Ne visiems lemta regėti saldžius sapnus. Dažną lydi košmarai, sunkus ir negilus kvėpavimas. Visi šie simptomai – vieni dažniausių paslaptingojo miego paralyžiaus simptomų. Senovės kultūrose yra rašytinių įrodymų apie žmones, apibūdinančius jausmą, kad kažkas guli ant jų krūtinės, o jie tarsi dūsta ir negali atgauti kvapo. Ilgainiui šiam jausmui apibūdinti sugalvojo anglišką žodį maere, reiškiantį moterišką piktąją dvasią, kuri guli ant miegančių asmenų ir juos uždusina. Galiausiai šis žodis virto ne kuo kitu, o košmaru.

 

Kaip miega kūnas?Man,With,Sleep,Paralysis,And,Sleepwalking,At,Night

 

Miego paralyžius susijęs su miego faze, žinoma kaip greitas akių judėjimas, arba REM miegas. Tai miego stadija, per kurią dažniausiai sapnuojama. Paralyžiaus epizodai įvyksta, kai išeinama iš REM ir pradedama pabusti. Tačiau taip pat gali pasireikšti, kai tik prasideda REM. Akys atmerktos, protas pabudęs, bet kūnas vis dar miega. REM stipriai susijęs su ryškiais ir gausiais emocingais vizualiniais įvykiais, patiriamais miegant, kuriuos vadiname sapnais. Ši miego fazė rodo gyvybiškai svarbių požymių, tokių kaip kraujospūdis, kvėpavimo ir širdies susitraukimų dažnis, pokyčius. Išskyrus gyvybiškai svarbius organus (pvz., širdies ir plaučių raumenis) ir lytinius organus, REM miego metu paralyžiuojamas visas kūnas. Daugeliu atvejų miego paralyžius nutinka žmonėms, kuriems trūksta miego arba kurių miegas nereguliarus. Taip pat gali pasireikšti pacientams, sergantiems narkolepsija, jie dažnai patiria šią būklę prieš pat REM ar pabudę. Šiam miego periodui būdingos pakitusios motorinės, suvokimo, emocinės ir pažinimo funkcijos, tokios kaip nesugebėjimas atlikti valingų judesių, regos haliucinacijos, krūtinės spaudimo jausmas, kliedesiai apie bauginantį buvimą ir net artėjančios mirties baimė. Paprastai miego paralyžius patiriamas retai. Ši būklė tampa liga, parasomnija, kai kartojasi ir (arba) susijusi su emocine našta.

 

Kiekviena kultūra pasakoja savo istoriją

 

Per visą žmonijos istoriją įvairios tautos miego paralyžių aiškino antgamtiniu požiūriu ir kūrė įvairiausias istorijas apie tai, kas tuo metu vyksta su žmogaus kūnu. Kai kurių kultūrų manymu, miego paralyžius – dvasinis pabudimas arba susitikimas su aukštesne būtybe. Kitos kultūros miego paralyžiaus demonus priskiria piktosioms dvasioms, juodajai magijai, raganoms ir kt. Ištisus šimtmečius bauginančios istorijos buvo rašytojų ir menininkų kūrybos objektas. Graikų literatūroje ir Renesanso mene yra ne viena nuoroda į miego paralyžių. 1781 m. tapytame Henry Fuseli paveiksle „Košmaras“ vaizduojamas miego paralyžių patiriantis asmuo, ant kurio krūtinės sėdi demonas. Kalbama, kad rašytojo Jameso Matthew Barrie, ne kartą patyrusio šią būklę, patirtis įkvėpė jį parašyti „Piterį Peną“. Jis apie save sakė: „Mano ankstyvoje vaikystėje tai buvo paklodė, kuri bandė uždusinti naktį“. Taip pat aprašė kelis įvykius „Piterio Peno“ istorijose, rodančius, kad buvo susipažinęs su raumenų tonuso praradimu.

 

Su miego paralyžiumi susijusi baimė taip pat įkvėpė daugybę pasaulyje iki šiol sklandančių legendų. Pavyzdžiui, Kanados eskimai miego paralyžių priskiria šamanų kerams, kurie trukdo judėti ir sukelia beformio buvimo haliucinacijas. Japonų tradicijoje ši būsena atsiranda dėl kerštingos dvasios, kuri miegodama uždusina priešus. Nigerijos kultūroje moteriškas demonas puola sapnuojant ir sukelia paralyžių. Miego paralyžiaus demonas įvairiose kultūrose įgavo daugybę pavadinimų ir formų, labiausiai siejamų su paranormaliais reiškiniais. Turkų kultūroje miego paralyžius yra Karabasanas (tamsusis užpuolikas), kuris naktį įslenka į miegamąjį ir vagia jūsų kvapą. Miego paralyžius japonų folklore žinomas kaip Kanashibari (surištas metalu). Senovės japonai tikėjo, kad ši būsena atsirado dėl Onmyodo Shugendo budistų kunigų burtų ir buvo naudojama priešininkams sutramdyti arba išvaryti piktąsias dvasias, kurios pasireikšdavo miegančiam asmeniui. Arabų kultūroje jis žinomas kaip Jathoom (kas ant kažko labai priglunda). Senovės arabų musulmonai tikėjo, kad norintys apsisaugoti nuo šios būklės turi miegoti tik ant dešinio šono arba prieš miegą perskaitę Korano sosto eilutę. Mongolai tikėjo, kad miego demonas yra įasmeninta miegančiojo tamsioji pusė. Tai atspindėjo jų gebėjimą ar norą atlikti tamsiąją magiją. Pakistane miego paralyžius laikomas susidūrimu su Šaitanu (Šėtonu), piktaisiais džinais arba demonais, užvaldžiusiais žmogaus kūną. Taip pat manoma, kad tai sukelia priešų ir pavydžių žmonių vykdoma juodoji magija. Žmonės, ypač vaikai ir jaunos merginos, turi nešiotis amuletą, kad apsisaugotų nuo blogos akies. Manoma, kad kai kuriuos namus ir ten gyvenančius žmones naktį persekioja piktosios šmėklos, šėtoniškos ar kitos antgamtinės būtybės. Musulmonų šventieji asmenys vykdo egzorcizmą prieš asmenis, kurie, kaip manoma, yra apsėsti. Namus, pastatus ir aikštes laimina ir pašventina mulos arba imamai, skaitydami Koraną ir Adhaną, islamišką kvietimą melstis. Šiuolaikinėje kultūroje miego paralyžius siejamas su ateivių pagrobimu ar jų regėjimu haliucinacijų metu.

 

Pirmieji paslaptingų galių įrodymai

 

Pirmasis klinikinis miego paralyžiaus įrašas rastas 1664 m. Tuo metu Nyderlandų gydytojas Isbrandas van Diemerbroeckas užfiksavo miego paralyžiaus patyrimą 50-metei pacientei. Gydytojas grėsmingą buvimą apibūdino kaip velnią, kuris gulėjo ant moters ir laikė ją Žemėje. Beveik po 300 metų, 1991 m., miego paralyžiaus demonas pasitelktas siekiant paaiškinti jaunų Pietryčių Azijos vyrų staigios mirties atvejus. Nuo 1977 m. daugiau nei 100 vyrų, priklausančių Laoso Hmong bendruomenei, paslaptingai mirė miegodami. Vienas tyrimas, žinomas kaip staigios nepaaiškinamos nakties mirties sindromas, nustatė ryšį tarp miego paralyžiaus ir šių naktinės mirties atvejų. Visos aukos buvo jaunos, sveikos, jų amžiaus vidurkis – 33 metai. Iki šiol miego paralyžius yra vienintelė identifikuojama sąsaja su staigios nepaaiškinamos nakties mirties sindromu.

 

Kaip atrodo miego paralyžiaus demonas?

 

Nuo senovės Mesopotamijos (apie 2000 m. pr. Kr.) iki Romos imperijos už blogus sapnus kaltintas demonas inkubas. Šis sėdėdavo ant krūtinės sukeldamas siaubingus sapnus ir fizinį nejudrumą, todėl tai pirmasis dokumentuotas miego paralyžiaus paaiškinimas. Jis, kaip tikima, persekioja moteris ir jas kankina. Teigiama, kad demonas auką paralyžiuodavo sėdėdamas ant gerklės, todėl moteris negalėdavo pajudėti ar šauktis pagalbos. Moteriška šios dvasios versija, žinoma kaip sukubas, pirmiausia kaltinta dėl vyrų miego paralyžiaus. Moteriškų demonų legendos siejamos su Lilita, kuri buvo pirmoji Adomo žmona, išmesta iš Edeno už tai, kad pažeidė taisykles. Ji tapo demone, keršijusia miegantiems vyrams. Pavyzdžiui, kai kuriose Artimųjų Rytų kultūrose ši būtybė yra džinas, dėvintis kepurę. Jei miegantysis laiku pabus ir paims skrybėlę, jis gaus atlygį. Trauco, pagal tradicinę Čilės provincijos mitologiją, yra baisus deformuotas nykštukas, užliūliuojantis ir viliojantis jaunas moteris. Teigiama, kad Trauco atsakingas už nepageidaujamą nėštumą, ypač netekėjusioms moterims. Štai Ekvadore yra Tintín nykštukas, mėgstantis gausiai plaukuotas moteris ir vilioja jas naktimis grodamas gitara už langų. Šis mitas, tyrėjų nuomone, sukurtas kolonijiniu laikotarpiu, kad paaiškintų moterų, kurios niekada neišeidavo iš namų be palydovo, nėštumą. Manoma, kad Pietų Amerikos atogrąžų miškuose Amazonės upės delfinas yra sirenos ir inkubo palikuonis, pasiverčiantis į gražų vyrą, suviliojantį jaunas moteris ir nunešantis jas į upę. Teigiama, kad ši dvasia atsakinga už dingimus ir nepageidaujamą nėštumą. Pasak legendos, šis demonas, būdamas žmogaus pavidalu, visada dėvi skrybėlę, kad užmaskuotų kvėpavimo angą galvos viršuje, o dieną vėl virsta delfinu. Ukrainiečių folklore yra inkubą primenantis Perelesnyk. Tikima, kad ši antgamtinė būtybė virsta ugniniu drakonu arba jaunuoliu, į namus įeinančiu pro kaminus, duris ar langus, kad suviliotų moteris, be to, gali įgauti mirusių sutuoktinių ar meilužių išvaizdą. Perelesnyk naktimis dovanoja lobius, kurie auštant virsta beverčiais daiktais. Jo prisilietimas gali išsiurbti gyvybingumą ir paspartinti mirtį.

 

Autorius Monika Budnikienė