Intriguojanti lūpdažių istorija

Gimęs prieš beveik 5000 tūkst., sulindęs į tūbelę prieš 105 metus, lūpdažis 2020-aisiais liejo graudžias ašaras. Kartu su visais prakentėjęs ilgą griežčiausio karantino laikotarpį, jis su nauja jėga grįžta puošti lūpų. Juk kaip sakė žinomas britų politikas Winstonas Churchillis: „Net silpniausia moteris turi galingą ginklą. Tai – lūpų dažai jos rankinėje.“

Kitoks vaidmuo

Noras paryškinti veidą buvo nesvetimas net tolimiems mūsų protėviams. Tiesa, tuo metu daugiausia dažydavosi vyrai, o makiažas buvo skirtas specialiems ritualams: ruošiantis į medžioklę, viliojant ar atbaidant dvasias ir kt. Norėdami išsiskirti pirmieji žmonės lūpas dažydavo spalvotomis uogomis, trintais vabzdžiais ar uolienų pigmentais. O tam, kad dažai gerai teptųsi ir ilgiau laikytųsi, pridėdavo taukų. Pasidomėkime, kuo lūpas ryškino senovės civilizacijų atstovai.

Senovės Egiptas: socialinio statuso ženklas

Egiptiečių mėgstamiausios lūpų dažų spalvos buvo oranžinė, violetinė ir mėlynai juoda. Tiek vyrai, tiek moterys dažytomis lūpomis demonstravo išskirtinį socialinį statusą, užimamas pareigas, galią. Vyrų numylėtoji Kleopatra lūpoms ryškinti naudojo mišinį iš sutrintų skarabėjų kiautų, žuvų žvynų ir bičių vaško. Tokį lūpdažį moteris saugojo auksinėje brangakmeniais puoštoje dėžutėje, o lūpas juo tepdavo mažyte lazdele. Paprastos egiptietės lūpų dažų galėdavo įsigyti specialiose amatininkų dirbtuvėlėse. Iš chna ir karmino pigmento, sutrintų perlų miltelių ar net iš daug jodo turinčių dumblių pagaminti mišiniai lūpoms suteikdavo ne tik spalvą. Lūpų dažai būdavo papildyti ir kvapiaisiais aliejais, todėl patikimai saugomi akmeninėse, varinėse ar medinėse dėžutėse. O tai, jog lūpų dažymas buvo svarbus kasdienis ritualas, rodo faktas, kad mirus turtingai moteriai į jos kapą buvo įdedama dėžutė lūpų dažų, turėjusių praversti pomirtinėje kelionėje.

Senovės Graikija: nepadorios asociacijos

Senovės graikai lūpų dažus siejo su laisvo elgesio moterimis, o paryškintos lūpos net buvo įstatymo numatytas privalomas prostitučių atributas. Net kainą seniausios profesijos atstovės „užsirašydavo“ ant lūpų tam tikra lūpdažio spalva. To meto vyrams užtekdavo pažiūrėti į moters lūpų spalvą ir būdavo aišku, kokia „meilės“ kaina. Beje, jeigu prostitutė viešumoje išdrįsdavo pasirodyti nedažytomis lūpomis ar be makiažo, ją buvo galima nubausti kaip moterį, neteisėtai apsimetusią kilminga ištekėjusia ponia. Todėl lūpas jos tiesiog privalėjo tepti mėlynųjų vynuogių ar raudonųjų gėlių tyrele, šafranu ir medumi.

Senovės Roma: pavojingas grožis

Senovės romėnams kūno ir veido estetika buvo ypač svarbi. O pasirūpinti asmenine higiena ir grožiu buvo galima termose (viešose pirtyse), kurias lankyti galėjo visi norintys. Pagal visuotinį nerašytą susitarimą, rytais jose susirinkdavo moterys, o vakarais – vyrai. Apsilankymą termose visi baigdavo „frigidarium“ vadintoje salėje. Tai buvo visiškai nešildoma, bet didžiausia ir prabangiausia termų patalpa. Gilus šalto vandens baseinas leido plaukiojant atgaivinti įkaitusį kūną, o atvėsusį dar kartą ištepti kvapiaisiais aliejais, pasinaudoti barzdaskučio paslaugomis, susišukuoti ar pasigražinti veidą. Tiesa, dauguma pasiturinčių romėnių namuose turėjo vergų, kurie rūpinosi jų makiažu ir šukuosenomis. Žinoma, jog imperatoriaus Nerono žmona Popėja Sabina turėjo beveik šimtą patarnautojų, kurie rūpinosi tik jos išvaizda ir tuo, kad ponios lūpos visą laiką būtų tinkamai nudažytos. Beje, lūpoms ryškinti to meto moterys dažniausiai naudojo mišinį iš bičių vaško, rudadumblių guveinių ar net neorganinio švino – medžiagų, kurios po grožio sluoksniu slėpė labai nuodingą užtaisą. Todėl tos nekilmingosios, kurios lūpas rausvino tik vyno nuosėdomis, gal ir nebuvo pačios madingiausios, bet gyveno tikrai ilgiau.

Viduramžiai: griežtas tabu

Viduramžiais lūpdažiams teko slėptis bespalvėse amžių miglose. Bažnyčia griežtai smerkė bet kokį veido gražinimą, todėl daugelis vyrų raudonai dažytas moterų lūpas laikė pasileidėlių ar išskirtinai velnio sekėjų bei raganų ženklu. Jokia padori ir save gerbianti moteris tuo metu lūpų nesidažė, o tos drąsuolės, kurios visgi norėjo nors šiek tiek pagyvinti veidą, lūpas rausvindavo jas žnaibydamos ar kandžiodamos.

Prancūzija: lūpų balzamo gimimas

Prancūzų kardinolą ir politiką Armand’ą Jeaną de Richelieu (1585–1642 m.) galima vadinti pirmuoju neoficialiu lūpų balzamo išradėju. Pasakojama, kad vyras taip dievino obuolių aromatą, jog pasikvietęs vaistininką įsakė jam iš obuolių pagaminti specialų tepalą. Bespalvis, tačiau itin kvapus mišinys buvo pavadintas „pomme“ (liet. „obuolys“), o kardinolas juo nuolat tepdavo ne tik lūpas, bet ir nosies galiuką. Naujovė buvo greitai pastebėta ir sėkmingai pritaikyta Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI rūmuose. Tiesa, į bespalvį tepalą greitai buvo įmaišyta ir spalvų, todėl aukštuomenės lūpos pražydo įvairiaspalvėmis šypsenomis.

Anglija: kontroversiškas požiūris

Anglai dėl lūpų dažų dvejojo ilgai. Karalienė Viktorija XIX a. dažytas lūpas laikė pasileidusių moterų ir vulgarumo ženklu. O štai į valdžią 1500-aisiais atėjusi karalienė Elžbieta tiesiog neįsivaizdavo gyvenimo be raudonų lūpų. Specialų lūpoms skirtą mišinį rūmų tarnai savo valdovei gamindavo iš smulkučių vabzdžių košenilių miltelių, kiaušinio baltymo, medžių sakų ir figmedžių pieno. Karalienė tikėjo, kad tokie dažai ne tik puošė, bet ir turėjo magiškų galių mirčiai atitolinti. Žinoma, kad valdovė lūpas raudonai dažė net gulėdama ligos patale.

Praėjus dar porai šimtų metų, konservatyviojoje Anglijoje buvo išleistas įsakymas, smerkiantis besidažančias moteris. Buvo nuspręsta, kad lūpas pasidažiusi ir vyrą suviliojusi moteris gali būti net teisiama, o jos santuoka – anuliuota. To meto vyrai tikėjo, kad lūpų dažai „sumaišo protą“ ir „pakerta vyrišką valią“. Todėl bijodami būti užkerėti prie altoriaus vesdavosi blyškaus veido gražuoles. Vis dėlto moterys gudraudavo ir lūpas ryškindavo chna tyrele, kurią nuplovus spalva laikydavosi net keletą savaičių. Šį išradimą galima laikyti ilgalaikio makiažo pradžia.

Winstono Churchillio laikai: ypatinga išimtis

Britų politikas W. Churchillislabiausiai išgarsėjo tapęs Didžiosios Britanijos premjeru Antrojo pasaulinio karo metais. Rimtas vyras rūpinosi ne tik šalies reikalais, bet ir jos gyventojų gerove. Kadangi laikai buvo sunkūs, prie pasikeitusių ekonominių sąlygų prisitaikyti turėjo visi. Daugumai kasdienio naudojimo prekių teko griežti apribojimai. Į juodąjį sąrašą pateko ir moterų kosmetika. Vienintelė išimtis buvo padaryta… lūpų dažams! W. Churchillistvirtino, kad gražiai padažytos lūpos yra didelė moralinė pagalba ne tik pačiai moteriai, bet ir ją supantiems žmonėms. Juk spalvota šypsena kelia nuotaiką ir leidžia nors trumpam pamiršti karo baisumus. Tokį toliaregišką požiūrį vėliau patvirtino ir mokslininkai, psichologiniais tyrimais įrodę, kad užklupus nemaloniems išorinio pasaulio dirgikliams kartais užtenka tik įsigyti naują lūpdažį. Gautas rezultatas net buvo įvardytas kaip „Lipstick effect“ ( liet. „lūpų dažų poveikis“).

Vėlesniais tyrimais nustatyta, kad vyrams labiausiai patinka skaisčiai raudonos spalvos lūpų dažai. Ši spalva prikausto jų žvilgsnį net 7,3 sekundėms ilgiau nei pasitepusių bespalviu balzamu ar visai nesidažiusių moterų lūpos, į kurias akį jie užmeta vos 2,2 sekundėms. Svarbus ir lūpdažio skonis, todėl dauguma stipriosios lyties atstovų vertina braškių aromatą. Beje, vyrai vieningai pripažįsta, kad į padažytas lūpas daug maloniau žiūrėti negu jas bučiuoti. Ypač įvertinus faktą, kad per visą gyvenimą moteris suvalgo maždaug 4 kg lūpų dažų. Didelis lūpdažio kiekis tenka ir lūpas bučiuojančiam vyrui. Laimei, dabar medžiagos, iš kurių pagaminti lūpų dažai, jau nėra nei kenksmingos, nei tuo labiau tokios nuodingos, kokios buvo senovėje.

Vyrai – ne tik vertintojai

Vyrai lūpų dažų istorijoje niekada nebuvo tik pasyvūs stebėtojai. Ilgą laiką tik jie spręsdavo, kas, kaip ir kada turi dažytis, kiek kainuoja lūpas pasidažiusi moteris, ar ji verta dėmesio, pagarbos, o gal kalėjimo. Turėjo praeiti daug metų, kol prancūzų parfumerijos kūrėjai iš lūpoms dažyti skirto ir dėžutėse laikomo tepalo sukūrė kieto pavidalo lūpdažius. Spalvotas gabalėlis buvo vyniojamas į šilko ar kitos medžiagos skiautę ir dažniausiai laikomas mažoje dėžutėje. Tokį lūpdažį vis dar reikėjo tepti šepetėliu arba pirštais. Pirmoji moderni lūpdažio tūbelė Amerikoje pasirodė tik 1915 m. Inžinierius Murice’as Levy pasiūlė lūpdažį supakuoti į metalinį 5 cm ilgio futliarą, o tikra revoliucija tapo slystanti svirtelė, kuri išstumdavo lūpų dažus iš tūbelės. Vėlesniems išradėjams šį kūrinį teko tik tobulinti. Šiandien galime džiaugtis nesuskaičiuojama gausybe pačių įvairiausių spalvų, kvapų ir konsistencijų lūpų dažų. Jais laisvai mėgaujasi tiek vyrai, tiek moterys, o liepos 29-oji net paskelbta Tarptautine lūpdažio diena!