Grožis išgelbės pasaulį!

Grožio konkursai – ne tik scena, kurioje pasirodo tobulo grožio moterys, pasipuošusios elegantiškais rūbais, bet ir kultūrinis fenomenas, atskleidžiantis visuomenės požiūrį į grožį, moteriškumą ir ambicijas. Jų istorija siekia senovės laikus, kai estetika ir grožis buvo vertinami kaip dievų dovana. Modernūs grožio konkursai išpopuliarėjo XX a. pradžioje ir netrukus tapo pasauliniu reiškiniu, drastiškai keičiančiu grožio suvokimą ir visuomenės normas.

Grožio konkurso pasaka

Grožio konkursus gaubia dar senovės Graikijos laikus siekianti istorija. Pagal legendą, vargšas mirtingasis ožkų ganytojas Aleksandras buvo pakviestas išspręsti deivių ginčą, kuri jų gražiausia: Hera, Afroditė ar Atėnė? Visos trys deivės siūlė įvairias naudas. Hera pasakė, kad jei jai būtų teikiama pirmenybė, ji suteiktų jam karalystę. Atėnė pažadėjo pergalę kare, o Afroditė – Helenos, gražiausios pasaulio moters, ranką. Kai ožkų ganytojas pasirinko Afroditę mainais į gražiausią to meto mirtingąją, jis netyčia pradėjo Trojos karą. Nors senovės graikai mituose įamžino sudėtingus grožio ir konkurencijos santykius, nėra jokių istorinių įrodymų, kad jie iš tikrųjų rengė moterų grožio konkursus. Tiesa, kasmet Atėnų festivalyje rengdavo kūno sudėjimo konkursą, tačiau varžybos buvo skirtos tik vyrams. Tik viduramžiais vykę Europos festivaliai suteikė galimybę išrinkti gražiausią moterį, pvz., Anglijoje vykusiose gegužės dienos šventėse visada būdavo renkamos grožio karalienės. JAV tradicijos mažai kuo skyrėsi – gražiausios bendruomenės moterys tapdavo dosnumo ir bendruomenės idealų simboliais. Su gražuolėmis troško būti siejami net aukščiausio valstybės posto siekiantys kandidatai. Štai 1789 m. Džordžas Vašingtonas, tuo metu dar tik kandidatas į prezidento postą, važiavo į Niujorką, o jo maršrutą lydėjo baltai apsirengusių jaunų moterų svita.

Moterų vilionės grožio konkursams

Pirmąjį šiuolaikišką grožio konkursą, per kurį teisėjams buvo demonstruojami moterų veidai ir figūros, suorganizavo vienas didžiausių to meto Amerikos verslininkų, cirko „Ringling Brothers“ įkūrėjas Phineas Tayloras Barnumas. XX a. 6-ajame dešimtmetyje nuolat idėjas generuojantis Ph. T. Barnumas suprato, kaip pritraukti žiūrovų minias. Vieni laukiamiausių renginių buvo nacionaliniai konkursai, kuriuose demonstruoti šunys, vištos, gėlės, net vaikai, o juos vertino žiūrovai. Nors 1855 m. į kai kuriuos jo renginius susirinko per 60 tūkst. žiūrovų, tačiau gražiausių Amerikos damų pasirodymas tapo visišku fiasko. Prizai nedomino būsimų dalyvių tiek, kad laisvai galėtų rodyti savo kūną. Gudrus verslininkas nenuleido rankų, netrukus pasiūlė kitokią grožio konkursų idėją. Nufotografavęs merginas, jų nuotraukas viešino surengtoje parodoje, o visuomenė už jas balsavo. Geriausiai įvertintos dešimt dalyvių turėjo gauti specialiai užsakytus aliejinius portretus. Šie buvo atspausdinti Prancūzijoje išleistoje knygoje, kurioje tilpo gražiausių pasaulio moterų portretai. Per kelis dešimtmečius toks nuotraukų konkursas išpopuliarėjo, merginos garbingu būdu galėjo rungtis ir įvertinti savo grožį. Pilietiniai lyderiai visoje šalyje, siekdami pakelti piliečių moralę, rengė panašius konkursus laikraščiuose, kuriuose buvo renkamos moterys, vertos atstovauti jų vietovėms.

Pirmoji „Mis Amerika“

Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais požiūris į grožio konkursus kito. Moterų grožio demonstravimas tapo įprasta ir laukiama pramoga. Vienas pirmųjų žinomų grožio konkursų surengtas 1880 m. Rehoboth paplūdimyje, Delavere. Sėkminga pradžia paklojo puikų pamatą kitiems grožio konkursams, tapusiems atraktyviu reginiu augančiai viduriniajai klasei. 1921 m. įvyko pirmasis „Miss Amerika“ konkursas. Dalyvavo jaunatviškos išvaizdos ir puikios sveikatos dailiosios lyties atstovės. Renginys buvo didžiulis, grožio varžytuvių pradžia pažymėta Neptūno atvykimu barža. Jūrų valdovą supo dvidešimt gražuolių ir tiek pat tamsiaodžių vyrų. Susumavus žiūrovų plojimus ir balus, kuriuos skyrė teisėjų kolegija, konkurso nugalėtoja išrinkta 16-metė Margaret Gorman iš Vašingtono. Laimėtoja apdovanota ne tik 100 JAV dolerių, bet ir apgaubta Amerikos vėliava, mėgavosi jai teikiamu dėmesiu. Anot konkurso rengėjų, laimėtoja atstovavo tokiam moteriškumui, kurio Amerikai reikėjo. Ji puikiai atitiko stiprios moters, galinčios prisiimti namų ruošos ir motinystės pareigas, įvaizdį. Šis grožio konkursas darėsi vis populiaresnis, o dalyvių skaičius išaugo iki 83 iš 36 valstijų.

Amerikos grožio kultūra

Siekdami išvengti konservatyvių protestuotojų kaltinimų amoralumu, pasibaisėjusių jaunų moterų pasirodymu viešumoje, organizatoriai pristatė dalyves kaip natūralias ir neįmantrias, pabrėžiančias jų jaunystę ir sveikatą. Viešumoje nuolat afišuodavo, kad kandidatės į titulą nebuvo padažytos ar sušukuotos. Būtent natūralumas buvo XX a. 2-ojo dešimtmečio pasaulietiškumo ir modernumo simbolis. Grožis turėjo būti savitas, duotas gamtos, o ne dirbtinas. Vis dėlto moterys žinojo būdų, kaip natūraliomis priemonėmis save pagražinti. Tiesa, ne visos pasirinktos priemonės buvo saugios, naudotas švinas, gyvsidabris ir arsenas. Šie junginiai galėjo sukelti rimtų ligų, kartais net mirtį. Amerikiečiai įprastai naudojo „dažus“ ir „kosmetiką“, nors abiem atvejais buvo siekiama to paties – pagerinti moters išvaizdą. Kosmetika padėjo rūpintis oda, o dažai maskavo odos nelygumus, ryškino tai, į ką buvo siekiama atkreipti dėmesį. XIX a. augant viduriniajai klasei ir plečiantis miesto gyvenimui, manyta, kad moterys, kurios naudoja dažus, agresyviai siekia vyrų dėmesio arba priklauso tam tikroms socialinėms grupėms, pvz., yra prostitutės. Prasidėjus XX a. pasidažiusi moteris vis dar buvo vertinama kaip žemesnės klasės atstovė ir buvo nutolusi nuo tų dailiosios lyties atstovių, kurios visais įmanomais būdais siekė puoselėti ir demonstruoti natūralų grožį. Prireikė bent 20 metų, kol makiažas pradėtas suvokti kaip moters individualumo išraiškos dalis. Tai buvo neatsiejama nuo tuo metu populiarių grožio konkursų, kuriuose moterys stengėsi visais būdais išryškinti savo grožį. Kosmetikos reklama buvo orientuota į rezultatą. Žadėta, kad kosmetika padės tapti geresniu žmogumi arba suteiks daugiau moteriškumo. Moterys naudojo makiažą, kad parodytų save – paskelbtų apie savo seksualinį potraukį, politinius įsitikinimus, netgi savo teises.

Grožio karalienės pasaulyje

Grožio konkursai vyko ne tik Amerikoje, dėl grožio kovojo viso pasaulio moterys. Praūžus pirmajam „Mis Amerika“ konkursui, po pasaulį pasklido grožio idėja. Iki 6-ojo dešimtmečio grožio varžytuves siekta surengti visur. 1951 m. „Mis Amerika“, ne pelno siekiantis fondas, kuris niekuo nesusijęs su „Mis Amerika“ konkursu, suvienijo regioninius konkursus ir atskirus nacionalinius konkursus bei surengė „Mis Pasaulis“ konkursą. Konkursuose grožis tapo ne pagrindine, o tik sudėtine pasirodymo dalimi, moteriškumas padėjo reprezentuoti kitas, ypač svarbias problemas, siekta atkreipti dėmesį į moralę, lyties problemas ir visuomenės vertybes. Štai 1996 m. „Mis Italija“ konkursas paskatino nacionalinį dialogą rasės klausimais. Italų aktorė Denny Mendez, imigrantė iš Karibų jūros regiono, karūnuota „Mis Italija“. Jos pergalė sukėlė ginčą, o italai diskutavo apie tautinės tapatybės klausimą ir tai, ką reiškia būti tikru italu. Rasinės tolerancijos Italijoje klausimas buvo aptariamas visur. Tais pačiais metais Bangalore, Indijoje, surengtas konkursas „Mis Pasaulis“, kuriame feministės ir nacionalistinės protestuotojos piketavo grasindamos masine savižudybe. Žinoma, tam buvo priežastis. Pasirodo, piketuotojos piktinosi, jog „Mis Pasaulis“ siekė keisti Indijos kultūrą jai primesdamas vakarietiškas vertybes. Tiesa, nors „Mis Visata“ transliuojama daugiau nei 80 šalių, o tikroji auditorija siekia 600 mln. žmonių, vakarietiškų grožio standartų demonstravimas vis dar vertinamas kaip netinkamas būdas atskleisti moterų grožį.

Autorius Monika Budnikienė