paprasta. Bet tai fundamentalu. Kai atleidžiame sau, galime save priimti kaip moterį – kaip būtybę, kuri nėra nuolat (nuo ryto iki vakaro ar nuo pirmadienio iki sekmadienio) vienodos būsenos, energingumo, vienodo savęs pajautimo. Mes, moterys, esame nuolat tekančios, kintančios, o noras save įsprausti į kažkokius rėmus atėjęs iš visuomenėje vyraujančio linijinio, jang požiūrio. Mes, moterys, esame ciklai ir atleidimas sau, mes nesame greitkelis. Kai atleidžiame sau už tai, kas nesame, palengva prisipildome dėkingumo už tai, kas esame.

 

Nuo ko gali pradėti moteris, jei niekada neatlikdavo moteriškumo praktikų, jei nėra atradusi kasdienių savo ritualų?

 

Privalomas moteriškos kasdienybės aspektas – malonumas. Siūlau kasdien padovanoti sau po malonumą. Per malonumą pamaitiname savo moteriškąjį pradą. Tai svarbu, nes malonumas yra grynai kūniška patirtis – jo negalime patirti galvoje, malonumą patiriame kūnu. Tad būdamos ryšyje su malonumu galime žinoti, kad, pirma, esame ryšyje su dabartimi, antra, esame savo kūne – savo kūniškoje, moteriškoje prigimtyje. Klauskime savęs, kas šiandien, dabar suteiktų malonumą? Atsakymai gali būti skirtingi – kartais vonioje pagulėti, kartais į mišką nueiti, kavinėje su drauge paplepėti, o gal knygą skaityti ar tiesiog arbatos išgerti. Kai jaučiamės kaip razinos, įsiklausykime į save, išgirskime atsakymą ir nesidrovėdamos, be gėdos ar kaltės jausmo suteikime sau tą malonumą. Tai mus greitai atkuria.

 

Taip pat rekomenduoju svajoti. Puoselėdamos svajones praleiskime daugiau laiko nei nerimaudamos. Mes, moterys, sugebame itin greitai įsivelti į įvairiausius nerimus – galvoje imame regzti įvairiausius (dažnai blogiausius) scenarijus. Kiek daug energijos tam atiduodame! Tad kviečiu sąmoningai rinktis maitinti svajones, geruosius scenarijus, savo sielos viziją, norus. Atminkime, kad savo prigimtimi esame pritraukiančios būtybės. Pritraukiame ir tada, kai nerimaujame, ir tada, kai svajojame, tik per realizuotas svajones tampame gerokai laimingesnės.

 

Įsiklausymas į save greičiausiai susijęs ir su moteriškąją intuicija?

 

Taip, moteriai be galo svarbu klausytis intuicijos, nes tai – sielos kalba. Kartais pamirštame, kad mūsų siela kalba su mumis būtent per intuiciją, o ne per protą, racionalųjį mąstymą. Intuicija mus sujungia su mūsų gyvenimą kuriančia galia. Būtent intuicija kviečia pirma pasitikėti, išdrįsti žengti pirmą žingsnį, o tuomet mūsų pasitikėjimas atveria duris. Štai protas dažniausiai diktuoja atvirkščiai – jis sako, kad tegul pirma atsidaro durys, o tuomet jau eisiu. Tačiau būtent mūsų pasitikėjimas pritraukia galimybes, iš mūsų pusės žengtas pirmas žingsnis (kuris gali atrodyti protu nepamatuotas) sulaukia visatos atsako. Kai pabunda intuicija, pokyčiai gyvenime vyksta tarsi natūraliai, be pastangų. Susijungusios su savo intuicija, būdamos savyje, savo sielos vizijoje jaučiame savo kelio šventumą ir girdime save, pajuntame, kur eiti, o kur ne, kam dedikuoti ir skirti savo energiją, o kam – neverta. Kai išmokstame klausytis intuicijos, atrodo, kad nieko nedarant reikalai klostosi. Iš tiesų mes darome, tačiau veikiame ne iš valios, kur veiksmą darytume iš pastangos, sukandusios dantis. Intuicijos skatinamas veiksmas vyksta iš vidinės paskatos, todėl dažnai to net nejaučiame kaip darymo, kaip darbo, o jaučiame kaip augimą, malonumą, išsiplėtimą. Vyksta darymas tarsi nieko nedarant. Galime gimdyti (jang) arba galime leisti gimti per mus (in). Su in viskas vyksta per mus tarsi savaime, bet tai nereiškia, kad nežengiame žingsnio, kad nieko nedarome ir sėdime rankas sudėjusios. Svarbiausias darbas – išgirsti intuiciją, kur link tą žingsnį žengti, o tuomet kitą, dar vieną…

 

Ar į dabartines veiklas taip pat atvedė intuicija?

 

Gruodį švenčiau veiklos moterų saviugdoje 8-ąjį gimtadienį. Mintimis lankiausi prisiminimuose ir širdimi apkabinau visus tuos 8 auginančius, plečiančius, apdovanojančius, pilnus Gyvenimo metus. Už tai, kad šiandien galiu sau leisti gyventi įsiklausydama į gamtos ritmą, intuiciją, kūrybinius sumanymus, o sulig kiekvienais metais jaučiu vis daugiau kūrybinės laisvės, išsipildymo, užsipildymo. Turiu dėkoti tai praeities sau, kuri, nepaisant to, kiek mažai resursų turėjo, buvo didelė vizionierė. Taip, mano istorija prasidėjo nuo vizijos. Pamenu, kaip širdį degino suvokimas, jog mano dirbami darbai korporacijose leidžia uždirbti pinigus, bet neteikia prasmės. Išsekinta vidinių kovų tarp socialinio patvirtinimo ir laukinio sielos šauksmo priėmiau sprendimą nebeskriausti savęs nemėgstamu darbu, svetimu gyvenimo ritmu, beprotišku tempu. Išdrįsau. Pasitikėjau intuicija. Pasitikėjau visatos meile.

 

Kelias į šiandien nebuvo lengvas, žingsniukai buvo maži. Bet mane taip įkvėpė mano vizija, kad nenuleidau rankų, ieškojau būdų, formų, galimybių. Išmokau pasitikėti natūralia įvykių tėkme, planuotis darbus ir pajamas taip, kad galėčiau leisti savo sielai kvėpuoti. Daug ką mano šiandienis gyvenimo būdas įkvepia. Bet tik pasirinkusieji eiti savo keliu gali suvokti, kokią didelę kainą už tokį gyvenimo būdą tenka sumokėti. Laisvė eina koja kojon su atsakomybe. Kuo daugiau laisvės noriu, tuo didesnę atsakomybę už save privalau prisiimti.

 

Nepaisant to, koks gyvenimo kelias įrašytas mūsų sielos žemėlapyje, svarbu suprasti, kad kiekvienam skirtingas. Mes negalime savo gyvenimo kelio nusižiūrėti nuo kito, taip pat niekas mums negali pasakyti, ar einame tinkamu keliu – tik mūsų vidus, intuicija. Todėl taip svarbu išmokti ją girdėti. Savas kelias reikalauja begalinės ištikimybės sau, ypač tada, kai sunku. Ir mano gyvenime buvo tokių sudėtingų akimirkų, kai norėjosi viską mesti. Bet tuomet suprasdavau, kad mesti savo pasirinktą kelią – tai mesti pačią save. Taigi, užuot metusi, išmokau ilsėtis, eiti savo tempu, kartais net nematomo dydžio žingsniukais, atsiremdama į visatos palaikymą, kitų žmonių gerumą, savo pačios gerumą, vėl ir vėl atleisdama sau. Prisimindama šiuos 8 magiškus metus galiu pasidžiaugti, kad mano kelias buvo ir yra vertas visų tų pastangų, klaidų, pamokų, praradimų, atradimų, nusivylimų, pergalių, kiekvieno prakaito lašo, kiekvieno įgyvendinto noro, visų pasakytų TAIP. Todėl man be galo svarbu dalintis su kitomis moterimis žinia, kad mūsų viduje slypintys lobiai ilgisi, kol juos atrasime, o mūsų kelias laukia, kol išsilakstysime svetimais keliais ir suprasime, kad jie ne mūsų. Mūsiškis, pasirodo, visuomet vedė vidun, gilyn į prigimtį, ryšio su savimi ir visata pajautimą.

 

Autorius Laura Auksutytė