Pirmieji bandymai panaudoti paties paciento riebalus koreguojant įvairius išorinius kūno defektus mokslinėje literatūroje aprašyti dar XIX a. pabaigoje. Mintis paimti nereikalingus ar net žalingus organizmui riebalus ir paversti juos kūno statybine medžiaga viliojo daugybę entuziastų. Nuo seno žinoma, kad savų audinių organizmas neatmeta, į juos nereaguoja alerginėmis ar kitomis imuninėmis reakcijomis, todėl jų panaudojimas visada buvo ir bus prioritetas atkuriamojoje ar grožio chirurgijoje.

 

Sudėtinga užduotis

Deja, entuziazmą naudoti būtent riebalus dažniausiai lydėdavo nusivylimas, nes tam, kad naujoje vietoje prigytų audinys, reikalinga kraujotaka. Perkelti riebalus naudojant mikrochirurginę techniką, t. y. riebalų segmentą imti su jį maitinančia kraujagysle ir naujoje vietoje kraujagyslę prijungti prie vietinės kraujotakos, dažnai yra pernelyg sudėtinga užduotis, reikalaujanti daugybės laiko, pastangų, įgūdžių ir technologinių išteklių. Be to, po tokių operacijų paciento kūne lieka nemažų randų, o sėkmė lydi toli gražu ne kiekvieną.

 

Pirmieji bandymai – nesėkmingi

Kelias į šiuolaikinį riebalų persodinimą, kaip kad dažnai nutinka tokiais atvejais, buvo vingiuotas ir kupinas įvairiausių kuriozų. Aprašyti bandymai didinti krūtis pačių pacienčių lipomomis (lipoma – gerybinis riebalinio audinio auglys); audinių defektus bandyta pildyti iš kitų vietų paimtais ir sušaldytais riebalais; naudoti ir riebalai, supjaustyti gabaliukais bei implantuoti į poodį. Galiausiai visi šie bandymai pasibaigdavo tuo pačiu – riebalai rezorbuodavosi arba virsdavo kietais kalcifikuotais gumulais, kuriuos tekdavo pašalinti chirurginiu būdu.

 

Kelias sėkmės link

Reikalai iš esmės pasikeitė XX a. 9-ajame dešimtmetyje, kai plastinėje chirurgijoje buvo įdiegtas riebalų siurbimas. Per nedidelius pjūvelius tapo įmanoma išgauti didelius kiekius riebalų. Prancūzą Pjerą Furnje ir amerikietį Sidnį Kaulmaną galima laikyti šiuolaikinės riebalų persodinimo eros pradininkais. Jie pasinaudojo riebalų siurbimo privalumais ir pabandė nusiurbtus riebalus injekcijomis perkelti į norimą vietą. Po pirmųjų bandymų atrodė, kad pasaulis bus užkariautas, tačiau vėliau ir jie sulaukė kritikos, esą riebalai po kurio laiko išsiskirsto ir norimo rezultato nebelieka. Tačiau atkaklumas ir užsispyrimas leido mokslininkams pasiekti savo. S. Kaulmanas kruopščiai ištyrė ir savo praktikoje išbandė, kaip reikia paruošti riebalus, kad ląstelės liktų nepažeistos, o nereikalingos medžiagos būtų pašalintos, tai leido riebalų ląstelėms prigyti naujoje vietoje.

Riebalų persodinimo injekcijomis sėkmę lėmė tai, kad specialiu būdu paimtos ir paruoštos riebalų ląstelės leidžiamos į norimą vietą mažomis salelėmis, todėl joms pakanka mitybos iš aplinkinių audinių, kol galiausiai į jas pačias įauga naujos kraujagyslės. Tokiu būdu užtikrinamas ilgalaikis rezultatas, o procedūra praktiškai nepalieka randų. Dar daugiau intrigos atsirado po to, kai ilgainiui buvo pastebėta, kad kartu su riebalų ląstelėmis pernešamos ir riebaliniame audinyje esančios kamieninės ląstelės, kurios skatina aplinkinių audinių atsinaujinimą.

 

Riebalų persodinimas šiandien

Šiuo metu riebalų persodinimas plačiai naudojamas plastinėje ir atkuriamojoje chirurgijoje. Riebalais jauninama veido bei rankų oda, didinamos krūtys ar sėdmenys, gydomos lėtinės, sunkiai gyjančios žaizdos, koreguojami įvairūs išoriniai kūno defektai, atkuriamos dėl onkologinių ligų pašalintos krūtys. Tokios procedūros itin populiarios Japonijoje, Italijoje, JAV ir kitose Vakarų šalyse, ne išimtis ir Lietuva.

 

Implantai ar riebalai?

Pagrindinis skirtumas tarp implantų ir riebalų tas, kad riebalai yra natūralūs. Jokie sintetiniai gaminiai negali pakeisti savų audinių. Riebalų persodinimas turi ir kitą privalumą: įsodinant riebalus galima individualiai keisti norimą krūtų ar sėdmenų formą ir tūrį. Tačiau šis būdas tinka ne visiems. Riebalų persodinimo neįmanoma atlikti sportiškiems arba labai liekniems pacientams.

Moksliniai tyrimai paneigė daugumos įsitikinimą, kad riebalų persodinimas nėra ilgalaikis dalykas ir tai, jog laikui bėgant persodinti riebalai išsiskirsto. Tiesa ta, kad naujoje vietoje prigijęs riebalinis audinys niekuo nesiskiria nuo aplinkinių, t. y. jam galioja visi gyviems audiniams būdingi bruožai: senėjimas, svorio kitimai, gravitacijos poveikis ir pan.

 

Faktai ir įdomybės

  • Pirmą kartą riebalų persodinimo metodas panaudotas transplantuojant juos į veidą.
  • Dažnai riebalų siurbimas ir persodinimas atliekami kartu: riebalinis audinys šalinamas iš ten, kur jo per daug (sėdmenų, šlaunų, nugaros) ir persodinamas ten, kur reikia linijų korekcijos (į krūtis, sėdmenis, veido raukšles).
  • Vienu kartu į krūtį galima suleisti 100–300 ml, į sėdmenis – 200–600 ml, į veido raukšles – keli mililitrus riebalinio audinio.
  • Riebalų persodinimo metu riebalai iš paciento poodžio išsiurbiami, vėliau jie specialiai plaunami, centrifuguojami ir paruošiami suleisti į tą vietą, kurią norima koreguoti.
  • Išsamūs moksliniai tyrimai parodė, kad riebalinis audinys yra natūralus kamieninių ląstelių šaltinis. Nustatyta, kad čia jų gerokai daugiau nei kaulų čiulpuose, kurie iki šiol laikyti gausiausia kamieninių ląstelių saugykla.
  • Iš riebalų išgautos kamieninės ląstelės nedidina onkologinių ligų rizikos.