Grupė „Skylė“ mini veiklos 30-metį. Gražios sukakties proga režisierės Aistė ir Skaistė Jauraitės sukūrė dokumentinį filmą apie grupės veiklą „Anapus laiko ir šviesos“. Jį žiūrovai jau dabar gali pamatyti kino teatruose. O kokį įspūdį juosta paliko vokalistei Aistei Smilgevičiūtei bei kaip vyko kūrybinis procesas, kalbamės su pačia dainininke.

 

aistė_rokas_skyle_svetlanos_baturos_foto

Aiste, kaip reagavote, kai sužinojote, kad apie jūsų grupę nori kurti dokumentinį filmą?

 

Labai nudžiugau. Dokumentinis filmas – labai rimtas dalykas. Tai rodo, kad mūsų veikla vertinama labai rimtai.Dar džiugino tai, kad režisierės yra jaunosios kartos, su savo požiūriu. Labai patiko, kad filmą kūrė ne bet kaip, o atsakingai ir kruopščiai. Režisierės surinko ir peržiūrėjo galybę medžiagos, kuriose įamžinta mūsų veikla, ir atrinko svarbiausius momentus, kuriuos gražiai apjungė. Filmas – pati geriausia dovana tokio garbaus gimtadienio proga.

 

Ar patiems grupės nariams reikėjo prisidėti, kad filmo idėja būtų įgyvendinta?

 

Taip, reikėjo. Pirmiausia susirasti ir pasidalinti archyvine medžiaga: nuotraukomis, vaizdo įrašais, muzika. Kas ką turėjome, tą ir davėme. Taip pat filmo kūrybinė grupė su mumis kelias vasaros dienas praleido kūrybinėje stovykloje. Ten buvome su prisegtais mikrofonais, nuolat filmuojami, kaip gyvename kūrybinį gyvenimą. Filmavimo komanda lydėjo mus į kelis koncertus, buvo nufilmuota nemažai užkulisių. Taigi, prisidėjome ne tik archyvais, bet ir įamžinant šių dienų veiklą, kuri irgi parodyta filme.

 

Koks jausmas pamačius galutinį rezultatą?

 

Per filmo kūrimą matėme pradinį variantą. Režisierės prašė pasidalinti pastebėjimais. Išsakėme keletą minčių, tačiau į kūrybinį procesą nesikišome, todėl buvo įdomu pamatyti galutinį rezultatą, kuris tikrai nustebino. Buvo panaudota tokia archyvinė medžiaga, kurios net nežinojau egzistuojant. Ypač kalbant apie ankstyvąjį grupės veiklos etapą. Filmas gražiai sudėliotas. Dažnai dokumentiniai filmai būna kalbančių galvų paradas, tačiau „Anapus laiko ir šviesos“ toks nėra. Žmonės, buvę grupės aplinkoje, kartu dirbę, ir mes, muzikantai, davėme interviu, tačiau filme girdimas tik balsas, o pasakojimas vyksta vaizdine medžiaga ir mūsų dainomis. Toks režisierių sprendimas, manau, buvo išmintingas, nes filme netrūksta dinamiškumo. Žodžiu, padirbėjo merginos (šypsosi).

 

Kokiam žiūrovui rekomenduojate pažiūrėti filmą „Anapus laiko ir šviesos“?

 

Filmą verta pamatyti dideliam žiūrovų ratui, nes turi platesnį kontekstą. Grupė susikūrė pačioje nepriklausomybės pradžioje ir jos augimas visada buvo šalies augimo kontekste. Manau, visiems įdomu pažiūrėti, kaip kartu augome. Menininkams verta pamatyti, kas vyko kultūriniame pasaulyje, kokių tuščių nišų atsirado ir kaip reikėjo jas užpildyti. Žinoma, kas nėra susipažinę su grupės „Skylė“ kūryba, taip pat daug naujo sužinos. Įdomu pamatyti archyvinius kadrus iš pačios veiklos pradžios, taip pat iš Ukrainoje vykusio koncerto Maidane 2013-ųjų gruodį, bei kadrai, kai koncertavome Ukrainos kariams ir savanorių daliniui pafrontėje 2015-aisiais. Šių dienų fone tai ypač aktualu.

 

Kaip pati sakote, grupės veikla glaudžiai susijusi su nepriklausomos Lietuvos augimu, taip pat politiniais įvykiais Ukrainoje. Iš kur tas patriotizmas ir laisvės troškimas?

 

Greičiausiai tai auklėjimo dalykai, juk pagrindinės vertybės gaunamos šeimoje, perduodamos iš kartos į kartą. Kita vertus, svarbus pats virsmo momentas. Grupė susikūrė, kai keitėsi santvarkos, todėl tas laisvės pliūpsnis atvėrė supratimą, išlaisvino kūrybiškumą.

 

Grupėje iki šiol yra mažai profesionalių muzikantų. Ją įkūrė bendraminčiai VU studentai (ekonomikos, istorijos, filologijos). Grupės idėjinis lyderis Rokas Radzevičius dar grupės ištakose suformavo vertybes, kurios gyvos iki šiol. Aš prie grupės prisijungiau vėliau. Bėgant laikui, bręstant kaip žmonėms, formuojantis asmenybėms, idėjos keitėsi, rūpėjo vis kiti dalykai, apie kuriuos kalbėjome per muziką. Tačiau esminiai principai – alternatyvios muzikinės ir poetinės minties, grįstos filosofija, mitologija ir istorija, sklaida – nepakito iki šių dienų.

 

Kaip jaučiatės šiandienių įvykių fone?

 

Manau, visi žmonės sukrėsti. Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Aš taip pat sukrėsta, tačiau laikausi minties, kad reikia suimti save į rankas ir žiūrėti, ką gali padaryti, kuo prisidėti. Svarbu nepamiršti tiesioginės veiklos, kasdienio režimo, kad susilaikytume ir nepultume į kraštutinumus, neleistume apimti panikai – jei kažkas tave purto, turi dar tvirčiau stovėti ant žemės. Reikia neapleisti kasdienių pareigų, tačiau nevalia užsimerkti ir nieko nedaryti, reikia pagal galimybes įsitraukti į paramą, konkrečią pagalbą.

 

Ar lietuvių reakcija į karą Ukrainoje, tautos susitelkimas nustebino, ar kažko panašaus tikėjotės?

 

Tikėjausi. Gal tokiame burbule gyvenu, kur Ukrainos klausimas iki galo niekada nebuvo užmirštas, nes tas karas tęsiasi jau daug metų, tik dabar jis siaubingai išaugo. Lietuvių susitelkimas džiugina, o jo mastas negali nestebinti. Net tie žmonės, kurie buvo linkę skleisti kontroversiškas nuomones įvairiais klausimais, suprato, kad dabar reikia būti su Ukraina ir imtis veiksmų jai padėti.

 

Minėjote, kad reikia išlikti tvirtiems, nepulti į paniką. Kas padeda išgyventi šį laikotarpį?

 

Manau, visi pamažu suprasime, kad visai šalia mūsų vyksta karas. Pirmomis dienos buvo sunkiausia. Man padeda rašymas laisvuoju stiliumi. Neturėdama konkretaus tikslo tiesiog prisėdu ir 15–20 min. rašau. Ši veikla stabilizuoja. Visas mintis, kurios dūzgia galvoje, išrašau popieriuje ir pasidaro ramiau.

 

Internete plinta vaizdo įrašai, kaip ukrainiečiai dainuoja slėptuvėse, stovėdami prieš tankus ir pan. Kodėl tokiomis akimirkomis atsisukama į muziką?

 

Tiek lietuvių, tiek ukrainiečių kultūra neatsiejama nuo muzikos, liaudies dainų. Mūsų kelias į laisvę taip pat yra dainuojanti revoliucija. Muzika – sielos šauksmas, tai, kas mus daro žmonėmis. Daina padeda nusiraminti, pakelti ūpą sau ir kitiems, ji suvienija, suburia ir uždega širdis.

 

Kaip gimsta jūsų dainos?

 

Pastaruoju metu dirbame etapais, per kuriuos įgyvendiname vis kitą konceptualų projektą. Išsigryniname temą, kuria norime kalbėti bei kurti albumą, ir tada dainas kuriame toje šviesoje. Idėjos ir įkvėpimas ateina iš visur – kasdienio gyvenimo, emocijų, aplinkos. Paskutinis mūsų albumas „Gervaza dūzgės“ įdainuotas žemaičių kalba. Tai tarsi roko opera žemaitiškai. Albume suskamba ir anksčiau mūsų kūryboje negirdėti variniai pučiamieji. Šie instrumentai žemaitiško albumo idėjai atskleisti pasirinkti neatsitiktinai – Žemaitijoje tebėra išlikusi itin stipri grojimo pučiamaisiais instrumentais tradicija.

 

Ko šiuo metu linkėtumėte sau ir kitiems? Ko viliatės?

 

Žinote, šiuo metu galvoje sukasi viena mintis: nors tu mažas, bet vis tiek esi. Mūsų aplinka ir žiniasklaida įteigė, kad pasaulyje yra didžiosios valstybės, kurios yra pagrindinės žaidėjos, o mes tokie maži ir visuomet liekame tarsi nuošalyje. Bet mes irgi esame ir mes svarbūs. Tikiuosi, dabartinė situacija padės praeiti tam supervalstybių bumui. Norisi, kad po pasaulį pasklistų žinia, jog jei esi mažas, vis tiek esi svarbus, galintis daryti pokyčius.

 

Kalbant apie Lietuvą, norėtųsi, kad viskas nesikoncentruotų tik dideliuose miestuose, kad visi miestukai ir kaimukai turėtų tokias pačias galimybes, tokį pat kokybišką švietimą ir kultūrą. Visuomet norisi svajoti ir tikėtis teigiamų permainų. Tačiau nuspėti nieko negalime.

 

Svarbu nepamiršti tiesioginės veiklos, kasdienio režimo, kad susilaikytume ir nepultume į kraštutinumus, neleistume apimti panikai – jei kažkas tave purto, turi dar tvirčiau stovėti ant žemės.

 

Kalbino Laima Samulė

 

Fotografė Svetlana Batura