50-asis jubiliejus daugeliui moterų bei vyrų tampa savotišku lūžio tašku. Ir tam yra daugybė racionalių priežasčių ir dar daugiau neracionalių. Juk būtent sulaukus tokio amžiaus stipriai pasikeičia hormonų pusiausvyra, prasideda kūno pokyčiai, pakinta karjeros ir partnerystės galimybės, taip pat užklumpa ištuštėjusio lizdo sindromas. Visgi ši sukaktis tikrai nereiškia gyvenimo pabaigos. Atvirkščiai – tai gali tapti atspirties tašku pradėti naują ir įdomų gyvenimo etapą.

 

Kintančios ribosSenior,Couple,Using,Laptop,And,Smiling,While,Resting,On,Couch

 

Dabartinių 50-mečių tėvai, sulaukę 55-erių, jau susiruošdavo į pensiją ir kone visi galėjo didžiuotis senelio bei senėlės titulu. Ir daugeliui šis amžiaus tarpsnis iš tiesų reikšdavo aktyvaus gyvenimo pabaigą. Pirmiausia todėl, kad, skirtingai nei Vakarų šalyse, pensinis amžius buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose tarsi pažymėdavo, kad žmogus jau nebėra darbo liaudies dalis. O tai buvo tapatu nenaudingam, jau nekalbant apie gerokai prastesnę sveikatos priežiūrą ir ribotą požiūrį tiek į kūno, tiek ir proto galimybes. Dabar gyvename visai kitokiame pasaulyje, tad nėra prasmės laikytis senų įsitikinimų. Prasmingiau pasidomėti faktais. PSO žmogaus amžių klasifikuoja taip: nuo 60 iki 74 m. yra pagyvenęs žmogus, nuo 75 iki 90 m. – senas žmogus, daugiau kaip 90 m. – ilgaamžis. Tad vadinti save senu 40-mečiams ir 50-mečiams gerokai per anksti. Žinoma, amžėjimo procesas individualus ir priklauso nuo genetikos, gyvenimo būdo bei sveikatos būklės. Visgi daugelis iki septintosios dešimties pabaigos turėtų jaustis sąlyginai energingi ir būti aktyvūs. Žodis „sąlyginai“ yra kertinis. Mat kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingi saviti pokyčiai ir iššūkiai. Biologijos dėsniai byloja, kad žmogaus amžėti pradeda nuo 30 metų. Nuo tada prasideda organizmo funkcijų lėtėjimas, kasmet šis procesas greitėja po 1 %. Vieniems šis procesas greitesnis, kitiems lėtesnis. Tačiau su tuo susiduria visi be išimties. Dabar pasaulyje subrendusių žmonių yra gerokai daugiau nei bet kada anksčiau. Pirmąkart per žmonijos istoriją, žmogaus gyvenimo laiko vidurkis peržengė 60 metų ribą. 2015 m. tokio amžiaus žmonių buvo 900 mln., 2050 m. prognozuojama, kad jų jau bus 2 mlrd. Beje, šiuo metu apie 125 mln. žmonių peržengę 80 metų slenkstį. Tai reiškia, kad visuomenės struktūra pasikeitė ir visiems tenka persiorientuoti. Ir šis persiorientavimas pirmiausia vyksta keičiant požiūrį į save.

 

Kitokia vidurio amžiaus krizė

 

Tai, kaip save mato amžėjantys žmonės, psichologų teigimu, labai stipriai priklauso nuo to, kokios informacijos jie gauna daugiausia. Vienas populiariausių ir per daug sureikšmintų aspektų, su kuriuo susiduria 40–50 m. žmonės, yra vadinamoji vidurio amžiaus krizė. Žurnalistas, knygų autorius ir žmogaus teisių aktyvistas Jonathanas Rauchas sako, kad gyvenimas pasiekus vadinamąjį vidurio amžių iš tiesų kinta, tačiau ne taip, kaip apibūdinama populiariojoje literatūroje ar žurnalų straipsniuose su skambiomis antraštėmis. Sakoma, kad po 50-ies ima stigti jėgų, mažėja produktyvumas, kūrybiškumas, tampa sunkiau prisitaikyti prie naujovių ir įvairių situacijų. Dar manoma, kad vidutinis amžius yra laikas, kai visa, kas gražiausia, lieka praeityje. Sulaukus 50-ies išties galima susidurti su tam tikrais sunkumais, bet tai, ko bijo dauguma žmonių, – mitai ir stereotipai. Sulaukę vidutinio amžiaus žmonės išgyvena pereinamąjį laikotarpį. Jis gali būti nemalonus, bet kontroliuojamas. Tai reiškia, kad vadinamosios vidurio amžiaus krizės galima išvengti. Idėjos apie vidurio amžiaus krizę pirmą kartą pasirodė psichoanalitiko Elliotto Jaqueso straipsnyje 1965 m. ir greitai įsiliejo į populiariąją kultūrą. Tačiau psichologai, tyrinėję tai, kas vadinta vidurio amžiaus krize, nieko nerado. Visgi kalbos apie šį reiškinį netyla iki šiol. Po kurio laiko pradėta kalbėti apie U formos laimės kreivę. Ji reiškia, kad pasitenkinimas tam tikrais dalykais (karjera, pinigais, sveikata, santykiais) nuo 20 iki 50 metų palaipsniui mažėja, bet po 50-mečio vėl pradeda augti. Ši teorija pasiteisino psichologams ir sociologams tyrinėjant skirtingų pasaulio šalių kultūras. Psichologų manymu, vidutinis amžius – laikas, kai patiriama senų vertybių konfrontacija su naujomis. Tai savotiška antroji paauglystė, kai žmogaus sąmonė žengia į naują brandos etapą. Ir šią idėja puikiai pagrindžia moksliniai duomenys. Intelektiniai gebėjimai maksimumą pasiekia sulaukus 30 m., stabilizuojasi 50–60 m. ir pamažu pradeda silpti tik po 70-mečio.

 

Vienas didžiausių iššūkių – ištuštėjęs lizdas

 

Jeigu protiniai gebėjimai išlieka gana stabilūs iki oficialiosios senatvės, tai prioritetai kinta gerokai ryškiau. 20–30 m. žmonės dažnai būna ambicingi, konkurencingi, stengiasi megzti naudingus ryšius. Jie siekia bendrauti ir dalyvauti. Vėliau prioritetai keičiasi, nuo troškimo įgyvendinti ambicijas pereinama prie noro užsiimti asmeniškai svarbia ir malonia veikla, megzti ne paviršutiniškus, o gilius ryšius su artimais žmonėmis. Visgi būtent šiame etape (beje, dažniausiai apie 50 gyvenimo metus) tie patys artimiausi žmonės – jau suaugę vaikai, palieka tėvų namus ir pradeda gyventi savarankiškai. O namams ištuštėjus tėvus aplanko liūdesys. Tuščio lizdo sindromas – taip apibūdinamas gilaus liūdesio, ilgesio ir vienatvės jausmas, kurį patiria tėvai, kai jų vaikai užauga ir palieka jų šeimą. Ypač skaudžiai šį gyvenimo tarpsnį išgyvena motinos, auginusios vienturtį vaiką. Jas užvaldo vienišumas ir beprasmybė. Atsiranda daug laisvo laiko, kurio anksčiau net pritrūkdavo, nes reikėdavo skalbti, tvarkyti, pirkti, virti, rūpintis šeima. Atrodo, nelieka, kuo rūpintis. Psichologai rūpinimąsi apibūdina kaip žmogaus poreikį kito žmogaus problemas vertinti kaip savas. O tai ne visada psichologiškai sveika, mat suaugusiojo problemos yra jo problemos. Ir jis pats turi su jomis tvarkytis. Deja, tėvams suteikti nepriklausomybę savo suaugusiems vaikams ne visada lengva. Mat norisi ne tik patarti, bet ir paauklėti. Beje, tuščio lizdo sindromas būdingesnis vakariečiams. Rytų kultūrose vaikai dažniau lieka arti tėvų. Kuris šių modelių geresnis, pasakyti sunku. Visgi abiem atvejais galioja ta pati taisyklė: juo savarankiškiau suaugę vaikai geba tvarkytis, tuo geriau savo darbą jaučiasi atlikę tėvai. Psichologai pastebi, kad geriausiai su suaugusiais vaikais sutaria tie, kurie atžalas iš tėviškos priklausomybės santykio paleidžia pamažu ir sąmoningai vertina tą procesą. Iš pradžių nebereikia keisti sauskelnių, tuomet nebereikia vesti į mokyklą, galiausiai atžala pati geba daryti sąmoningus sprendimus. Ir visa tai yra natūralu.

 

Kaip sau padėti?

 

Per kiekvieną vaiko brandos etapą į naują gyvenimo tarpsnį savotiškai žengia ir tėvai. Jie vis mažiau dėmesio koncentruoja į vaiko gyvenimą bei problemas ir skiria laiko asmeniniams poreikiams. Tai idealus scenarijus. Deja, taip nutinka ne visada. Kartais suaugusių vaikų tėvus ištinka šokas šiems susiradus partnerį, išvykus studijuoti į kitą miestą ar šalį. Ir baisu ne tik dėl to, kad vaikai atsiduria naujame ir pavojingame pasaulyje, tačiau ir dėl to, kad pasikeičia tėvų statusas. Jie iš auklėtojų ir prižiūrėtojų virsta atsakomybės nenešančiais artimaisiais, kurie privalo gerbti vaiko sprendimus. Kontrolės praradimas gali išprovokuoti pyktį, konfliktus, net savivertės sumenkimą. Dėl namus palikusių vaikų liūdi visi mylintys tėvai. Tačiau svarbiausia, kad liūdesys neužsitęstų per ilgai. Jei tėvai negeba susitaikyti su realybe, tuščio lizdo sindromas trukdo ir jiems patiems gyventi prasmingai. Psichologai pataria, kaip lengviau išgyventi tuščio lizdo sindromą:

 
  •  Daugiau laiko ir dėmesio skirti sutuoktiniui, puoselėti romantiškus santykius. Vienišiems šis etapas yra puiki proga ieškoti naujo partnerio.
  •  Teigiamais būdais slopinti nerimą: užsiimti hobiais, išbandyti naujų veiklų, imtis nedidelių pokyčių, pavyzdžiui, stiprinti kūną sportuojant ar medituojant.
  •  Itin svarbu objektyviai įvertinti juntamas baimes ir nustatyti, ar jos pagrįstos, o gal kyla dėl noro kontroliuoti atžalą.
  •  Ištuštėjus lizdui atsiranda daugiau laisvo laiko, tad ir būna daugiau galimybių atnaujinti nutrūkusius ryšius. Pats metas skubėti į klasės susitikimus, susitikti su senais draugais ar ilgai nematytais mielais giminaičiais. 50-metis itin palankus stiprinti prasmingus ryšius.
  •  Galiausiai, atšventus 50-ąjį gimtadienį, galima labiau atsipalaiduoti ir pasidžiaugti viskuo, kas pasiekta. Jeigu vaikai iškeliavo į platųjį pasaulį, vadinasi, viskas, kas suplanuota, buvo atlikta, ir dabar galima jau suaugusius vaikus pažinti iš naujo, kaip brandžias asmenybes.
 

Autorius Eglė Stratkauskaitė