Grybai – unikalūs organizmai. Tai nei augalai, nei gyvūnai, bet turi abiem būdingų bruožų. Juos puikiai pažįstame kaip maisto produktą, tačiau grybų santykis su žmonėmis kur kas platesnis!

 

Glowing,Mushroom,Lamps,With,Fireflies,In,Magical,ForestPasaulio senoliai

 

Mokslininkų manymu, pirmieji grybai Žemėje atsirado maždaug prieš 410 mln. metų, Devono periodu. Prieš 150 mln. metų jie jau buvo gausiai paplitę ir tą liudija rasti suakmenėję baravykiniai grybai. Dabar šie organizmai paplitę po visą pasaulį. Mokslas nesutaria dėl tikslaus jų rūšių skaičiaus ir jis pateikiamas labai skirtingai. Vienuose šaltiniuose minima, kad Žemėje egzistuoja apie 500 000 grybų rūšių, kituose jų priskaičiuojama ir 10 mln.! Apskritai grybus tyrinėjanti mokslo šaka – mikologija – yra viena painiausių šiuolaikinių tyrimų sričių. Grybų karalystė dar mažai ištirta, sukaupta informacija apie juos nėra nusistovėjusi. Kasmet aprašoma po tūkstantį ir daugiau naujų rūšių. Painiavos įneša ne tik didelė grybų fiziologinių savybių įvairovė, bet ir tai, kad mikologija tyrinėja ir į grybus panašius organizmus, pavyzdžiui, gleivūnus, gumbūnus, kurie priklauso pirmuonių karalystei.

 

Neatsiejama gamtos dalis

 

Gamtoje nėra nieko nereikalingo. Net plika akimi nepastebimi organizmai ekosistemoje turi savo vietą bei atlieka kokią nors svarbią, dažnai ir nepakeičiamą, funkciją. Grybai irgi atlieka reikšmingą vaidmenį ir toli gražu nėra skirti vien maistui (juolab kad valgoma tik nedidelė jų dalis).

 

Kartu su bakterijomis ir smulkiais gyvūnais jie suskaido nukritusius medžių lapus, spyglius, šakas, kitas organines medžiagas. Jas paverčia miško dirva, sykiu reguliuodami jos dujų apykaitą, temperatūros svyravimus, vandens pasiskirstymą, apdirba augalų šaknų išskirtas toksines medžiagas.

 

Grybai itin svarbūs augalams. Net apie 80 % pastarųjų su grybais sudaro mikorizę – šaknų simbiozę su grybais. Tai abipusiai naudingas procesas. Kai kurie augalai auga tik ten, kur netoliese randama grybų ir atvirkščiai – grybams augti reikalingi atitinkami augalai. Pavyzdžiui, lepšės dažniausiai aptinkamos beržynuose.

 

Ant mūsų stalo

 

Grybai – vieni seniausių valgomų produktų. Jie buvo svarbi mitybos dalis dar nuo tų laikų, kai žmonės vertėsi rankiojimu. Šiandien Europoje žinoma apie 500 valgomų grybų rūšių, Lietuvoje jų priskaičiuojama apie 380. Visgi dauguma jų menkavertės, maistiniu požiūriu reikšmingiausios 120–140 rūšių. Grybų maistinę vertę lemia jų cheminė sudėtis. Apskritai juos sudaro 84–95 % vandens, įvairios mineralinės medžiagos, o 4–6 % masės sudaro prastai ar visiškai neįsisavinamos medžiagos, pavyzdžiui, chitinas. Derėtų žinoti, kad jauni grybai maistingesni už senus. Jų ir skoninės savybės geresnės. Apskritai valgyti pasenusius grybus pavojinga, nes juose kaupiasi toksinės medžiagos. Vertingiausia grybo dalis – kepurėlė, kote vertingų maistinių medžiagų mažiau. Grybuose aptinkama žmogaus organizmui naudingų mikroelementų: geležies, mangano, kalcio, kalio, fosforo ir kt. Taip pat A, C, D, B grupės vitaminų, aminorūgščių, fermentų.

 

Pagal maistinę vertę, grybai skirstomi į keturias kategorijas:

 

Pirma. Skaniausi ir vertingiausi: baravykai, rudmėsės, voveraitės, trumai ir kt.

 

Antra. Gero skonio, bet mažesnės maistinės vertės: raudonviršiai, kazlėkai, lepšės, kelmučiai, ūmėdės, žaliuokės.

 

Trečia. Vidutinių skoninių savybių bei menkesnės maistinės vertės: pievagrybiai, gudukai, juodmėsės ir kt.

 

Ketvirta. Nors valgomi, bet menkaverčiai: stirnabudės, auksakotis baravykas, kreivabudės, grūzdai, mėšlagrybiai ir kt.

 

Beje, net jeigu nesate grybų mėgėjai, greičiausiai jie vis tiek yra neatsiejama jūsų kasdienės mitybos dalis. Visiems puikiai žinomos maistinės mielės yra ne kas kita, kaip dar viena grybelių kultūra. Beje, labai naudinga! Mielėse yra 17 vitaminų ir 14 žmogaus organizmui svarbių mikroelementų. Sykiu medžiagų, būtinų sklandžiai imuninės sistemos veiklai, pavyzdžiui, gliukanų, mananų ir kt. Be to, maistinės mielės yra lengvai virškinamų, kokybiškų baltymų šaltinis.

 

Gelbsti gyvybes

 

Manoma, kad grybai medicinoje naudojami nuo seniausių laikų. Turima XVI a. siekiančių rašytinių šaltinių, kuriuose minimas grybų naudojimas gydymui. Visgi neabejojama, kad jie gydomiesiems tikslams pasitelkiami nuo gerokai senesnių laikų. Be grybų neišsiverstų ir šiuolaikinė medicina. Pirmiausia, jei ne grybai, neturėtume ir daugybę pavojingų, net mirtinų ligų nugalinčių antibiotikų. Šie gaminami iš pelėsių kultūros. Mokslui žinoma apie tūkstantis grybelių rūšių, kurie pasižymi antibiotinėmis savybėmis, bet kol kas vaistų gamyboje naudojama apie 30. Pirmieji efektyvūs antibiotikai atrasti 1896 m. prancūzų medicinos studento Ernesto Diušeno. Jis išrado visiems puikiai žinomą peniciliną. Deja, išradėjui po kelerių metų mirus, užsimiršo ir jo atradimas. Iš naujo penicilinas atrastas tik 1929 m., kai Aleksandras Flemingas pastebėjo Penicillium mikromicetų gaminamos medžiagos antibakterinį poveikį ir suprato šio poveikio svarbą medicinai.

 

Šiuolaikinis mokslas bando ir kitus grybus panaudoti medicinos tikslais. Nors kepurėtieji grybai gydymo tikslais naudojami retai, jų gydomosios savybės intensyviai tiriamos. Jau žinoma, kad iš pievagrybių galima išgauti medžiagų, slopinančių alergines reakcijas. Iš tauriabudžių išskirta medžiaga stabdo odos ir kaulų tuberkuliozės bakterijų veiklą. Voveraičių, žaliuokių, rudųjų piengrybių ir kai kurių kitų grybų rūšių ekstraktai naikina stafilokokus. Štai artikulitą įveikti padeda išoriškai naudojamos paprastosios poniabudės – tam ruošiamas jų spiritinis užpilas. Daugumai žinomas ir liaudiškai vadinamas arbatos grybas – acto rūgšties bakterijų ir mieliagrybio kolonija. Arbatos grybo gėrimas gerina apetitą, virškinimą, gelbsti sergant dantenų, gerklės uždegimu, naikina kai kurias pavojingas skrandžio bei žarnyno bakterijas, papildo organizmą B grupės vitaminais.

 

Gali susargdinti

 

Sakoma, kiekvienas dalykas turi dvi medalio puses. Taip ir su grybais. Kol vieni pasitelkiami medicinoje ir iš jų gaminami gyvybes gelbstintys medikamentai, kiti gali pakenkti.

 

Bene dažniausiai nukenčiama suvalgius nuodingų grybų. Tokių Lietuvoje auga apie 100 rūšių ir penktadalis jų pavojingi gyvybei. Visgi apsinuodyti galima net vartojant valgomas grybų rūšis, tik netinkamai jas paruošiant. Surinktus grybus būtina kruopščiai nuplauti, nuvalyti, gerai išvirti ar iškepti, marinuojant nepagailėti druskos, rūgšties. Nevalia valgyti pasenusių grybų.

 

Kitas su grybų karalyste susijęs ir labai dažnai pasitaikantis pavojus sveikatai yra pelėsis. Tai ne kas kita, kaip siūliniai grybai. Jie dauginasi sporomis, dažniausiai auga vidaus patalpose, bet kai kurios rūšys puikiai tarpsta ir lauke. Pelėsiai gali augti kone bet kur – ant medienos, plastiko, tinko, odos, maisto produktų, net betono… Jie ne tik gadina maisto produktus bei estetines medžiagų savybes, bet ir yra pavojingi sveikatai, mat į aplinką išskiria toksinių medžiagų. Šios gali veikti tiek išoriškai, pavyzdžiui, sukelti odos alergijas, infekcijas, tiek išprovokuoti vidaus ligas, pavyzdžiui, astmą, bronchitą, migreną, stomatitą ir kt. Žmonės į pelėsį reaguoja skirtingai: vieniems iš karto pasireiškia nemalonių simptomų, kiti nieko blogo nejaučia. Bet kuriuo atveju pelėsis tyliai atlieka savo piktą darbą. Šiandienis mokslas mano, kad pelėsiniu grybeliu galima paaiškinti net faraono Tutanhamono prakeiksmą. Esą jo kape buvo susikaupę daug pelėsio sporų ir būtent dėl jų toksinio poveikio mirė tiek daug kapą tyrinėjusių žmonių.

 

Dar viena dažna sveikatos problemų grupė, susijusi su minimais organizmais, – grybelinės infekcijos. Jas sukelia patogeniniai grybeliai dermatofitai. Grybeliai gali pažeisti gleivinę, odą, plaukus, nagus ir vidaus organus. Grybelinės ligos skirstomos į tris grupes: paviršines, arba dermatomikozes (pažeidžia suragėjusius odos sluoksnius – epidermį, plaukus, nagus ir gleivines), giliąsias poodines (pažeidžia odą ir giliuosius poodinius sluoksnius) ir sistemines (pažeidžia plaučius, plinta per kraują ir gali patekti į kitus organus).

 

Ritualinėse apeigose

 

Centrinės Amerikos indėnų gentys kadaise grybus laikė šventais. Juos laikė tokiais ypatingais, kad netgi statė jiems skulptūras ir ištisas šventyklas. Panašus kultas egzistavo ir senovės Egipte, Kinijoje. Grybų garbinimo ritualai neapsieidavo be haliucinogeniškai veikiančių grybų vartojimo. Šie suaktyvindavo jusles, sukeldavo ryškių vaizdinių, kuriuos senovėje žmonės vertino kaip vizijas ar net bendravimą su šventosiomis dvasiomis, mirusiais protėviais, dievais. Kai kurios gentys iki šiol atlieka panašius ritualus su psichotropinėmis savybėmis turinčiais grybais. Šie po 20–40 min. nuo suvartojimo vaizduotėje sukelia ryškių vaizdinių, galimi su praeitimi, dabartimi ar net ateitimi susiję vaizdiniai, spalvinės haliucinacijos, atsiduriama neįprastose juslinėse būsenose. Psichikos pakitimai trunka iki kelių valandų, o kai organizmas išsivalo, grįžtama į įprastą būseną. Mokslininkus toks šių organizmų poveikis visuomet domino, tad bandė perprasti tokią grybų galią. Meksikos bei Amerikos indėnų gentis tyrinėję mokslininkai net patys išbandė haliucinogeninį grybų poveikį. Šios gentys per apeiginius ritualus vartoja glotniagalvių genties grybus. Juose aptiktos dvi psichotropinės medžiagos – psilocinas ir psilocybinas. Vėliau atrasti ir kiti haliucinogeniškai veikiantys junginiai: boteninė rūgštis, muskarinas, maskaronas, muscinolas, cholinas, bufoteninas. Dabar jie vaistiniais kiekiais vartojami psichiatrijoje.

 

Kosmoso klajūnas

 

Atviras kosmosas nėra svetinga vieta ir žmogui be šiuolaikinių apsaugos priemonių ji būtų pražūtinga. Kalba eina ne tik apie deguonies trūkumą, bet ir stiprią radiaciją. Visgi ši baisi ne visiems gyviems organizmams. Dar 1886 m. atrastas Cladosporium sphaerospermum grybas ne tik nėra pažeidžiamas radiacijos, bet netgi gali ja misti ir sėkmingai augti. Šį faktą puikiai įrodo tai, kad grybas aptiktas Černobylio avarijos židinyje, kur puikiai tarpo. Apskritai tai labai atspari ir lengvai plintanti gyvybės rūšis, galinti prisitvirtinti ir augti ant įvairiausių paviršių. Cladosporium sphaerospermum jau išbandytas ir kosmose. Prieš kelerius metus mokslininkai kelias jo kultūras išsiuntė į Tarptautinę kosminę stotį, kur šios sėkmingai augo 30 dienų. Kosminės sąlygos idealiai tiko grybui – jis ten augo net penktadaliu greičiau nei gimtojoje Žemėje. Atlikti bandymai leidžia manyti, kad iš šio grybo net galima gaminti biologinį skydą, saugantį astronautus bei prietaisus nuo žalingos kosminės spinduliuotės.

 

Įdomu

 
  • Anksčiau grybai laikyti augalų karalystės dalimi ir tik 1970 m. mokslo pasaulis juos išskyrė į grybų karalystę.
  • Kiekviena grybų rūšis turi tipinę augavietę (biotopą). Jiems augti reikalinga skirtinga temperatūra, šviesos kiekis, CO2 ir kitų dujų apykaita, skirtingas substrato rūgštingumas bei drėgmės kiekis.
  • Daugumos grybų vaisiakūniai skleidžia savitą kvapą, pavyzdžiui, salierinis baltikas – salierų, kvapioji stirnabudė – kvapiosios našlaitės, česnakinis mažūnis – česnako, miškinis pievagrybis – anyžių.
  • 1718 m. prancūzų botanikas S. Vajanas grybus įvardijo kaip velnio padarus, trikdančius gamtos harmoniją. Kaip sakė mokslininkas, grybai sukurti tam, kad klaidintų botanikus.
  • Genetiškai grybai artimesni žmonėms nei augalams.
  • Grybiena – didžiausia žinoma gyvybės forma Žemėje. Ji gali tęstis kilometrų kilometrus po žeme. Didžiausias mokslui žinomas grybas yra 5,6 km pločio ir užima 965 ha plotą. Tai Oregono valstijos (JAV) Malheuro nacionaliniame parke augantis medaus grybas (Armillaria ostoyae). Manoma, kad jam mažiausiai 2,4 tūkst. metų.
  • Spėjama, kad 90 % grybų rūšių dar nežinoma mokslui.
  • Su kiekvienu įkvėpimu į mūsų organizmą patenka apie 100 skirtingų grybų rūšių sporų.
  • Manoma, kad pasitelkę grybieną augalai gali bendrauti šaknimis vienas su kitu ir dalintis informacija apie maistines medžiagas dirvožemyje bei kitas svarbias augimo sąlygas
  • Grybus galima vadinti grybienos vaisiais. Jie sudaro apie 5 % visos grybienos masės, kuri nematoma glūdi dirvoje.
 

Autorius Jūratė Survilė