Humoras padeda ramiau reaguoti į gyvenimo nesklandumus ir į pasaulį žvelgti paprasčiau. Štai kodėl jį būtina lavinti nuo mažens. Žmonės, kurie moka juokauti, lengviau randa draugų, įveikia kūrybines užduotis, rečiau serga ir greičiau pasveiksta, gali pasigirti adekvatesne saviverte. O kaip į humorą žvelgia skirtingo amžiaus vaikai?

 

vaikai

Kuo humoras ypatingas?

 

Tai ne įgimtas, o įgytas pojūtis. Jį naudinga tobulinti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Tiesa, skirtingo amžiaus atžalos supranta ir vertina ne visus juokus. Humoras, neatitinkantis vaiko amžiaus, jam gali atrodyti visiškai nejuokingas. O kai kurie pokštai atžalą gali pravirkdyti ar įžeisti.

 

Kūdikystė

 

Per pirmus 2 gyvenimo mėnesius mažylis išmoksta šypsotis – šypsena atsako į pokalbį. Tai vadinamoji socialinė šypsena. Tėvams ji labai patinka, todėl daro tai, kas kūdikį priverčia nusišypsoti. Tokiu būdu šypsena tampa tipiniu atsaku į bendravimą, kuris vaikui malonus. Kūdikis pradeda juoktis būdamas maždaug 4 mėn. Tai rodo, kad vaiko nervų sistema gana gerai išsivysčiusi, tačiau tai visiškai nesusiję su humoru. Tai, kaip dažnai mažylis šypsosi, priklauso nuo suaugusiųjų. Juk mažylis visko mokosi mėgdžiodamas kitus. Jei mama šypsosi, vaikas supranta, kad ji yra patenkinta, todėl irgi šypsosi. Šiuo tarpsniu mažylis pradeda reaguoti ir į fizinius dirgiklius, pavyzdžiui, kutenimą. Kai kuriems tėvams labai patinka kūdikio juokas, todėl jį kutena gana ilgai. Dažnai tai baigiasi verksmu, nes pernelyg stipriai susijaudina. Tokio amžiaus mažyliai visiškai nevaldo nuotaikos, todėl labai svarbu, kad gimdytojai nepersistengtų bandydami vaiką pralinksminti bet kokia kaina. 9 mėn. mažylis gana gerai supranta žmonių elgesį. Neretai šypsosi arba juokiasi, jeigu suaugusysis juokingai vaiposi ar skleidžia keistus garsus. Tai pirmosios humoro apraiškos ir vaiko mąstymo tobulėjimo rodiklis.

 

Iki 3 m. 

 

Tokio amžiaus atžalos kalbos įgūdžiai gana prasti, todėl jai sunku tinkamai suprasti pokštus. Mažyliai darželyje neretai juokiasi, kai auklėtoja skleidžia keistus garsus, rodo juokingą veido išraišką. Šiuo laikotarpiu vaikai reaguoja į netikėtumo momentą, tarkime, staigų gestą, atsiradusį ir iš akiračio dingusį daiktą. Jie nemoka apsimetinėti, nenumano, kad žodžiai ar veiksmai gali turėti perkeltinę prasmę, nesuvokia simbolių. Mažamečiams juokas reiškia laimę ir smagumą. Jie reaguoja į auklėtoją ar kitus aplinkinius. Kai atpažįsta tėvų emocinę būseną, nusprendžia ja pasidalyti ir ima juoktis. Mėgdžiojimas –labai svarbi veikla, nes vaikai mokosi iš pavyzdžių, bandydami susitapatinti. Tik vėliau supranta, kad auklėtojos mėgdžiojami gyvūnų balsai yra netikri. Vaikas suvokia šį pokštą, bet tai jį žavi tol, kol tęsiasi žaidimas. Svarbu jį sustabdyti anksčiau, nei mažylis pavargsta. Jei auklėtoja ant galvos užsideda kojines, imituojančias zuikio ausis, vaikštinėja po klasę klausdama, kur paslėpta morkytė, atžalai labai patiks toks netikėtas kojinių panaudojimas. Ir nuoširdžiai juoksis. Tik artėdamas prie šio amžiaus etapo pabaigos vaikas pradeda juokauti savarankiškai. Pavyzdžiui, kai tėvai paklausia, kur nosytė, gali specialiai rodyti neteisingai, kad išvystų tėvų šypsenas. Jei suaugusieji įvertina pokštą, mažasis humoristas tęsia savo eksperimentus, t. y. mamą ir tėtį stengiasi prajuokinti kuo dažniau, todėl vis sugalvoja ką nors linksmo. O jei tėvai subara vaiką už tai, kad šis nežino, kur yra nosytė ar ausytės, bandymai pajuokauti greitai baigiasi, nes vaikui atrodo, kad juokauti yra pavojinga ir neprotinga.

 

2–5 m. 

 

Suaugę juokias, kai jiems kas nors atrodo šmaikštu. Tačiau vaikas tai daro dėl kitokių priežasčių. Ikimokyklinukai dažnai tiesiog imituoja suaugusių, kitų vaikų, televizijos laidų personažų juoką. 2–3 m. atžalos ypač dažnai mėgdžioja kitų juoką. Jas dažnai linksmina tai, kas atrodo nerealu arba iškrinta iš bendro konteksto. Tokio amžiaus vaikus gali prajuokinti visa, kas prieštarauja įprastiems ir nuspėjamiems dalykams.

 

4–5 m. vaikams patinka animaciniai filmai, kuriuose skamba netvarkingai rimuotas tekstas, dažniausiai neturintis gilios prasmės. Jie tikisi, kad tekstas bus logiškas ir tvarkingas. Todėl įdomūs sakiniai, kurie nesirimuoja, priverčia nusijuokti. Normalios sekos trikdymas labai džiugina ikimokyklinukus. Vadinamasis tualetinis humoras dabar ypač populiarus tarp ikimokyklinukų. Jie žino, kad tam tikri žodžiai yra nevartotini tarp suaugusiųjų. Kalbos apie snarglius ar bezdėjimą jiems beveik visada sukelia juoką.

 

Neįprasti dalykai gali trukdyti pajusti malonumą, be to, dažnai jie ne juokina, o gąsdina. Štai kodėl tiek daug vaikų nemėgsta cirko. Jie labiau bijo, nei džiaugiasi, nes cirke dažnai nukrypstama nuo realybės. Pradinukai dažnai nesupranta, kad žmogus, apsirengęs juokdario kostiumu, iš tikrųjų nėra monstras. Vaikai klounų dažnai bijo, nes jie panašūs į žmones, tačiau yra ne visai tokie, kaip jie. Toks neaiškumas sukelia nerimą. Tokio amžiaus atžaloms beveik visada juokingi dalykai, kurių nepriima suaugusieji. Filmukuose vaizduojamas žiaurumas mažuosius priverčia juoktis iš baimių. Specialistų manymu, tokia reakcija padeda išsilaisvinti iš nerimo. Kai kurie fizinių traumų baimę bando įveikti šaipydamiesi iš žmonių, kurie yra neįgalūs, atrodo neįprastai. Suvokimo stygius sukelia elgesį, kuris neatitinka tikrų atžalos jausmų. Todėl šiuo laikotarpiu tėvų auklėjimas yra itin svarbus.

 

8–12 m.

 

Kai vaikai peržengia pradinės mokyklos slenkstį, svarbesni tampa mokytojai ir draugai, o ne įsivaizduojamas pasaulis. Dažnai pradeda domėtis naujomis humoro formomis, pavyzdžiui, žodžių žaismu arba logikos klaidomis. Tokio amžiaus atžalos supranta pokštus, ne itin švankius posakius. Įdomu, kad vaikas negebės papasakoti anekdoto tol, kol nepasieks tam tikro brandos lygio.

 

Humoras padeda atžalai įveikti kai kurias problemas. Kita humoro paskirtis šiame amžiuje – padėti įveikti nerimą žengiant į suaugusiųjų pasaulį. Vaikai, gebantys sumaniau vartoti žodžius, naudoja verbalinį humorą. Mažiau komunikabilūs humorą išreiškia veiksmais, tarkime, bandydami pagerinti nuotaiką, gali lengvai kepštelėti ar pasivaipyti. Mergaičių kalbos raida įprastai yra greitesnė nei berniukų, todėl jos dažniau pajuokauja ar pasišaipo. Berniukai turi daugiau galimybių humorą išreikšti fiziniais veiksmais. Jie gali bandyti vienas kitam pakelti nuotaiką pasikumščiuodami, mergaitėms timptelėdami už kasų ir pan. Geras vaiko humoro jausmas – vienas svarbiausių pasitikėjimo savimi požymių. Tokio amžiaus atžalos dažnai jaučiasi patogiai ir drąsiai, kai pasakoja juokingas istorijas ar anekdotus, nes nebijo, kad draugai ar šeimos nariai nesupras.

 

Kaip lavinti vaiko humoro jausmą?

 
  • Sukurti mąstymui palankią aplinką: bendrauti su kūdikiu kaip įmanoma daugiau, šypsotis jam. Tačiau svarbu nepersistengti.
  • Juokauti. Pasakoti juokingas savo gyvenimo istorijas ir nutikimus, skaityti šmaikščias knygeles, pastebėti juokingas situacijas.
  • Skatinti vaiką juokauti. Galima padrąsinti, kad nebijotų pralinksminti aplinkinius.
  • Paaiškinti, kokiais atvejais ir kokioms situacijoms susiklosčius nereikėtų juoktis.
  • Paaiškinti, kur yra riba, pajuokavimą skirianti nuo pašaipos. Dažnai besišaipančių tėvų vaikai pasižymi žema saviverte. Tėvai gali šaipytis tik iš savęs, bet ne iš vaiko.
  • Žaisti asociatyvų mąstymą ir vaizduotę skatinančius žaidimus. Pavyzdžiui, galima pasiūlyti sugalvoti 5 žodžius, kurie apibūdintų tam tikrą daiktą primenančius daiktus (vyresni vaikai gali sugalvoti 5 žodžius, kurie panašūs į tam tikrą žodį. Galima sugalvoti, kaip pasirinktą daiktą panaudoti ne pagal paskirtį (ką be valgymo galima daryti su šaukšteliu?). Dar kelios įdomios idėjos: kalbėti išgalvota kalba, ieškoti neatitikimų tarp eilėraščio ir dailininko iliustracijų.
  • Visada su vaiku pasidžiaugti tuo, kas vyksta aplink.