Kartais susimąstome, kodėl esame visiškai nepanašūs į savo tėvus, o mūsų vaikai – į mus? Žvelgdami į savo atžalas arba brolius ir seseris, stebimės, kad kiekvienas jų mąsto ir elgiasi skirtingai. Juk visus sieja kraujo ryšiai, bendri genai ir bent jau pirmaisiais gyvenimo metais panašios ar net identiškos sąlygos augti. Kartu su psichologu, bhakti jogu ir ajurvedos žinovu Anantaru Das atsigręžkime į Rytų filosofiją, kuri nagrinėja universalius visatos dėsnius, harmonijos svarbą, reinkarnaciją ir karmą.

 

 

Kas lemia, koks vaikas gims šeimoje?

 

Didžiausią įtaką daro trys lytiškai santykiaujančios poros būsenos: dvasinė, emocinė ir fizinė. Dvasinė būsena priklauso nuo to, ar būsimi tėvai tiki Dievu, gėriu, kaip jie suvokia lytinį aktą – mylisi tik dėl malonumo ar mąsto ir apie vaikelį, jį planuoja. Emocinę būseną lemia poros tarpusavio santykiai, meilė vienas kitam, nusiraminimo ir atsiribojimo nuo aplinkos prieš sueitį lygmuo, naujos gyvybės planavimas ir galvojimas apie ją. Tiek vyro, tiek moters fizinė sveikata turi būti puiki, negali būti net slogos. Kokias sąlygas pora sukurs, tokia ir siela ateis į jų gyvenimą. Jeigu nors vienas iš tėvų yra ligotas, kyla didesnė rizika, kad gali gimti nesveikas vaikas. Negerai, jeigu tėvai nieko nesuvokia apie visatos dėsnius, yra netikintys, vaikelio nelaukia ir neplanuoja, lytinio akto metu apsvaigę nuo alkoholio arba narkotikų, žiūri pornografinius filmus ir kitais būdais teršia abiejų kuriamą energiją. Jeigu sukuriamas neigiamas energetinis sūkurys, gali ateiti netgi demoniška žemesnio pasaulio siela.

 

 

O kaip paradoksalios situacijos, kai sveikų vaikų susilaukia tos poros, kurios į lytinius santykius žiūri neatsakingai ir mylisi apsvaigę, tuo tarpu atžalų norinčios, laukiančios ir planuojančios poros susilaukia apsigimusių kūdikių arba jų visai negali turėti?

 

Tai yra karma. Dažnai nežinome, kokios būsenos būdami žmonės planuoja vaiką. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti normalūs tėvai, tačiau nežinia, kas dedasi jų viduje, kokie jų tarpusavio santykiai… Net jeigu jie sutaria gerai, galbūt jų mintys nešvarios arba vienas jų yra neištikimas, turi paslapčių. Vaikas yra tarsi apdovanojimas arba bausmė tėvams. Turime suvokti, kad negauname blogesnių vaikų, negu esame verti. Neramus arba blogos karmos kūdikis gali gimti dėl tėvų pamaldumo trūkumo, santykiavimo netinkamu metu ar netinkamoje pozoje. Svarbu ir laikas – nepatartina pradėti vaikelio esant Saulės arba Mėnulio užtemimui, pasninkaujant, griaudžiant perkūnui. Be to, būtina atsižvelgti ir į paros laiką – netinkamas metas temstant, nes gali įsikūnyti šmėkla, ir vaikas gali gimti apsigimęs, sirgti šizofrenija. Tai ištisas mokslas! Yra daugybė taisyklių ir jos nėra iš piršto laužtos, tačiau sukurtos senojo medicinos mokslo – ajurvedos. Ajurveda moko, kaip pasiruošti vaikelio atėjimui, kokį maistą prieš sueitį rinktis, kaip masažuoti kūną, pasirinkti laiką ir t. t. Vaiko pradėjimas – ritualas, svarbu netgi tinkamai įlipti į lovą. Kaip kelyje reikia paisyti tam tikrų taisyklių, taip ir gyvybės planavimas turi universalias, visatos sukurtas taisykles.

 

 

Jeigu žmogus ankstesniuose gyvenimuose buvo blogas, ar gali šioje inkarnacijoje susilaukti gero vaikelio? Galbūt buvusių gyvenimų nuodėmės neišvengiamai pakiša koją?

 

Jeigu praeituose gyvenimuose žmogus buvo blogas, tai ir šiame gyvenime negali būti geras. Daug kas priklauso nuo to, kokioje šeimoje žmogus gimė, kokia jo antroji pusė – pradedant naują gyvybę, sumuojamos abiejų būsimų tėvų energijos, ir gaunama bendra suma. Vyras gali šiek tiek neutralizuoti moters karmą, jeigu ji yra blogesnė, ir atvirkščiai. Tačiau dažniausiai susituokia du panašūs žmonės – panašios savybės traukia kaip magnetas. Mes tik galvojame, kad poroje vienas yra geresnis, kitas – blogesnis. Viską lemia nematoma vidinė pusė: žmona yra vyro atspindys, vyras – žmonos. Dažnai to nepripažįstame, nors būtent pripažinus lengviau augti, tobulėti. Kiekvienas gauname tai, iš ko galime ir turime pasimokyti.

 

 

Ar tiesa, kad moteriai patyrus persileidimą kito nėštumo metu į naują gyvybę įsikūnija ta pati siela?

 

Nebūtinai, gali ateiti ir kita siela. Visų pirma reikia gerai pamąstyti, kodėl moteris patiria persileidimą? Juk tai karminis priežasties ir pasekmės dėsnis. Galbūt šiame arba ankstesniame gyvenime moteris darėsi abortą, nelaukė naujos gyvybės, vartojo kontraceptines priemones ir pan. Persileidimas jai yra išbandymas, kad pajustų nuoskaudą, praradimą, kad dar labiau trokštų susilaukti kūdikio. Tas pats galioja ir sielai, kuri negimsta, kurios atsikratoma arba ji žūva dar būdama įsčiose – ji irgi buvo ką nors išmetusi, kai turėjo vyro arba moters kūną. Siela į moters įsčias įeina sąmoninga, nėra tik fizinio kūno. Saugiai pabuvusi įsčiose ji išmetama, kad išsivalytų ir dar labiau trokštų įsikūnyti.

 

 

Kada į naujągyvybę įsikūnija siela?

 

Vaiko siela įsikūnija per lytinį aktą, kai vyro sperma susilieja su moters kiaušialąste. Visų pirma siela patenka į vyro širdį, tada keliauja į spermatozoidą, iš ten – į moterį. Tik viename iš daugybės spermatozoidų būna gyvybė, kiti yra tušti, juose sielų nėra. Kai siela patenka į moters kūną, pradėjus vystytis gemalui, jame jau yra subtilus kūnas: protas, intelektas ir netikras ego. Po truputį formuojasi grubus kūnas, pulsuoja gyvybė, atsiranda aura.

 

 

Sakoma, kad karminiai ryšiai primena užburtą ratą: žmonės atgimsta vis toje pačioje giminėje, tik keičiasi vaidmenimis. Ar dvasinis tobulėjimas padeda nutraukti karminius ryšius su gimine ir kitoje inkarnacijoje gimti geresnėje šeimoje?

 

Dvasinis tobulėjimas ne tik padeda nutraukti karminius ryšius, bet ir visiškai išsivaduoti iš šio – materialaus – pasaulio. Tuomet patenkama į dvasinį pasaulį, gaunamas dvasinis kūnas, ir į materialų pasaulį daugiau negrįžtama. Tokią galimybę turi kiekviena gyva būtybė, turinti grubų kūną. Pasak krikščionybės, žmogus turi tik vieną gyvenimą, kuriame reikia dvasiškai išsivalyti ir išsivaduoti. Rytų filosofijoje atvirkščiai, kalbama apie reinkarnaciją, tačiau bent šiek tiek dvasiškai pakilę žmonės supranta, kad išsivaduoti reikia dabar. Jeigu jau yra poreikis dvasiškai išsivalyti, nereikia laukti kito gyvenimo, nes jo gali visai nebūti… Sakoma, žmogus turi mirti sąmoningas. Jeigu miršta miegodamas, tai gali ir neatgimti. Ką tuomet reikės daryti? Todėl geriau dabar nesnausti, tobulėti…

 

 

Tobulėjimas apima ir darnius santykius šeimoje, tačiau kartais susikalbėti būna labai sunku. Ką patartumėte tiems tėvams, kurie jau turi vaikų ir norėtų su jais geriau sutarti?

 

Žmonių požiūrį į kitus lemia jų sąmoningumas. Jeigu man atrodo, kad kitas žmogus turi daug ydų, yra blogas, tai tik atspindi mane patį. Tėvai negali pakeisti savo vaikų, vaikai – tėvų. Tačiau visada galime vieni už kitus pasimelsti, taip perduoti dvasinę energiją, atsikratyti pykčio ir įtampos. Svarbiausia – nepykti. Tai vidinė, o ne išorinė nuostata. Anot ajurvedos, jeigu koks nors žmogus mus užsipuola, vadinasi, patys sukėlėme jo pyktį. Turime nekaupti savyje blogos energijos, kad nebūtų priežasties mus kaltinti arba ant mūsų šaukti. Todėl reikia mokytis atlaidumo ir nereikalauti, kad kitas žmogus pasikeistų – visų pirma turime keistis patys. Būtent tuomet santykiai pagerės, barnių sumažės.