Per Naujuosius metus sugalvojame įvairiausių norų ir pasižadame viską pradėti nuo pradžių… Apie tai, kaip gyventi harmonijoje su savimi ir aplinkiniais, pasakoja Rytų psichologijos ir senosios indų astrologijos mokytojas, knygos „Likimas ir aš“ autorius Rami (Pavelas Blektas).

 

gyvename kad ismoktume myleti

Ar Naujieji – tinkamas laikas permainoms?

   

Žinoma! Juk mums reikia kokio nors ženklo, kad pradėtume keistis. Tačiau kur kas svarbiau, kad žmogus pats norėtų keistis – tada jam seksis…

 

Tikriausiai astrologiniu požiūriu yra sėkmingų ir nesėkmingų periodų permainoms?

 

Yra, bet europietiški Naujieji metai su tuo neturi nieko bendro. Reikėtų imtis naujovių per Mėnulio pilnatį, o per delčią jas užbaigti. Kur kas tikslesnes dienas galima parinkti, atsižvelgiant į Mėnulio kalendorių.

 

Dauguma per Naujuosius metus stengiasi pamiršti visus sunkumus…

   

Ir teisingai daro. Juk Naujieji metai – puiki šventė! Tuo metu keičiasi metų numerologinis kodas, o tai skatina pokyčius visuomenėje. Per Saulės ir Mėnulio užtemimus reikėtų sugalvoti norą – sakoma, kad tuomet jis būtinai išsipildys.

 

Kartais taip norėtųsi pamiršti visas skriaudas, bet nepavyksta.

   

Negatyvių minčių pavyks atsikratyti, jeigu sugebėsime valdyti ir kontroliuoti savo emocijas. Kodėl ilgai prisimename nemalonius dalykus? Todėl, kad tai susiję su mūsų ego: kas nors įžeidė, ką nors pametėme, galbūt išgyvenome pakilimo, o vėliau nuosmukio laikotarpį… Visų pirma turime išmokti ramiai reaguoti į džiaugsmus ir nesėkmes. Neprisirišti prie ko nors, nes negatyvios mintys ir kyla dėl to, kad mes esame stipriai nuo ko nors priklausomi. Reikėtų pamiršti visas skriaudas. Juk Žemėje esame tik svečiai…

 

O jeigu įskaudina artimas žmogus?

   

Tuomet sunkiau. Atminkime, kad svarbiausias karmines pamokas gauname iš artimųjų. Žinoma, kur kas lengviau atleisti milijardui kinų negu antrajai pusei. Tačiau pyktis ir nuoskaudos kenkia sveikatai. Galbūt įžeidėjas net jūsų neprisimena… Yra keletas apsivalymo būdų. Iš pradžių žmogui duodama pajusti skriaudą, vėliau, jeigu jis šio išbandymo neatlaiko, ištinka išdavystės. Jeigu žmogus palūžta, jo laukia kitos problemos, tarkime, siunčiamos įvairios ligos ir pan.

 

Skriauda panaši į ugnies kamuolį, kurį nešiojamės savyje, ir jis mus degina iš vidaus. Vienintelis būdas išsivaduoti – matyti kiekviename žmoguje mokytoją. Juk atėjome į šį pasaulį tobulėti dvasiškai ir išmokti mylėti. Kiekvienas sutiktas žmogus yra mokytojas ir nėra prasmės ant jo pykti. Pagalvokime, kodėl patenkame į nemalonią situaciją? Arba ji padeda atsikratyti kokio nors trūkumo, arba patys sukeliame problemą negatyviomis mintimis. Kuo mažiau žmogus harmoningas, tuo daugiau išbandymų jis patiria. Harmoningo žmogaus niekas nenuskriaus.

 

Kas yra dieviškoji meilė?

   

Tai besąlygiška meilė. Nekvėpuodami galime išgyventi vos penkias minutes. Dvasinis kvėpavimas – tai meilė, be kurios negalime gyventi. Tarkime, vienas žmogus per Naujuosius metus jums nori padovanoti penkiaaukštį namą. Jame yra biliardas, sūkurinė vonia, sporto salė, spintoje – daug drabužių, šaldytuve – gardžiausių produktų, o garaže – naujausias automobilis. Tačiau šis namas yra negyvenamoje saloje. Juk niekas tokios dovanos nepriims, nes nebus su kuo dalytis jausmais…

 

Kaip pasireiškia besąlygiška meilė?

   

Dvasiniame lygmenyje sąlyginės meilės nėra. Pavyzdžiui, jeigu kas nors sako: „Aš tave myliu už tai, kad skaniai gamini“, tai – ne meilė, o prisirišimas. Visi norime, kad mus mylėtų ne už ką nors ir ne kokiu nors tikslu.

 

Kad paprasčiausiai mylėtų?

 

Būtent! Sakoma, kad nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis, bet tai netiesa. Nuo prieraišumo iki neapykantos yra vienas žingsnis. Jeigu mylime dieviškąja meile, vadinasi, mylime visą pasaulį. Dauguma mano, kad laimė – prisirišimas prie kokio nors objekto. Vienam tai gali būti mylimas žmogus, kitam – automobilis, trečiam – vaikai ir t. t. Tačiau laimė slypi mūsų viduje. Ir jeigu esame kupini dieviškos meilės, tai mylime kiekvieną situaciją. Tada su visais žmonėmis sutariame.

 

Kartais jausmai tarp dviejų žmonių ima ir išblėsta… Vadinasi, nebuvo meilės?

   

Mūsų visuomenė linkusi sureikšminti romantinę meilę. Santykiai bus harmoningi, jeigu abu partneriai pasirengę rūpintis vienas kitu. Jeigu santykiai grindžiami tik aistra, jie ilgai netruks. Meilė – tai atsidavimas, gebėjimas atsisakyti savojo „aš“.

 

Manoma, kad kiekvienas gimdytojas susilaukia tokio vaiko, iš kurio galėtų ko nors pasimokyti. Ką apie tai manote?

   

Kaip jau minėjau, kiekvienas sutiktas žmogus yra mūsų mokytojas. Vaikai – vieni geriausių mokytojų, bet jie mokosi ir iš mūsų. Per vaikus moteris gali daug ką sužinoti dėl to, kad motiniška meilė artimiausia dieviškajai. Tačiau jeigu tėvai neharmoningi, problemos gali kamuoti ir vaikus. Pavyzdžiui, jeigu mama ant ko nors pyksta, vaikas taip pat gali užsisklęsti.

 

Kodėl mažieji per Naujuosius metus linkę dažnai sirgti?

   

Manau, kad tai susiję su apsivalymu. Apskritai kiekvienas žmogus turi savo Naujuosius metus – tai gimimo diena. Paprastai svarbiausi pokyčiai vyksta likus mėnesiui iki gimimo dienos ir praėjus mėnesiui po jos.

 

Ar tiesa, kad antsvoris, su kuriuo dažniausiai kovojame prieš šventes, yra apvalkalas, kurį sukaupiame norėdami atsiriboti nuo išorinio pasaulio?

   

Taip, tai viena priežasčių. Manoma, kad šykštūs žmonės dažniau kenčia nuo antsvorio. Kai kurie paprasčiausiai mažiau valgo ir pasirodo, kad apsauginis apvalkalas daugiau nereikalingas. Taigi patarčiau sveikiau gyventi ir daugiau judėti.

 

O kaip išlikti ramiems įtemptose situacijose?

   

Reikia išsivaduoti nuo agresijos. Jeigu jaučiamės ramūs, tuomet niekas neišmuš iš vėžių. Juk gyvenime visko būna. Jeigu kas nors ant mūsų šaukia – nepasiduokime. Žvelkime į šaukiantį žmogų ramiai ir tyrinėkime: štai jo kojos įsitempė, kumščiai susigniaužė. Tiesiog stebėkime jį mintimis siųsdami meilę… Ir pamatysime: žmogus nesugebės šaukti, jam neužteks jėgų. Jeigu mes taip pat šauksime, agresyvusis maitinsis mūsų energija. Be to, moterims kartais sveika pašaukti. Juk reikia kažkaip išlieti emocijas. Tačiau to nereikėtų daryti namuose, kuriuose gyvenate: atsiras piktosios jėgos, ir po kurio laiko kas nors iš namiškių gali susirgti…

 

Ką daryti, jeigu namuose pabuvojo agresyvus žmogus?

   

Tokių žmonių į svečius geriau nesikviesti, bet jeigu to nepavyko išvengti, tai jam išėjus patariama uždegti žvakę, sukalbėti maldą, gerai veikia ir kvapai. Paprastai šeimos židinį kursto moteris, ir namie viskas turi būti jauku. Kadaise teko gyventi viename Los Andželo bute, kurį išnuomojo vieniša moteriškė. Ji klausinėjo manęs, kodėl jai nesiseka susirasti vyro. Paprasčiausiai jos namuose nebuvo Veneros! Žinoma, namai buvo tvarkingi, šiek tiek nuobodoki, tačiau juose nebuvo nieko moteriško. Ir ji stebisi, kodėl vyriškiai nenori su ja gyventi? Reikia namuose sukurti moterišką atmosferą, kad vyras norėtų į juos grįžti…

 

Šiais laikais yra daug dvasinių mokytojų, siūlančių savo pagalbą. Kaip išsirinkti gerą specialistą?

   

Visų pirma dvasinis mokytojas turi mokyti mylėti. Kreiptis reikėtų tik į tą, pas kurį lankėsi jūsų draugai arba kurio knygas skaitėte. Ir atminkite, tobulėti galima bet kurioje vietoje, reikia tik noro. Dauguma sako: „Aš noriu dvasiškai tobulėti, todėl išvykstu į Tibetą arba Indiją“. Kokia tokios kelionės prasmė? Jeigu Dievas būtų norėjęs, kad gyventumėte Tibete, ten ir būtumėte. Kiekvienam žmogui reikia susidoroti su tuo, ką turi čia ir dabar.