Gyvenimo meilė dėl menkos buitinės smulkmenos apsipila ašaromis ir grasina, daužo indus, langus, kaimynai neapsikentę rėkimo skambina policijai… Jeigu tokios situacijos kartojasi, greičiausiai vienas partnerių – isterikas. Psichologas Julius Tilvikas pataria, kaip elgtis, jeigu tai jūsų antroji pusė.

 

isterija

 

Isterija – liga, charakterio bruožas ar psichologinė problema?

 

Plačioji visuomenė isteriją supranta kaip nekontroliuojamą pykčio protrūkį, kurio metu isterijos apimtasis elgiasi visiškai neadekvačiai: perdėtai reiškia emocijas, rėkia, daužo daiktus, puola kitą žmogų, žaloja save ir nereaguoja į aplinką arba reaguoją minimaliai. Beje, profesinėje psichologų plotmėje „isterijos“ nebeliko. Ją pakeitė gerokai tikslesnis ir platesnis neurotinių sutrikimų sąrašas: histrioniniai, konversiniai sutrikimai, somatizacija, fobija, disociacija, obsesinis-kompulsinis sutrikimas. Galima pastebėti, kad žodis „isterikas“ tapo menkinančiu epitetu? Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl psichikos sveikatos specialistai nustojo vartoti šį terminą.

 

Tiesa, kad moterims isterija būdinga labiau nei vyrams? 

 

Taip, statistika byloja, kad isterikių moterų yra tris kartus daugiau negu vyrų. Tai nestebina, nes isterija siejama su nekontroliuojamu jausmų proveržiu, o mūsų kultūroje vienas iš dabartinių vyrų auklėjimo aspektų buvo „tikri vyrai neverkia“. Taigi, berniukai bet kokia kaina išmokomi kontroliuoti savo emocijas, ypač ašaras. Pats lengviausias būdas – nusiskausminti menkinant jausmus. Moterims paprasčiau. Jos „turi teisę“ sukelti isteriją, išsikrauti ir gyventi toliau, nebeslegiamos emocinės įtampos. O vyrus ši įtampa varo į neviltį arba paskatina vartoti alkoholį.

 

Ar vyrų ir moterų isterija pasireiškia skirtingai? Kaip?

 

Apie isteriją kalbama kaip apie nekontroliuojamą įniršį ar pykčio priepuolį, todėl vyrai ir moterys isterikuoja panašiai.

 

Kas sukelia isterijos priepuolius?

 

Tokie protrūkiai būdingi nebrandžioms, savo emocijų negalinčioms kontroliuoti, mėgstančioms manipuliuoti kitais ir būti dėmesio centre asmenybėms. Juos gali sukelti situacija, kai prarandama kontrolė, sustiprėja stresas. Taip pat galima pasekmė – ilgą laiką jaučiama ir nepakeliama psichinė įtampa. Priepuolis – tarsi būdas pakeisti situaciją, atkreipti į save ir savo poreikius dėmesį, būti išgirstam ar pamatytam. Tokia asmenybė tikisi, kad kažkas kitas žengs žingsnius situacijai išspręsti, pakeisti. Ją galima palyginti su mažu vaiku, puolančiu į isteriją. Jis krinta ant grindų ir rėkia, tikėdamasis, kad dabar tėvai tikrai įvykdys jo norą. Beje, linkusių į isteriją vaikystėje greičiausiai taip ir būdavo – tėvai, neapsikentę tokio vaikų elgesio, pildydavo jų norus, nesiaiškindami jų kilmės ir tikrųjų priežasčių, nenubrėždami atžaloms sveikų ribų. Tas pats kartojasi ir suaugus. Isterikuojantys asmenys sunkiai supranta savo jausmus ir tikruosius poreikius, kai kurių jų psichikos dalių branda ir lieka įstrigusi giliai vaikystėje, tad jie pasąmoningai tiki, kad tik taip ką nors gali pakeisti.

 

Kaip gyvena ir jaučiasi asmuo, kurio antrajai pusei pasireiškia isterijos priepuolių? Kokią įtaką jie daro santykiams?

 

Santykiams tokie protrūkiai tikrai nenaudingi. Nemanau, kad kas nors kurdamas šeimą ar megzdamas romantinį ryšį svajoja, kaip antroji pusė įtūžusi už menkniekį pradės klykti arba daužyti daiktus. Tačiau tokių porų yra ir ne viena.

 

Čia kyla kitas svarbus klausimas – kuo sutuoktiniui naudingi tokie santykiai? Ką jam tai primena ir kodėl po pirmo isterijos priepuolio tai nebuvo vienaip ar kitaip išspręsta? Naudinga gali būti, kad isteriškas partneris pasirinktas pasąmoningai, pagal vaikystėje reikšmingų žmonių atitikimą, bandant atkurti tai, ką patyrė būdamas vaikas. Toks bandymas gali būti nesąmoningas noras pataisyti tai, kas buvo sugadinta vaikystėje, kaip noras grįžti atgal ir išgyventi įvykius vėl, tik dabar kontroliuojant padėtį. Deja, tai neįmanoma, bet pasąmonė to nesuprasdama tarsi skatina žmogų palaikyti isteriškus santykius.

 

Kaip elgtis, kai partnerį ištinka isterija?

 

Taip pat, kaip ir pamačius isterikuojantį vaiką: atspindėti jausmus, neleisti susižeisti ir sužeisti kitų, aiškiai nubrėžti ribas, tačiau išlikti empatiškam. Žinoma, su suaugusiu žmogumi tai padaryti gali būti gerokai sudėtingiau, tačiau… Svarbu suprasti, kad tokios būsenos žmogaus iš tikrųjų neveikia racionalūs argumentai, jis nesupranta jūsų jausmų, o alyvos į ugnį gali papilti siekis pamokyti – elgtis taip pat, kaip jis, smerkti ar papildomai skatinti tokį elgesį. Vienam puolus į isteriją, kitas turi likti kiek įmanoma ramesnis.

 

Įmanoma isterijos priepuolius kontroliuoti? 

 

Priepuolių kontrolė yra paties isteriko rankose. Čia, kaip ir su kitais neurotiniais sutrikimais, svarbiausia laiku pastebėti pradžią ir perimti kontrolę į savo rankas, neįsitraukti, užgesinti žiežirbą tik prasidėjus isterijai ir neleisti įsisiautėti jai kaip gaisrui. Žinoma, tam reikia treniruočių, tačiau norint susivaldyti technikų yra. Deja, ne kiekvienas nori keistis, nes taip gali kontroliuoti aplink esantį pasaulį. Kartais toks žmogus mano, kad tai – viena iš nedaugelio priemonių tikslui pasiekti.

 

Ar isterija išgydoma?

 

Isterija – viena iš neurotinių sutrikimų išraiškų. Dažniausiai neurozes padeda įveikti psichoterapija, tačiau būtina pačiam pacientui sąmoningai ir savanoriškai įsitraukti į procesą, norėti keistis ir keisti esamą padėtį. Kiekvienas atvejis individualus, todėl pokyčiams gali prireikti ir daugiau laiko. Tad greito išgijimo tikėtis nereikėtų.
 
3 patarimai, kaip suvaldyti emocijas

 

  • Šviesoforo metodas

Supykus patariama pirmiausia tarsi įjungti vidinį raudoną šviesoforo signalą, kuris ragina sustoti ir nieko nedaryti. Stabtelėjus galima įjungti geltoną šviesą, raginančią pasiruošti. Tuomet reikėtų savęs paklausti: „Kas nutiks, jeigu taip pasielgsiu? Ar tikrai noriu taip elgtis, ar man bus geriau? Kaip būtų galima padaryti kitaip? Kas mane iš tikrųjų supykdė?“ Po pauzės, kai pasiruošiama, galima leisti sau įjungti žalią šviesą, raginančią daryti tai, ko iš tiesų norima.

 

  • Atsitraukimo metodas

Kai nėra jėgų ar noro daug mąstyti ir sau uždavinėti klausimus, galima padaryti pauzę tiesiog nueinant į kitą vietą ir užsiimant raminančia veikla, tarkime, fizine arba širdžiai mielu užsiėmimu. Atsitraukimas turėtų trukti mažiausiai 20 min. Galima sau pasakyti, kad apie tai pagalvosiu po kelių valandų arba rytoj. Vėliau emocijos natūraliai atslūgsta. Tuomet galima pradėti spręsti problemą.

 

  • Humoras ir gėdos jausmas

Humoras gelbsti visose situacijose, kur reikia suvaldyti emocijas, nes padeda atsipalaiduoti. Kitas būdas sustabdyti kylantį pyktį – bandyti dar prieš jam išsiveržiant prisiminti arba mėginti įsivaizduoti tą gėdą, nusivylimą savimi, kai eilinį kartą nesusilaikėte. Galima įsivaizduoti artimų arba aplinkinių žmonių reakciją ir pasibjaurėjimą, nusivylimą. Veikia atgrasiai.

 

Istorijos vingiais

 

  • Antikos gydytojai manė, kad moters gimda gali keliauti po visą organizmą, pasiekti kvėpavimo takus ir paveikti dvasinę būseną. Iki XIX a. vidurio isterija laikyta moterų liga, susijusia su gimdos patologija. Ją bandyta gydyti chirurginėmis gimdos operacijomis.
  • Viktorijos epochos laikais tikėta, kad isterijos priepuoliai susiję su moterų seksualiniu gyvenimu, o tinkamiausias vaistas nuo šios ligos – gera santuoka. Vėlesniais laikais gydymui taip pat taikytas moters genitalijų masažas, vibratoriai arba šalta stipri vandens srovė, pavyzdžiui, purškimas vandens žarna.
  • Visais laikais vyrams taip pat pasireikšdavo isterijos simptomų, tačiau tokie stipriosios lyties atstovai vadinti tiesiog nervingais arba jautriais.
  • XX a. viduryje JAV antropologai tyrinėjo necivilizuotą gentį, kuriai buvo būdingas matriarchatas. Joje pavyko nustatyti beveik visas psichikos ligas, kuriomis serga vakariečiai, taip pat ir isteriją. Tik matriarchato bendruomenėje, skirtingai nei patriarchalinėje santvarkoje, vyrams isterija būdingesnė 3 kartus dažniau nei moterims.