shutterstock_435771568

Stounhendžas – priešistorinis paminklas, kapinės ir archeologinė vietovė, esanti prie Solsberio, Anglijoje, Viltšyro grafystėje. Šį paminklą sukūrė kultūra, kuri nepaliko jokių rašytinių įrašų. Nors nėra aiškių įrodymų apie Stounhendžo paskirtį, tačiau spekuliacijos šia tema nesibaigia iki šiol.

 

Kodėl pastatytas?

 

Stounhendžas pastatytas per šešis etapus nuo 3000 iki 1520 m. pr. Kr., unikalus dėl dirbtinai suformuotų akmens blokų. 1986 m., kartu su daugiau nei 350 netoliese esančių paminklų ir giminingų šventyklų kompleksu Eivberyje, įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

 

Stounhendžas seniai tapo istorinių spekuliacijų objektu, o idėjos apie struktūros prasmę ir reikšmę toliau vystomos. Anglų antikvarinių daiktų žinovas Johnas Aubrey XVII a. ir jo tautietis archeologas Williamas Stukeley XVIII a. manė, kad ši struktūra yra druidų šventykla. Šią idėją atmetė naujausi mokslininkai, nes dabar manoma, kad Stounhendžas statytas maždaug 2000 m. anksčiau nei Julijus Cezaris aprašė druidus.

 

Ankstyviausią interpretaciją pateikė britų dvasininkas Galfridas Monmutietis, kuris 1136 m. teigė, kad akmenys pastatyti kaip memorialas britų lyderiams, kuriuos klastingai nužudė jų priešai saksonai. Galfridas rašė, kad akmenys buvo Airijos akmenų rato, vadinamo „Milžino šokiu“, dalis, kurie atgabenti į Solsberį vadovaujant burtininkui Merlinui.

 

Pirmasis išsamus akmenų tyrimas, kurį 1620-ųjų pradžioje atliko architektas Inigo Jonesas, padarė išvadą, kad paminklas negalėjo būti primityvių britų, kurie gyveno urvuose ir valgė šaknis bei vaisius, darbas. Tai turėjo būti suprojektuota romėnų, tikriausiai kaip šventykla Apolonui. 1963 m. amerikiečių astronomas Geraldas Hawkinsas teigė, kad Stounhendžas galėjo būti sukurtas kaip „kompiuteris“, skirtas Mėnulio ir Saulės užtemimams prognozuoti. Kiti mokslininkai paminklui taip pat priskyrė astronominių galimybių. Daugumą šių spėlionių ekspertai visgi atmetė. 1973 m. anglų archeologas Colinas Renfrewas iškėlė hipotezę, kad Stounhendžas buvo bronzos amžiaus vadų susirinkimų centras. Tačiau kiti archeologai nuo to laiko šią Solsberio dalį ėmė vertinti kaip gretimų priešistorinių teritorijų susikirtimo tašką, kuris IV–III tūkstantmečiais pr. Kr. buvo sezoninė susibūrimo vieta grupėms, gyvenančioms žemumose rytuose ir vakaruose. 1998 m. Madagaskaro archeologė Musée Ramilisonina pasiūlė, kad Stounhendžas galėjo būti pastatytas kaip paminklas mirusiems protėviams, jo akmenų išdėstymas reprezentuoja pomirtinį gyvenimą.

 

2008 m. britų archeologai Timothy Darvillas ir Geoffrey Wainwrightas, remdamiesi ankstyvojo bronzos amžiaus Eimsberio lankininko skeletu su kelio sužalojimu, iškastu 5 km nuo Stounhendžo, pasiūlė, kad šis paminklas priešistorėje buvo naudotas kaip gydymo vieta. Tačiau vėlesnė palaikų analizė parodė, kad, sveikatos požiūriu, nerasta skirtumų nuo kitų rastų palaikų dalių.

 

Nuolat kasinėjama ir ardoma vieta

 

Šiandien matomas Stounhendžas yra neišsamus, daugelis jo originalių dalių ir Mėlynieji akmenys suskaidyti bei paimti, manoma, per Didžiosios Britanijos romėnų ir viduramžių laikotarpius. Paminklo dirvožemis taip pat labai pažeistas ne tik dėl akmenų pašalinimo, bet ir dėl kasinėjimų. Didelę gilią skylę akmenų apskritime 1620 m. iškasė pirmasis Bakingamo kunigaikštis George’as Villiersas, kuris ieškojo lobių. Atidengtos mažiausiai dvi didelės duobės, kartu su jaučių ragais ir rūdžių sugraužtais šarvais. Nė vienas šių radinių neišliko. Tolesni tyrinėjimai vyko XIX a. pradžioje, o tai galėjo turėti įtakos bendram akmenų nestabilumui. 1900 m., Naujųjų metų išvakarėse, dalis išorinio akmenų apskritimo sugriuvo. Tik 1874–1877 m. anglų egiptologas Flindersas Petrie padarė pirmąjį tikslų akmenų planą. 1877 m. biologas, geologas ir keliautojas Charlesas Darwinas Stounhendže iškasė dvi duobes, kad ištirtų sliekų judėjimą. Galiausiai padarė išvadą, kad akmenys sminga į žemę dėl sliekų įtakos. Pirmuosius tinkamus archeologinius kasinėjimus 1901 m. atliko anglų kasybos inžinierius Williamas Gowlandas. Maždaug pusę Stounhendžo, daugiausia jo rytinėje pusėje, XX a. iškasė archeologai Williamas Hawley 1919–1926 m. ir Richardas Atkinsonas 1950–1978 m. Jų darbo rezultatai paskelbti tik 1995 m.

 

Legendos, virtusios pasakomis

 

Viena šios ypatingos vietos susikūrimo legendų byloja, kad Stounhendžo architektas buvo velnias. Pasakojama, kad Stounhendžo statybai naudoti akmenys iš pradžių priklausė pagyvenusiai airei. Velnias norėjo tų akmenų, todėl persirengė vyru ir nuėjo pas moterį. Mainais už akmenis sutiko sumokėti tiek auksinių monetų, kiek ji gali suskaičiuoti, kol baigs juos perkelti. Moteris sutiko manydama, kad galės gauti daug aukso, nes jam prireiks laiko, kol perkels akmenis. Velnias panaudojo savo galias ir akimirksniu perkėlė akmenis į Angliją, taip apgaudamas moterį. Tada pareiškė, kad niekas negali atspėti paminkle esančių akmenų skaičiaus. Tačiau išmintingas moters brolis atspėjo – velnias iš pykčio metė į jį akmenį, o šis pataikė į kulną ir skilo pusiau. Legendoje minimas akmuo pavadintas Kulno akmeniu. Jis yra netoli Stounhendžo.

 

Pagal kitą legendą, Stounhendžas susiformavo, kai lygumoje gyvenę milžinai staiga pavirto akmenimis, šokdami ratu ir susikibę rankomis. Ši istorija kilo dėl to, kad akmenys atrodo taip, lyg būtų rankomis susikibusios figūros.

 

Iš kur atsirado akmenys?

 

Anot geologų, galima nustatyti du atskirus Stounhendžo statyboje naudojamų akmenų šaltinius. Įspūdingiausi akmenų luitai, sveriantys 30–40 t, gauti netoli Marlboro. Tikėtina, kad iš ten grubių formų blokai gabenti per banguotą Viltšyro kraštovaizdį į jų vietą Solsberyje. Kaip tai buvo padaryta, atsižvelgiant į neolito žmonių turimas technologijas ir išteklius, iki šiol glumina ir intriguoja akademikus. Mažesni Mėlynojo akmens (dolerito ir riolito) stulpai yra vulkaninės ir magminės kilmės. Labiausiai tikėtinas jų šaltinis yra atodangos Preselio kalvyne Pembrukšyre. Apskaičiuota, kad Stounhendžui pastatyti prireikė daugiau nei 20 mln. valandų.

 

Vieta laidojimui

 

Remiantis nauju tyrimu, Stounhendžas iš pradžių galėjo būti turtingųjų kapinės. Kaulų fragmentai pirmą kartą iškasti Stounhendže daugiau nei prieš šimtmetį, tačiau archeologai tuo metu manė, kad palaikai nesvarbūs, tad juos perlaidojo. Neseniai britų mokslininkai iš naujo iškasė per 50 000 kremuotų kaulų fragmentų, priklausančių 63 asmenims. Pasak tyrimo tyrėjo Mike’o Parkerio Pearsono iš Londono universiteto koledžo archeologijos instituto, šie žmonės palaidoti maždaug 3000 m. pr. Kr., o pirmieji akmenys kapams tuo metu atvežti iš Velso. Archeologai taip pat aptiko kaukolę ir dubens kaulus, kurie galbūt buvo naudojami smilkalams deginti. Tai rodo, kad kapuose palaidoti žmonės galėjo būti religijos ar politikos atstovai.

 

Paminklas šiandien

 

Viena garsiausių ir atpažįstamiausių vietų pasaulyje kasmet pritraukia daugiau nei 800 000 turistų, kurių daugelis taip pat aplanko daugybę kitų regiono neolito ir bronzos amžiaus stebuklų. Pasaulio paveldo sąraše esanti Stounhendžo dalis apima 2600 ha. Tai 7,5 karto didesnis plotas nei Centrinis parkas Niujorke. Apvalus krantas ir griovys aplink patį Stounhendžą apima daugiau nei 10 000 kv. m. plotą. Bėgant metams Stounhendžą keletą kartų restauravo, o kai kurie jo rieduliai įbetonuoti, kad nenugriūtų. Per archeologinius kasinėjimus ir apylinkių plėtrą, siekiant palengvinti turizmą, netoliese aptikta daugiau svarbių objektų, įskaitant kitus akmeninius statinius.

 

Autorius Monika Budnikienė