LNK muzikinio projekto „Lietuvos balsas. Kartos“ reporterė Eglė Jurgaitytė kalbina ir drąsina dalyvius, padeda jiems nuraminti jaudulį prieš lipant į sceną. Nuo vaikystės sceninę patirtį kaupiančios jaunos moters širdis taip pat didžiąja dalimi priklauso muzikai ir klausytojams – atlikėja šiuo metu intensyviai ruošia albumą bei svajoja apie solinius koncertus.

 
Eglė Jurgaitytė, LNK archyvo nuotrauka.

Eglė Jurgaitytė, LNK archyvo nuotrauka.

 

Egle, ar pasiilgstate muzikinės scenos, kai joje nesate?

 

Muzika mane lydi nuo ankstyvos vaikystės – trejų metukų jau dainavau scenoje. Galima sakyti, kad joje užaugau, susiformavau tokia, kokia esu dabar. Scena – mano mėgstamiausia vieta. Joje esu laimingiausia, geriausiai jaučiuosi, labiausiai būnu savimi. Džiaugiuosi, kad kol neturiu autorinių dainų, aktyviai koncertuoju su koverių programomis: dirbu prie savo kūrybos dainų ir sykiu galiu būti scenoje su kita, mano mėgstama muzika. Būdama scenoje galiu pasidalinti su žmonėmis tam tikra žinute bei savo energija. Labai noriu save dalinti žmonėms per muziką, o scena būtent ta vieta, kur galiu tai daryti, todėl ji labai traukia.

 

Koks jausmas dirbti šalia scenos, stebėti kitų pasirodymus, kalbinti dalyvius, o ne pačiai dainuoti?

 

Labai geras, nes vis tiek esu arti muzikos. Be to, 2018 metais pati dalyvavau „Lietuvos balse“. Puikiai suprantu, ką išgyvena kiekvienas dalyvis, iš patirties žinau jų jaudulį žengiant į sceną ir šiurpuliukus pasibaigus pasirodymui. Nors šiuo metu nesu scenoje kaip atlikėja, bet džiaugiuosi būdama „Lietuvos balso“ projekto dalimi, galėdama palaikyti ir padėti dalyviams šiek tiek nurimti prieš jų pasirodymus.

 

Ar su visų kartų atstovais lengvai randate bendrą kalbą?

 

Kai praėjusiais metais pakvietė būti „Lietuvos balso“ reportere, vyko tik suaugusiųjų atrankos ir pasirodymai. Viskas praėjo sėkmingai, lengvai. O kai pakvietė dirbti kartų projekte, prisipažinsiu, šiek tiek jaudinausi. Nežinojau, kaip seksis bendrauti su mažais vaikais ir seneliais. Dvejojau, ar pavyks užmegzti ryšį, gauti atsakymus tiek iš mažiausių, tiek ir vyriausių dalyvių. Kai prasidėjo aklosios perklausos, supratau, kad nieko sudėtinga – visi į „Lietuvos balsą“ ateinantys žmonės atviri ir nuoširdūs. Visi ateina atviromis širdimis, pasiruošę ne tik dalintis muzika, bet ir šiltai bendrauti.

 

Pati priklausote jaunajai kartai, kurios gyvenimo būdas kardinaliai skiriasi nuo tėvų ar senelių. Koks šiuolaikinis jaunimas?

 

Manau, kad šiuolaikiniai jauni žmonės žymiai drąsesni, nebijantys rizikos, permainų, iššūkių, ieškantys būdų, kaip išreikšti save, įgyvendinti svajones. Daugelis linkę rinktis ne saugesnį kelią, bet įdomesnį, kūrybiškesnį, labiau jam tinkantį. Tai pasakytina ir apie karjerą, ir apie laisvalaikį, bendrai gyvenimo būdą. Jaunimas labiau atsipalaidavęs, matęs daugiau pasaulio, turintis platesnį požiūrį, gebantis situacijas vertinti iš skirtingų pusių ir rinktis sau tinkamiausią variantą. Manau, auga faina karta. Norisi, kad ir toliau būtų tokie laisvi, motyvuoti, degantys noru, nes šiais laikais galimybės neribotos.

 

Ar neribotos (ar bent gerokai didesnės nei ankstesnių kartų) galimybės nekelia iššūkių?

 

Kaip tik džiaugiuosi, kad gyvename laisvoje šalyje, kad visi galime užsiimti tuo, kuo norime, siekti svajonių. Neprivalome aklai klausyti vyresnių kartos atstovų, kurie sako, kad be aukštojo išsilavinimo prapulsime. Šiais laikais, jei turi galvą ant pečių, niekada nepražūsi, rasi savo vietą pasaulyje. Esame laiminga karta, kuriai nėra nieko nepasiekiamo.

 

Kita vertus, iššūkiu tampa maksimalizmas. Socialiniai tinklai sudaro įspūdį, kad visi gyvena įspūdingus gyvenimus, yra superveiklūs: viskuo užsiima, visur keliauja, yra daug pasiekę. Tad ir jaunimui norisi siekti, daryti, varyti. Reikia vis daugiau, labiau, įspūdingiau. Kartais pamirštame sustoti ir pasimėgauti mielais momentais, paprastais dalykais. Norėtųsi, kad aiškiau suprastume, jog visi socialiniuose tinkluose rodo tik pačias geriausias akimirkas, o juk visiems pasitaiko visokiausių momentų. Manau, bet kurio amžiaus žmonėms reikėtų dažniau sustoti ir pasimėgauti paprastumu.

 

Ar pati kartais sąmoningai atsiribojate nuo socialinių tinklų ar bendrai informacinio srauto?

 

Iš esmės nemėgstu daug laiko leisti telefone – nei nuolat stebiu kitų gyvenimus, nei pati viskuo dalinuosi. Būna, ir kelias savaites nieko neįkeliu. Stengiuosi gyventi savo gyvenimą ir būti tiek aktyvi socialiniuose tinkluose, kiek man pačiai norisi. Jei atvirai, ši veikla pareikalauja nemažai jėgų, kai reikia daug ką parašyti, sumontuoti, sukelti. Jei ne per dažnai – ir įdomu, ir malonu, tačiau tikrai negalėčiau kasdien to daryti. Man liūdna matyti, kai nuomonės formuotojai socialiniuose tinkluose skundžiasi negaluojantys, o kitame story jau kelia reklamą pavargusiomis akimis, užkimusiu balsu, nes yra įpareigoti sutarčių. Tikrai nenoriu tam paskirti visos savo energijos, turiu kitų veiklų, kurios reikalauja mano dėmesio. Žinoma, visiškai nuo socialinių tinklų neatsiriboju, nes tai puiki platforma dalintis savo muzika. Jaučiu, kad esu atradusi balansą –nepersistengiu ir nelipu per save, darau taip, kaip jaučiu esant geriausia.

 

Kaip rūpinatės dvasine ir fizine sveikata?

 

Neseniai grįžau į sportą, kurį buvau šiek tiek apleidusi. Sugrįžau, nes reikia sustiprinti kūną: patyriau dvi rimtas kelio traumas, o vasarą noriu važiuoti į vandenlenčių stovyklą, todėl reikia intensyviai ruoštis. Neseniai pradėjau lankyti jogą, taip pat atgauti dvasines jėgas padeda laikas su savimi. Visos mano veiklos yra savęs dalinimas kitiems, todėl kartais reikia pripildyti ištuštėjusius vidinius resursus. Mėgstu viena išvykti į gamtą, kelioms dienos pabėgti į Nidą ir su niekuo nebendrauti. Vaikštau, ilsiuosi, mąstau, skaniai valgau. Atsigaunu ir vėl visa galva neriu į veiklas.

 

Viena jų – darbas „Žalgirio“ varžybų užkulisiuose. Visada domėjotės krepšiniu ar dėl darbo pamėgote šią sporto šaką?

 

Krepšiniu domiuosi nuo mažens. Jis didelė ir svarbi mūsų šeimos dalis. Augau su dviem vyresniais broliais. Be jų ir tėčio, mama krepšiniu dega gal net labiausiai iš mūsų visų, emocionaliausiai žiūri rungtynes. Nuo vaikystės visi susirinkdavome stebėti varžybų prie televizoriaus ekrano arba vykdavome į Kauno sporto halę. Kai pakvietė prisijungti prie „Žalgirio“, man buvo didžiulė garbė. Krepšinis įaugęs lietuviams į kraują, tai antroji mūsų religija. Esu dėkinga gyvenimui už galimybę viską stebėti iš taip arti, būti viso to dalimi.

 

Kaip vertinate mūsų sirgalių kultūrą?

 

Lietuvių sirgaliai – pavyzdys visai Europai. Kiek teko kalbinti užsieniečių „Žalgirio“ arenoje, visi būna apstulbę, kaip stipriai lietuviai moka palaikyti savo komandą, kokią atmosferą jie sukuria arenoje, kaip atiduoda visą save per kiekvienas varžybas. „Žalgirio“ sirgaliai tikrai geriausi, tai – faktas.

 

Esate aistringa, azartiška asmenybė?

 

Sakyčiau, taip. Ypač kai kalbama apie krepšinio varžybas. Niekada negaliu žiūrėti ramiai, emocijos liejasi per kraštus.

 

Kokios jūsų savybės padeda arba trukdo profesiniame ir asmeniniame gyvenime?

 

Labiausiai padeda užsispyrimas, maksimalizmas, kokybės siekimas. Ką darau, stengiuosi padaryti kuo geriau, niekada negalvoju „bus gerai“, „sueis“, „praslysiu“ ir pan. Visada apgalvoju kiekvieną smulkmeną. Kita vertus, maksimalizmas man ne visada išeina į naudą. Dėl noro viską atlikti tobulai, likus kelioms dienoms iki svarbių projektų, visiškai nemiegu. Mano smegenys geriausiai dirba naktį, todėl nemiegu ir viską pergalvoju, perdėlioju po kelis kartus, išgryninu kiekvieną detalę.

 

Stengiuosi atrasti pusiausvyrą ir suvaldyti maksimalizmą, kad galėčiau jį įjungti, kai dirbu, ir išjungti, kai esu namuose ir bandau ilsėtis, išsimiegoti. Taip pat norėtųsi sumažinti permąstymą (overthinking).

 

Pakalbėkime apie muziką. Kokių naujienų sulauksime artimiausiu metu?

 

Pastaruoju metu intensyviai kuriu. Nuo praėjusių metų kovo kas mėnesį išleidžiu naują dainą. Nesu mačiusi, kad kas kitas Lietuvoje taip aktyviai leistų dainas (šypteli). Greitai pasirodys dar vienas kūrinys.

 

Vis daugiau atlikėjų rengia koncertus arenose. Pasvajojate apie tokio masto renginius?

 

Tikrai taip. Tai didžiausia svajonė, nes muzika yra mano gyvenimo aistra ir pagrindinis varikliukas. Tikrai pasvajoju apie areninius koncertus, bet iki jų man dar reikia nueiti netrumpą kelią. Pirmiausia pradėti nuo mažesnių solinių koncertų, kurie tikriausiai įvyks jau šį rudenį. Kamerinėje erdvėje su artimiausiais žmonėmis ir ištikimiausiais gerbėjais. Iš tiesų net sunku įsivaizduoti, kiek žmonių ateitų, tačiau net ir keli, drauge su manimi dainų žodžius kartojantys žmonės yra svajonės išsipildymas. Tai atperka visas bemieges naktis.

 

Autorius Laima Samulė