Žmogų nuo gimimo lydi septynios pagrindinės emocijos. Jas itin sunku paslėpti, bet ne visada lengva atpažinti. Ypač skausmingai jaučiamos neigiamos emocijos: pyktis, baimė, sielvartas, pasibjaurėjimas. Juk ne be priežasties atsirado posakiai: „išlieti skausmą“, „išsiverkti į petį“ ar „lengviau atsidusti“. Žmogaus kūnas ir protas – darni sistema, kurioje sinchroniškai veikia emocijos, o fiziologiniai būdai išreikšti emocijas nepaprastai svarbūs gerai savijautai.

 

verkti

Dūsauti naudinga plaučiams

 

Žmogus kasdien giliai atsidūsta maždaug 12 kartų. Taip išreiškiamas ir palengvėjimas, ir apgailestavimas. Kai kurie dūsauja kas 5 min., bet tai išskirtiniai atvejai, dažniausiai siejami su klinikine depresija. Tačiau neurobiologijos profesorius Jackas Feldmanas teigia, kad atodūsiai yra būtini plaučių veiklai. Jie veikia panašiai kaip sąmoningas gilus kvėpavimas. Todėl galvos smegenų neuronų grupės, reguliuojančios normalų kvėpimą, sukelia norą atsidusti. Dūsaujant išpučiamos plaučių alveolės, kurios atsakingos už deguonies pasisavinimą ir anglies dioksido pašalinimą iš kraujotakos. Kai šiai sudėtingai sistemai reikia savotiškos perkrovos, kyla noras giliai įkvėpti ir lėtai bei garsiai orą iškvėpti. Jeigu žmogus niekada neatsidustų, jam prasidėtų plaučių nepakankamumas. Mokslininkams vis dar didelė paslaptis – emocinio dūsavimo mechanizmas. Biochemikai tvirtina, kad už kvėpavimą, atodūsius, žiovulį, kosulį ir net juoką atsakingi neuronai susiskirstę į atskiras grupes. Kol kas specialistai tik spėja, kad užplūdus nevilčiai ar nuovargiui už emocingą atsidūsėjimą atsakingi neuronai sukelia neuropeptidų išskyrimą.

 

Gydančios ašaros

 

Lakrimologija, arba mokslas apie ašaras, nagrinėja jas visapusiškai: nuo sūrių lašelių sandaros iki emocinio mechanizmo, kuris jas priverčia išsilieti. Teigiama, kad moteris vidutiniškai per savo gyvenimą praverkia nuo 8 iki 12 tūkst. valandų. Lieti ašaras jas skatina džiaugsmas, liūdesys, sielvartas, nusivylimas ar gėda. JAV mokslininkė Margaret Frey įrodė, kad ašaros – geriausias būdas mažinti emocinę įtampą, kurią sukelia streso hormonas kortizolis. Pasirodo, kortizolio lygis pakyla ne tik ištikus nelaimei, bet ir stipriai džiūgaujant, todėl ir pasipila džiaugsmo ašaros. Verkimas – tai gynybinė organizmo reakcija į pernelyg stiprias emocijas. Jei emocijos neišliejamos, pavyzdžiui, verksmu, ilgainiui išsivysto įvairių širdies ir kraujagyslių ligų. JAV 25 m. vykdyto tyrimo rezultatai parodė, kad itin emociškai tvirti žmonės, kurie niekada neverkia, gyvena vidutiniškai 10 m. trumpiau nei tie, kurie įpratę emocijų neslopinti. Visuomenėje ašaros vertinamos kaip silpnumo požymis, o vyrai šią tariamą taisyklę priima itin jautriai, todėl dažiau rizikuoja išgyventi emocijų perkrovą. Mokslininkų įrodyta, kad ašaros iš tikrųjų turi gydomąjį poveikį. Jos veikia kaip antibakterinė priemonė, jose daug fermentų (pvz., lizocimo), baltymų, kalcio ir magnio. Anksčiau moterys, išlydėdamos vyrus į karą, verkdavo, o ašaras kaupdavo. Vyrams grįžus iš mūšio žaizdas plaudavo savo ašaromis.

 

Skųstis ir aimanuoti natūralu

 

Visas žmogui būdingas emocijas sudaro 3 pagrindinės fazės: fiziologinis sužadinimas, išraiška ir sąmoningas išgyvenimas. Tam, kad emocija būtų sveikai išgyventa, būtina natūraliai patirti visas šias fazes. Būtent emocijų tiek fizinė, tiek dvasinė išraiška ypač svarbi. Specialistai vienbalsiai tvirtina, kad reikšti emocijas būtina ir sveika, net jeigu tai nuolat monologu dėstomi nusiskundimai ar aimanos dėl nenusisekusio gyvenimo. Mokslininkai nustatė, kad įvairių netekčių išgyvenę žmonės skundžiasi artimiesiems 4 kartus dažniau, o jaustukais emocijas reiškia beveik kas 20 min. Psichologai teigia, kad smegenims reikia 21 dienos persiorientuoti ir priprasti prie ko nors naujo. Todėl neprabėgus nė menesiui gedulas turėtų natūraliai praeiti. Mokslininkų duomenimis, vienas geriausių gydymosi būdų yra garsiai pasiskųsti sau. Manoma, kad tai puikiai padeda suvokti realybę ir atsikratyti streso.

 

Ne slopinti, bet neutralizuoti

 

Žmogaus nervų sistema ir visas organizmas turi puikią atmintį. Protas ir kūnas išmoksta tam tikrų reakcijų ir susidarius panašioms sąlygoms elgiasi taip pat. Todėl liūdni prisiminimai spaudžia ašarą, o nuolat patiriama, bet slopinama įtampa sukelia galvos ar nugaros skausmus. Tačiau, mokslininkų teigimu, galima išmokyti organizmą į neigiamas emocijas reaguoti teigiamai. Tam tereikia šypsotis. Šypsena sukuria laimės pojūtį. Ir nors tai vyksta nesąmoningai, tačiau nervų sistema šią būseną įsimena ir išmoksta atkartoti. Ne veltui per jogos užsiėmimus siūloma visą laiką šypsotis. Tai savotiški pratimai, padedantys atsipalaiduoti ir net sumažinti streso hormonų koncentraciją kraujyje. Apie tai, kad šypsotis ir džiaugtis galima išmokti, byloja ir statistika. 50 % vyresnių nei 55 m. žmonių šypsosi bent 10 kartų per dieną. Net 70 % tokio amžiaus žmonių tvirtina, kad jų šypsena nesuvaidinta. Mažiausiai šypsosi 35–44 m. žmonės. Dešimtadalis 18–34 m. žmonių teigia, kad daugiau kaip pusė jų šypsenų yra suvaidintos.

 

Įdomu

 
  • Atlikę apklausą mokslininkai išsiaiškino, kad daugiau nei 70 % vyrų ir 35 % moterų visame pasaulyje kasdien slopina norą verkti. O nuolat jaučiama nuoskauda ir įtampa kenkia širdžiai ir kraujagyslėms.
  • Kiekvienai emocijai išreikšti žmogus panaudoja maždaug 43 mimikos raumenis ir daugiau nei milijardą neuronų jungčių.
  • Emocijos gali tęstis nuo 3 sekundžių iki 2 minučių. Neigiamos emocijos jaučiamos ilgiau nei teigiamos.
  • Tik 1% žmonių geba nuslėpti emocijas.
 

Vilija Pažemeckienė

Specialistės komentaras

Neurogrįžtamojo ryšio metodikos trenerė Vilija Pažemeckienė

 

Kodėl emocijas išreikšti būtina? Kaip tai daryti saugiai ir tinkamai?

 

Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus yra išmokytas emocijas reikšti. Pirmasis žmogaus emocijų mokytojas yra mama. Kūdikis gimsta neturėdamas emocijų, tik vėliau jų išmoksta. Vaikas augdamas stebi savo motiną ir iš jos mokosi priimtinos emocijų raiškos. Jeigu mama vaikui neleidžia demonstruoti pykčio, vaikas automatiškai šią emociją ima slopinti. Užaugęs galvoja, kad pykčio net ir nejaučia, bet iš tikrųjų giliai viduje ši emocija kaupiasi. Ilgainiui ji gali prasiveržti agresija, nukreipta į patį save. O dar vėliau tai virsta depresija. Pagal panašią schemą veikia ir liūdesys, praradimai. Pasitaiko, kad užslopintos emocijos pasireiškia žmogaus fiziologijos pokyčiais. Štai konkretus pavyzdys. Ką tik sūnaus susilaukusi moteris neteko mamos. Siekdama nepalūžti išgėrė raminamųjų ir savo sielvarto neišverkė. Jai dingo pienas. Ir atsirado tik po ketverių metų, kai moteris laidojo savo tėvą ir pagaliau visas iki tol gniaužtas emocijas atpalaidavo. Iš tikrųjų visos užslopintos emocijos veikia destruktyviai. Jos tampa energetiniais blokais. Save varžydamas žmogus užspaudžia natūraliai tekančią energiją ir kenkia sau tik todėl, kad emocionalumą laiko blogu ar nepriimtinu dalyku. Išreikšta emocija netrunka ilgiau kaip 90 sekundžių. Todėl išsiverkus, išsirėkus ar net išsikeikus apima palengvėjimas.

 

Kur kas svarbiau, nei išsiaiškinti, kodėl žmogus jaučia vieną ar kitą emociją, yra suvokti, kokia tai emocija. Išgyvenimus visada būtina atpažinti, įvardyti ir su jais pabūti vienumoje. Sveikiausias būdas – išreikšti konkrečias emocijas čia ir dabar. Be abejonės, aplinka ne visada būna tinkama: viešos vietos ar darbovietė nėra labai patogi erdvė jausmams lieti. Tačiau vakare galima sugrįžti į emocijos būseną, viską apmąstyti ir net aptikti, kurioje kūno vietoje šios emocijos susikaupusios. Liūdesys dažniausiai susikaupia aiškiai juntama įtampa ar sunkumu krūtinėje ir gerklėje. Jeigu žmogus jaučia poreikį emocijas išpasakoti, galima taip padaryti, bendraujant su artimaisiais. Tačiau tai turi būti daroma sąmoningai ir konstruktyviai. Labai svarbu, kad kitas žmogus būtų perspėtas apie tai, kad jam yra guodžiamasi. Paguodos reikia paprašyti ir, be abejo, atsilyginti tuo pačiu, kai artimajam prireiks panašios emocinės iškrovos. Jokiu būdu neigiamų emocijų nereikėtų bandyti išlieti valgant ar apsiperkant, nes paprastai po tokio „gydymosi“ apima dar didesnis liūdesys dėl priaugto svorio ar išleistų pinigų. Kiekvienam derėtų savęs klausti: „Ką aš jaučiu?“ Tai daryti mažiausiai 30 kartų per dieną. Žmogų beveik visada kamuoja vidinis konfliktas: ar prisitaikyti, ar reikšti savo autentiškumą. Autentiškas žmogus tampa būtent reikšdamas ir atpažindamas emocijas. Tai gali būti labai sunku, nes paprastai daug metų įvairios emocijos slopinamos ir vėliau net neatpažįstamos. Vėl išmokti emocijas patirti, išgyventi ir įvardyti užtrunka laiko. O slopinamos jos gali sukelti depresiją, autoimunines ligas, provokuoti konfliktus. Nuolat susivaldydamas žmogus pyktį nukreipia į savo kūną ir prasideda savidestrukcija – imuninė sistema pradeda veikti prieš patį žmogų.

 

Tik išleidus blogas emocijas, jas išgyvenus gali atsirasti vietos šiltiems jausmas, geroms emocijos ir, žinoma, meilei. Blogiausia, kad žmogus kai kurių emocijų išvis nepažįsta. Išleista net emocijų žodynų, juose išvardyta daugiau nei 300 emocijų. Nors pagrindinių yra 30, bet paprastai žmogus sugeba įvardyti tik 5. Dažnai siūloma valdyti emocijas. Bet kaip valdyti tą, ko žmogus net pavadinimo nežino? Tramdydami emocijas stipriai kenčia vyrai ir berniukai. Visuomenė jau vaikystėje berniukams draudžia reikšti emocijas. Bene vienintelės priimtinos emocijos jiems yra pyktis ir agresija. Juos slegia sunkus emocinis krūvis, nes verkti ir skųstis nepriimtina, nevyriška. Paprastai matomos destruktyvios išeitys – alkoholio vartojimas ar smurtas. Moterims dėl neva jausmingos prigimties leidžiama emocijų reikšti daugiau. Tačiau iš tikrųjų tiek vyrai, tiek moterys jaučia tiek pat.

 

Norint emocijas pažinti galima atlikti nedidelį pratimą. Užsirašyti 5 emocijas, kurias žmogus jaučia geriausiai (galima jas pasirinkti iš 30 pagrindinių emocijų sąrašo) ir 5 emocijas, į kurias įsijausti sunkiausia. Pirmosios dažnai naudojamos emocijų arsenale, todėl patogios, o antrosios blokuojamos. Jas įvardijus galima pradėti mokytis jausti, nes būtina sau leisti jausti visas emocijas. Tik tada žmogus būna harmoningas.