Įminta hieroglifų mįslė – atsitiktinumas?

Daugybę šimtmečių stengtasi suprasti keistus rašmenis ir paveikslėlius, kuriais egiptiečiai apibūdino savo gyvenimą. Hieroglifų būta visur: kapuose, paminkluose ir šventyklose, ypač puošniose Egipto faraonų kapavietėse, įkurdintose didžiųjų piramidžių labirintuose. Ką tiek amžių slėpė, o galbūt vis dar slepia šie simboliai?

Nesuprantamų simbolių istorija

Hieroglifai – rašymo sistema, sukurta Egipte maždaug prieš 5000 metų. Tai antras pagal senumą raštas, atsiradęs praėjus keliems šimtmečiams po dantiraščio, kuriame naudoti pleišto formos rašmenys, sukurti Mesopotamijos šumerų. Kadaise spėliota, kad egiptiečiai rašymo idėją perėmė iš šumerų. Tačiau dabar manoma, kad jų rašto sistema atsirado savarankiškai, nors jos kilmę vis dar gaubia paslaptys. Hieroglifai vaizdavo mažus įprastus objektus: nuo plunksnų, liūtų, paukščių, puodų iki daugybės kitų daiktų. Gebėjimas skaityti ir rašyti hieroglifus susilpnėjo įsivyravus krikščionybei Egipte ir galiausiai išnyko IV a. pabaigoje, kai hieroglifų rašymas tapo nepopuliarus. Egipto krikščionys naudojo pritaikytą graikų abėcėlę. Paskutinis žinomas hieroglifų panaudojimas – užrašas, datuotas 394 m. Hieroglifai ir jų pasakojama istorija tapo didele paslaptimi, gluminusia istorikus.

Dabar jau žinoma, kad kiekvienas simbolis reiškia visą žodį, skiemenį arba fonemą, garso vienetus, iš kurių kuriama šnekamoji kalba. Senovės egiptiečiai šiuos rašmenis vadino dievų žodžiais. Senovės graikai šią frazę išvertė kaip „šventi raižiniai“. Tik gerokai vėliau įsitvirtino hieroglifų sąvoka, kuri šiais laikais vartojama apibūdinant įvairius nesuprantamus simbolius. Hieroglifų rašymas grįstas vaizdais. Ženklas, kuriame žmogus priglaudęs ranką prie burnos, greičiausiai reiškė žodį „valgyti“ arba konceptualesnį žodį „tylus“. Saulė vaizduota dideliu apskritimu, kurio centre – mažesnis apskritimas. Hieroglifas galėjo reikšti kitą žodį nei tiesioginė paveikslėlio prasmė. Saulės ženklas rodė dieną arba simbolizavo Saulės dievo Ra vardą. Egiptiečių žodžiai, reiškiantys „žmogus“ ir „būk šviesus“, perteikiami tuo pačiu hieroglifu.

Egipto hieroglifai rašomi eilėmis ir stulpeliais. Skaitomi iš viršaus į apačią ir iš kairės į dešinę arba iš dešinės į kairę – žmonių ir gyvūnų veikėjų galvos nukreiptos į eilutės pradžią. Ankstyviausi tekstai iš esmės lieka neiššifruoti, išskyrus juose minimus pavadinimus. Nors hieroglifai jau nebenaudojami, kai kurie senovės Egipto ženklai gyvuoja šiuolaikinėse abėcėlėse. Pavyzdžiui, raidė M turi tokią pačią formą, kaip ir hieroglifų pavidalo vandens bangos ženklas, iš kurio ji kilusi.

Hieroglifų sukūrimo legenda

Pasakojama, kad astralinis Mėnulio dievas Totas sukūrė raštą, jog egiptiečius padarytų išmintingesnius ir sustiprintų jų atmintį. Tačiau dievas Ra nesutiko: jis teigė, kad hieroglifai žmoniją privers viską dokumentuoti, todėl geriau kliautis prisiminimais, perduodamais iš kartos į kartą. Rašymas, Ra nuomone, susilpnintų žmonių atmintį ir išmintį. Nepaisant Ra valios, Totas davė rašymo būdus tam tikram skaičiui egiptiečių raštininkų. Senovės Egipte raštininkai buvo labai gerbiami dėl žinių ir įgūdžių naudotis šia dievų dovana, o jų padėtis rodė socialinę viršenybę.

Viską pakeitęs radinys

Bėgant metams mokslininkai ir istorikai bandė suprasti, ką reiškia hieroglifai. Siūlyti skirtingi paaiškinimai, bet bendro atsakymo nerasta. 1799 m. Prancūzijos kariai, dislokuoti netoli Rozetos miesto, Egipte, padarė didelį atradimą – iš griuvėsių ištraukė akmens plokštę, kurios paviršiuje trimis skirtingais raštais buvo išraižytas nesuprantamas tekstas. Tąkart nė vienas iš Prancūzijos karių, besiruošiančių kautis su Osmanų imperijos kariuomene, nė neįsivaizdavo, kokį lobį laiko rankose. Žinia apie radinį pasklido žaibiškai. Vos 112 centimetrų aukščio ir 75,7 cm pločio akmeninė lentelė, pagaminta iš granitą primenančios magminės uolienos, pasirodė daug didesnės senovinės stelos fragmentas.

Napoleono ekspedicinės karių grupės vadas leitenantas Pierre‘as-Francois Bouchardas buvo sužavėtas karių radiniu ir pats bandė suprasti akmenyje išraižytų tekstų paslaptį. Mat nujautė, kad akmuo gali būti raktas suvokti iki tol niekam nesuprantamus hieroglifus ir tik vėliau paaiškėjo, jog buvo teisus. Apie savo mintis pranešė karius lydėjusiems prancūzų archeologams. Tačiau net ir jie neturėjo paaiškinimo, todėl norėjo radinį nuvežti į Prancūziją tolesniam tyrimui. 1801 m. šis bandymas žlugo dėl anglų kariuomenės pergalės prieš prancūzus. Nugalėtieji turėjo perduoti visus senovės Egipto artefaktus, todėl Rozetos akmuo atkeliavo į Londoną kaip karo grobis. Iki šiol eksponuojamas Britų muziejuje. Paslaptingo radinio sudominti tyrinėtojai iš visos Europos vienas po kito šifravo raštą, bet ši užduotis pasirodė per sunki ir neįkandama.

Sėkmė – po 15 metų

1806 m. Grenoblio akademijoje rytinėje Prancūzijoje 16-metis eruditas Jeanas-Francois Champollionas pateikė drąsų teiginį. Jis tikėjo, kad senovės Egipto raštas kilęs iš afrikiečių koptų kalbos. Jaunojo mokslininko įžvalgos vėliau prisidėjo prie vienos didžiausių XIX a. mokslo paslapčių atskleidimo.

1807 m. prancūzų didikui ir kalbininkui Antoine Silvestre‘ui de Sacy paskirtas naujas mokinys – 17-metis J.-F. Champollionas, kuris iš Grenoblio persikėlė į Paryžių. Jis buvo apsėstas koptų kalbos ir sugebėjo perskaityti daugybę tekstų, atvežtų į Paryžių iš Vatikano bibliotekos Romoje. 1815 m. sukūrė koptų kalbos žodyną. Nors parašyta daugiausia graikų kilmės raidėmis, koptų kalba išlaikė kai kurias senąsias kalbines struktūras ir žodyną. Vaikinas buvo įsitikinęs, kad išsamios koptų kalbos žinios bus raktas į vėlesnį hieroglifų prasmės įminimą. Nenuostabu, kad vienintelis iš tyrinėtojų pasiekė proveržį. Penkiolika metų bandė iššifruoti Rozetos akmens kodą ir lenktyniavo su kitu tyrinėtoju Tomu Youngu, kad pamatytų, kam pasiseks pirmam. Skirtingai nei jo priešininkas, laisvai šnekėjo koptų kalba, daug žinojo apie Egiptą bei jo kultūrą. Be Rozetos akmens, taip pat tyrinėjo užrašus ant obelisko iš Filėjos. Šis obeliskas, nugabentas iš Egipto į Angliją, irgi turėjo dvikalbius užrašus graikų kalba ir hieroglifais. Mokslininkai daro prielaidą, kad stela, kurios dalis tapo garsiuoju Rozetos akmeniu, sukurta maždaug 196 m. pr. Kr. Ptolemėjų eroje (323–30 m. pr. Kr.). Nuo faraono Ptolemėjo IV mirties Ptolemėjų dinastijos valdžiai grėsė kovos dėl valdžios. Kai 204 m. pr. Kr. kilo maištas, reikalauta ištikimybės faraonui, o Egipto kunigų sinodas 196 m. pr. Kr. suformulavo vadinamąjį Memfio dekretą. Steloje tekstas parašytas taip, kad jį galėtų perskaityti trys gyventojų grupės: kunigai, pareigūnai ir valdovai. Kiekvienoje Egipto šventykloje turėjo būti pastatytos identiškos stelos. Nepaisant pirmųjų tyrinėtojų įžvalgų, J.-F. Champollionas ir kiti mokslininkai vis dar negalėjo paaiškinti, ką iš tikrųjų reiškia hieroglifai. Ankstesni tyrėjai sakė, kad paveikslėliai atspindi tai, ką juose rodoma: pelėdas, bites, duoną, dievus, pastatus, valtis ir t. t. Šiuo principu pagrįsti vertimai sukėlė beprasmybę. J.-F. Champollionas išsiaiškino, kad demotinio rašto simboliai reiškia skiemenis, o Ptolemėjų eros hieroglifai savo ruožtu atspindi koptų kalbos garsus. Mokslininkas atrado, kad paukščio ibio hieroglifas reiškia egiptiečių dievą Totą. Jis paukščio paveikslėlį pakeitė garsu „thoth“ ir tą patį atliko su kitais garsais. Pasakojama, kad padaręs tokį atradimą, susijaudinęs įbėgo į brolio kabinetą, sušuko „aš supratau!“ ir nualpo. Toks planas pasiteisino ir žmonės pagaliau galėjo suprasti egiptiečių hieroglifus.

Autorius Monika Budnikienė