Irena Upė: „Turiu nepaaiškinamą norą išgirsti kitų istorijas“

Labiau kaip muzikos kūrėja ir atlikėja žinoma Irena Upė šiandien studijuoja hipnoterapiją, o „YouTube“ kanale „Mėnulio Upė“ beveik kasdien dėlioja kortas ir pasakoja žmonėms jų istorijas. Interviu Irena dalinasi savojo kelio atradimais ir tuo, kaip jaučia pasaulį.

Irena Upė aut.R.Šeškaitis

Esate elektroninės muzikos kūrėja, tačiau pastaruoju metu scenoje jus išvystame vis rečiau. Kodėl?

Šiuo metu esu visiškai atsidavusi sūnaus auginimui, namams. Koncertai yra varginanti, chaosą gyvenime kelianti veikla. Su laiku supratau, kad man, kaip vienišai mamai, koncertavimas sukelia daugiau sumaišties nei malonumo. Tad nusprendžiau imtis kitų veiklų, kurios leistų dirbti iš namų ir be streso būti mama. Savo atžalas, kaip žmones, pažįstame didžiąją dalį gyvenimo, o kaip mažus vaikus patiriame labai trumpai. Noriu būti savo laiku savo vietoje.

Irena Upė – kaip ir kodėl atsirado šis jūsų muzikinis pseudonimas?

Tam neturiu ypatingos istorijos. Tiesiog vieną rytą atėjo mintis „Upė“ su aiškiu supratimu, kad tai mano vardas. Muziką kuriu jau 14 metų. Nuo 2017-ųjų ėmiausi solinės kūrybos, nežinojau, ką darau, pirmą kartą ėmiausi kurti elektroniką, bet viskas ėjosi organiškai, kaip ir „Upės“ atsiradimas. Kūryba plaukė, koncertų ieškoti nereikėjo, viskas ateidavo savaime. Taip žinojau, kad „Upė“ yra mano kelias.

Kaip apibūdinate savo kuriamą muziką? Iš kur kyla įkvėpimas, o gal poreikis kurti?

Nemėgstu kalbėti apie savo kūrybą. Atsakau, jeigu klausia, bet imti aiškinti, detalizuoti man atrodo visiškai nereikalinga. Kiekvienas ją girdės ir įprasmins savaip, mano išankstinės nuorodos, rodos, nėra reikalingos.

Muziką kuriu pirmiausia sau. Neinu į kompromisus, kas kam patinka ar kas man turėtų atnešti žinomumą. Man patinka kūrybinis procesas, patinka matyti gautą rezultatą. Kartais galvoju, kokia aš nerimta. Tokia nerimta, kad net per rimta.

Savo kūrybos neklausau. Dviejų išleistų vinilų dar neperklausiau. Greičiausiai mano kūryba alternatyvi, nors joje galima girdėti daug klasikinių motyvų, charakterio, formos, skirtingų stilių. Mano įkvėpimas yra viskas, kas vyksta su manimi ir pasauliu, kuriame randuosi. Save patiriu kaip natūralų šios būties elementą, archetipiškai, kartais nuobodžiai ir su daug tylos, kartais magiškai ir stebuklingai. Sunkoka mano muziką „pastatyti“ į kažkokią lentyną, nes aš esu aš, aš nesu tai, kas yra kiti.

Tad kas jums svarbiausia kūryboje?

Gal tas išsipildymo jausmas, kad kažką padarei, yra vertingas. Visa kita: kitų reakcijos, vertinimai, mano karjeros žingsniai ar kryptys, planai, nėra mano prioritetas. Viskas turi judėti savaime. Šioje srityje sutikau nemažai žmonių, kurie nutrūkę nuo tikrojo savęs. Ir tai natūralu – jie eina į kompromisus. Muzikoje tai daryti sudėtinga – netikiu, kad tada esu geriausia savo versija. O juk svarbiausia būti laimingam savo kailyje, nes dienai pasibaigus lieki pats su savimi ir atsakai tik pats sau.

Gal tai autentiškumas, kuris neleidžia nukrypti nuo pagrindinio kelio, o gal tiesiog tingiu stengtis dalyvauti kūrybiniame kapitalizme, hipokritiškumo matricoje: save parduoti, puoštis, matuotis tą kurpalį, kažkur lėkti, vis atlikti tą susigalvotą vaidmenį. Mano matuoklis yra gilumas, vertybės, ramybė, paprastumas, kokybė tikrąja to prasme. Būdama autentiška esu tvirta – ką kalbu yra tikra. Jei klysiu, tai klysiu dėl to, kad nežinojau, o ne dėl to, kad turėjau slaptų motyvų ar bandžiau pasirodyti geresnė nei esu. O ir žinodama savo norą rasti bendrą harmoniją ir padėti kitiems, juos kilstelėti, po truputį suprantu, kad muzikoje, ir ne tik, mano kelias visiškai kitoks. Turiu rasti savo gentį.

Jūsų kūryboje gausu su elektronika jungiamo etnomuzikos skambesio. Jums svarbi mūsų tradicija, muzikinis palikimas?

Man svarbus žmonių, kurie gyveno iki manęs, palikimas: kaip jie kūrė, kaip gyveno, kas jiems buvo svarbu, kuo jie tikėjo. Tačiau kaip tai atėjo į mano gyvenimą ar kūrybą, atsakymo nežinau. Krašte, kuriame augau, buvo stipriai puoselėjama tradicija. Bet niekada nebuvau folkloristė, be grojimo kaimo kapeloje (esu smuikininkė), kitose etno veiklose nedalyvavau. Visgi tai įsėdo nematomai per aplinką, per mokytojus. Pamenu, universiteto metais suvokiau, kad noriu kurti muziką ir noriu, kad mano kuriama muzika būtų panaši į lietuvių liaudies dainas. Kartais pagalvoju, kad gal tai protėvių ryšys, galbūt jie taip mane kvietė priartėti, išgirsti pirmykštes melodijas ir jas paleisti per savo kūrybą. Tai ir pasiekiau. Savo kūryboje nenaudoju „medžiagos“, t. y. lietuvių liaudies dainų motyvų. Juos kuriu pati. Paskutinius kelerius metus skyriau sutartinėms kurti. Sutartinių motyvai vis pasirodydavo mano kompozicijose, bet niekada tam neskyriau daug dėmesio, tačiau dabar į tai save investuoju rimčiau. Ir taip, matyt, susikūrė „Vilko upės“ projekto komanda ir repertuaras.

Papasakokite plačiau apie šį projektą.

Jau antri metai kuriu projekte, kuris vadinasi „Vilko upė“. Tai Vilniaus miesto savivaldybės finansuojamas projektas, kuriame su manimi dalyvauja vaidila Gediminas Žilys ir „Stalo teatro“ įkūrėja Saulė Degutytė. Su Gediminu kuriame muziką, o Saulė kuria vizualizacijas mūsų muzikai.

Šiuo projektu pasakojame Vilniaus susikūrimo mitus. Vartojame archetipinę kalbą, todėl neišvengta ir sutartinių, tiksliau – jos yra visos programos pagrindas. Vienos kurtos Gedimino, kitos mano, o kai kurios atsirado projekto metu. Gruodžio 5 d. kviesime išgirsti ir pamatyti spektaklį „Menų spaustuvėje“, Vilniuje.

„YouTube“ turite paskyrą „Mėnulio upė“. Kaip viena upė išsišakojo į kitą? Kodėl?

Irena Upė – mano sceninis vardas. „Mėnulio upės“ istorijos yra kitas mano projektas, kuris nebuvo planuotas, tai neatlygintina veikla, įprasminanti mane kita perspektyva. Pasakų, mitų, istorijų sekimas visada buvo svarbi bendruomenės terapijos, mokymosi ir būties įprasminimo forma. „Mėnulio upės“ istorijos – tai neuroedukacinis kanalas, kur naudodama Taro kortas pasakoju istorijas. Čia naudoju archetipus, rišu tai su mitologija bei psichologinėmis žiniomis.

Prieš kelerius metus atsikrausčiusi į Vilnių, pamenu, intensyviai ieškojau darbo. Turėjau svajonę dirbti LRT televizijoje. Bet kiek siunčiau laiškus, atrodo, viskas buvo į tylą. Ir štai, dabar sėdžiu prie savo kanalo kameros ir mano žinutės pasiekia daugybę klausytojų. Matyt, Visata duoda tai, ko norime, tik ne visada ta forma, kuria norime tai turėti.

Kas jums yra Taro?

Taro sistema mistifikuota ir apipinta daugybe prieštaringų istorijų. Man tai archetipinė iliustracinė kortų sistema, kuri pasakoja Kvailio istoriją per įvairias iniciacijas ir asociacijas. Tai archetipinė kalba, įrankis, kuris gali būti naudojamas bandant atrasti ir išlukštenti savo geštaltus ar tiesiog ieškoti dialogo su savimi.

Nuo vaikystės domėjausi žmogaus protu, jo veikimo principais, neurolingvistiniu programavimu, studijuodama politikos mokslus domėjausi politine psichologija, vėliau dirbau politinėje rinkodaroje, rinkimų technologijų srityje, kur mano neurolingvistinės, psichologinės žinios buvo itin naudingos. Su laiku supratau, kad politikos arena nėra mano zona dėl vertybinių skirčių ir skirtingų veikimo principų.

Dabar, dirbdama su žmonėmis, kurie ateina išsikalbėti, ieškoti atsakymų sunkiais gyvenimo momentais, jaučiuosi visiškai savo vietoje. Ir tai dar labiau išryškino, koks didelis diskomfortas buvo darbas prie stalo su popieriais ar jau minėta koncertinė veikla, kur turi galvoti tik apie tai, kaip pasirodysi, dažnai save sumažinti, o kartais perpūsti, stengtis kažkam įtikti, būti teisiamam ir pan. Dabar esu visai priešingos būsenos.

Kaip ir kodėl nusprendėte mesti kortas ir konsultuoti kitus?

Plano būti čia, kur esu, neturėjau. Tai išaugo savaime. Pirmiausia ėmiau dėlioti kortas ir sekti istorijas viešai, socialinėse medijose. Taip ėmė plaukti žmonės, kurie mano istorijose rado dalį savęs, taip budo jų noras pasakoti savąsias ir klausti patarimų. Per kelerius metus išaugome į didelę bendruomenę. Šioje veikloje, kaip ir muzikoje, viskam leidau tekėti natūraliai. Ėjo žmonės – aš juos priėmiau, vystėsi veiklos – leidau joms augti, kilo idėjos – ėmiausi jų įgyvendinimo. Ir esu, kur esu.

Visada jaučiau poreikį padėti kitiems, ir man tai sekėsi. Kai manęs klausia, kaip taip sugalvojau, juokaudama sakau, kad turiu supergalią: išnykti prie kito žmogaus, sukurti erdvę, kurioje galėtų skambėti jo balsas. Gebu įkvėpti kitus pradėti tikėti savimi ir imtis spręsti iššūkius, tą momentą visiškai pamiršdama save. Tai turi tragizmo savyje, nes tai nebuvo pasirinkimas, tai buvo būtinybė vaikystėje, kuri realizavosi kaip pašaukimas dabar. Taip tikriausiai save įvardintų didžioji dalis terapeutų ir psichologų. Ne aš pasirinkau kelią, o jis mane. Matyt, tai ir yra alchemija, kai tai, kas sudėtinga, transformuojame į tai, kas švyti ir rodo kelią kitiems.

Beje, šiuo metu studijuoju hipnoterapiją. Tikiuosi, mokslai padės atrasti daugiau įrankių, kurie leistų atsakyti į keliamus klausimus. Žmonės mokosi ir tada imasi darbo, o man viskas susidėliojo kitaip, bet irgi savaip gerai.

Sunku monetizuoti pašaukimą, norą padėti kitiems? Koks jūsų santykis su pinigais apskritai?

Nežinau, ar galiu atsakyti į šį klausimą. Tai individualu. Tai, kas lengva man, kažkam gal sudėtinga, o tai, kas kitam paprasta, man galbūt neįkandama. Kiekvieno kelias savitas ir jis lygiai taip pat gali skirtis monetarine išraiška. Čia galbūt svarbiau atrasti santykį su savimi ir savo lūkesčiais, galvoju, kad pašaukimas yra tai, ką darytum net negaudamas pinigų. Pinigai ar turtas negali tapti tikslu, tai tik energija, kuri padeda patenkinti bazinius poreikius ar įgyvendinti tikslus, ir jos mūsų gyvenime yra tiek, su kiek sugebame susitvarkyti.

Skirtingos, įvairios Taro (o gal ne tik) kortų malkos. Kiek jų turite? Kaip pasirenkate, kurią imti į rankas?

Kortų turiu daug. Vien ant stalo stovi 44 malkos. Yra ir tokių, kurių dar neprisijaukinau ar nepavyksta atrasti dialogo. Viskas, ką darau „Mėnulio upės“ istorijos kanale, yra ekspromtas, t. y. imu tą malką, kuri atrodo reikalinga tuo metu.

Pokalbį pradėjau pristatydama jus kaip elektroninės muzikos kūrėją. O kaip pati įprastai prisistatote?

Vardu (šypsosi). Retai imuosi dėstyti savo gyvenimo aprašymą. Nematau tikslo kalbėti apie save nepaklausta. Kam būsiu įdomi, tas ir paklaus. Tai irgi padeda geriau pažinti kitus. Žmonės skuba daryti projekcijas, numanymus, klijuoti kaukes. Pagal tai, kokį vaidmenį skuba tau primesti, dažnai gali geriau jį pažinti nei per išsamų pokalbį.

Kažkada buvau jauna ir ekstravertiška, skubėdavau save parodyti, dabar nutilau ir ėmiau klausytis. Atrodo, mane labai pakeitė darbas su žmonėmis. Visos jų groteskiškos, tragiškos, romantiškos ir dažnai neįtikimos istorijos supažindino su gyvenimu ir žmogaus natūra. Žmonės nori būti išgirsti, pamatyti, svarbūs.

Turiu nepaaiškinamą norą išgirsti kitų istorijas, kartais norisi tiesiog mirkti kito žmogaus nueitame kelyje, jo pasiekimuose, girdint jo pergalingą herojaus istoriją. Mane žavi stiprios valios žmonės, kurie įvaldę tam tikrą meistrystę, atradę savo autentišką kelią. Tai taip įkvepia. Tad nesinori skubėti atverti savo duris, kad nedaryčiau įtakos kitam žmogui būti savimi. Tas nuostabus autentiškas kito žmogaus dūšios žemėlapis – tai momentai, kuriuos reikia įsidėmėti ir vertinti.

Autorius Laura Auksutytė