Su TV3 televizijos laida „Maisto kelias“ į ekranus sugrįžo žiūrovų pasiilgtas choreografas, baletmeisteris Jurijus Smoriginas. Drauge su kolegomis jis keliauja po įvairiausius Lietuvos kampelius ir skanauja maistą. Su Jurijumi kalbamės apie skaniausius atradimus ir šį tą daugiau.

 
Jurijus Smoriginas, Sauliaus Čirbos nuotrauka.

Jurijus Smoriginas, Sauliaus Čirbos nuotrauka.

KOKĮ įdomiausią patiekalą jau teko ragauti laidoje „Maisto kelias“?

 

Man asmeniškai labai įdomi pažintinė šios laidos dalis. Neseniai keliavome po Zanavykų kraštą ir viename miestelyje turėjome įdomią etnografinę patirtį. Ragavome sriubos su silke, kuri valgyta prieš du šimtus metų, pagal senovinį receptą keptos duonos. Man labai patinka susitikti su maisto istorija. Žinoma, moderni virtuvė irgi vertinga, nes daug žmonių negali pagyventi užsienyje, tačiau užsienis su visokiais maisto viražais jau kurį laiką pas mus sėkmingai atkeliauja, todėl mane labiau nustebina etnografiniai lietuviški patiekalai. Pavyzdžiui, traškučiai iš džiovintų miško augalų lapų ar spyglių uogienė, kurios beveik niekas neragavęs. Labai malonu paskanauti užmirštų, ant lietuvio stalo nesutinkamų patiekalų.

 

KĄ egzotiškiausio esate ragavęs užsienyje?

 

Seniai, kai su teatru vykome gastrolių į Afriką, teko paragauti dramblienos ir smauglienos. Labai nustebino, kad smauglio skonis panašus į vištieną. Dabar, kad ir kur važinėčiau, pasiilgstu lietuviškos virtuvės patiekalų, o midijos ir kitos jūrų gėrybės manęs visai nežavi.

 

KOKĮ patiekalą pats puikiai gaminate?

 

Jokio nemoku gaminti ir dėl to esu labai laimingas (šypsosi). Mūsų sūnus yra virtuvės šefas, restoranų meniu kūrėjas, todėl mudu su žmona esame palaiminti ir pamaloninti subtiliu kokybišku maistu. Rytais dažniausiai valgau „Adamkaus košę“. Avižinė košė – geriausias dienos startas: ją suvalgius neapsunksti ir nesutingsti, bet turi energijos sportuoti, dirbti. Jei žmonos nėra namuose, dar moku išsikepti kiaušinienę.

 

KOKIE patiekalai ar jų kvapai grąžina į vaikystę?

 

Mano amžiaus žmonių vaikystės patiekalai buvo cepelinai, koldūnai, kepta višta ar kiaulienos šoninės gabalas, kisielius. Aišku, bulviniai patiekalai, kurie mano mėgstamiausi. Dabar stebiuosi, kaip suvalgydavau keturis mamos gamintus cepelinus, kurie buvo trijų mano kumščių dydžio, dabar mažus vos du suvalgau. Negaliu apsileisti. Kai važinėjame su „Maisto keliu“, taip pat tenka ragauti skanių, sočių patiekalų, bet žinau, kad daug ir dažnai tokių valgyti negalėčiau, nes pavirsčiau dideliu begemotu (juokiasi).

 

KOKIĄ dietą išbandėte?

 

Aš ir dabar laikausi dietos, tačiau psichologinės. Labai vertinu maistą ir nesuprantu žmonių, kurie nesuvokia, kad maistas skirtas valgyti, kad jis yra palaima (lyg bučiuoti gražią moterį), skirta Dievo. Jie renkasi laikytis radikalių dietų ir nieko nevalgyti, todėl jų akys užgesusios, be jokio žiburėlio. Esu linkęs pilnėti, bet valgau viską, tik saikingai, stengiuosi nepaleisti vadelių.

 

Į KOKIĄ šalį ar miestą dažnai sugrįžtate?

 

Į Paryžių (šypsosi). Jau vėl turiu bilietus į Paryžių, kur išsivešiu visą šeimą. Vaikai norėjo susimesti, bet pasakiau, kad kviečiu juos į savo gimtadienį ir išnuomojau penkių kambarių apartamentus. Apskritai esu frankomanas, o Paryžius – mano meka. Čia daug baleto, muzikos, mados, maisto… Nuvažiavęs galiu visiškai atsipalaiduoti, nes Paryžius – viso pasaulio miestas, kur nejaučiu įtampos dėl rasinio skirstymo, seksualinių mažumų diskriminacijos ar kt. Man tai toks laisvos galvos miestas.

 

KĄ vežatės lauktuvių iš kelionių?

 

Anksčiau parsiveždavau puodukų. Sodyboje visada su žmona geriame kavą iš puodukų, pirktų Barselonoje. Stengiuosi parsivežti praktiškų daiktų: abiem kvepalų, žmonai kosmetikos, kuri pigesnė ir kokybiškesnė nei Lietuvoje. Nuperku madingą lietpaltį, suknelę ar rankinę. Labai smagu, kai kasdienybėje gali pasakyti: „Apsivilk tą suknelę, kur pirkome Paryžiuje“ (šypsosi).

 

KOKIŲ ekstremalių pramogų išbandėte?

 

Nemėgstu ir nesuprantu žmonių, kurie bėga, šoka, lipa, nardo… Galvoju, kad tai mados klausimas arba žmonės tuo užsiima dėl to, kad yra nelaimingi, vieniši. Pastebiu, kad jaunimas siaubingai daug dirba ir dauguma – nemėgstamą darbą, nes gali uždirbti daugiau. Jie įsitikinę, kad bus laimingi, kai turės daug pinigų. Man tai nesuvokiama.

 

KĄ laikote didžiausiu gyvenimo nuotykiu?

 

Televiziją, nes esu mikčius. Kai pakliuvau į televiziją, buvau pilnas fobijų. Kai vyksta laidos įrašymas, žinai, kad gali kažką apkarpyti, patrumpinti, jei kažką negerai atlikai, o tiesioginiame eteryje negali suklysti, apsijuokti, turi viską padaryti tiksliai, įtaigiai, kad niekas negalėtų pasišaipyti. Į televiziją atėjau, berods, prieš penkiolika metų ir jos dėka tapau stipresnis, labiau pasitikintis savimi. Ir dabar komfortabiliai jaučiuosi prieš kamerą. Žinoma, padeda tai, kad esu profesionalus artistas ir scena man nesvetima.

 

KIEK jums svarbus humoro jausmas?

 

Manyje slypi didžiulis humoro užtaisas. Plataus diapazono, bet aštrokas, todėl retai sutinku žmonių, kurie supranta mano humorą. Labai džiaugiuosi, kad visai „Maisto kelio“ komandai geras humoro jausmas nesvetimas. Komfortabiliai jaučiuosi su jais juokaudamas ir gaudamas malonų atsaką. Humoras yra dieviškas bučinys.

 

KAS jums padeda išlikti jaunatviškam?

 

Humoras ir profesijos ypatumai. Humoras – šviesus gyvenimo matymas, o tai padeda nesusenti, netapti niurzgliu. Visgi daug reikšmės turi ir profesija. Neseniai po repeticijos viena moteris pasakė, kad duotų man 45 metus, o man 68-eri. Nebijau pasakyti savo amžiaus, metu jam iššūkį. Mano profesija tiesiogiai lemia, kad nebijau būti laisvas, lengvas ir juokingas. „Maisto kelyje“ esame trys: 27 metų, 50 metų ir aš. Specialiai iškart griebiau vairą į savo rankas, nes pajutau, kad jei visą laiką kalbėsime apie maistą – mums krachas. Galiu pasisveikindamas ranką pabučiuoti ar priklaupti, pašokti ar kažką pašokdinti. Noriu, kad laida būtų gyva, tegul kažkas ir sako, kad aš klounas, bet jūs tam klounui plojate (šypsosi).

 

KAIP manote, kiek gyvenime lemia sėkmė, o kiek talentas ir darbas?

 

Paskutiniu metu matau, kad sėkmės lydimi tie žmonės, kurie visiškai be talento. Manau, didžiausia šio amžiaus rykštė Lietuvoje yra baisi, patologinė korupcija. Matau ją savo profesijoje, politikoje, televizijoje. Talentingas žmogus kažkur nugrūdamas, užkišamas, išmetamas, o jo vietą užima visiška vidutinybė. Labai pavojinga, kai vidutinybė formuoja visuomenės nuomonę. Atrodo, kad jis visiems tarnauja, visiems geras, visiems empatiškas, labai talentingas, o iš tiesų visiškai komercinis, viską darantis vien dėl finansinių paskatų. Labai skausminga situacija.

 

KOKIOS visuomenės problemos jums rūpi?

 

Matau daug neteisybės politikoje, kultūroje. Susiformavusios dvi Lietuvos – šiuolaikinė, kuri užaugo per trisdešimt Nepriklausomybės metų ir 50–60-mečiai, kurie tą Lietuvą kūrė. Šie su siaubu ir skausmu žiūri, kaip žudo jų poetus ir kompozitorius dėl politinių peripetijų. Mažus žmones, ypač mirusius, galima greitai pažeminti, nes jie neapsigins. Labai džiaugiuosi, kad nenuvertė Salomėjos Nėries paminklų, iš mokyklinės programos neišmetė jos kūrinių, juk daugiau genialios poetės neturime. Apskritai su kultūra Lietuvoje tragiškas vaizdelis.

 

KAIP bėga jūsų laisvalaikis?

 

Stengiuosi visada save užimti, kad galvoje neapsigyventų „durnius“. Taip vadinu depresiją (šypteli). Visi menininkai esame depresyvūs. Jei nedirbu su M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus auklėtiniais, atrandu veiklos numylėtoje sodyboje. Šie metai apskritai labai žavūs, nes prie veiklų vėl prisidėjo televizija.

 

KADA būnate laimingiausias?

 

Kai jaučiuosi reikalingas. Provincijoje televizija žmonėms labai svarbi, nes nėra didžiųjų teatrų, restoranų ir kt. Atvykus visi prieina, pakalbina, jauti, kad esi svarbus. Visgi televizija lyg įnoringa moteris – tai ji myli, tai nebemyli. Bet kol nemyli, atrandu kitų veiklų, visada išsisuku iš situacijos. Gal dėl to, kad esu kaunietis? Apie mus dažnai sako – jau kaunietis tai neprapuls (šypsosi).

 

Autorius Laima Samulė