Dirbant patinka tapti kažkuo visai kitu

Aktorė Agnė Šataitė tiesiog įsisukusi į darbus – vaidmenis teatre veja vaidmenys kine, o šiuos – vaidmenys televizijoje. Nors didelis užimtumas talentingai moteriai patinka, visgi jai maloniau, kai gali neforsuoti. „Geriausiai jaučiuosi, kai vaidmenims galiu ruoštis neskubėdama, nieko nepraleisdama. Kai turiu laiko išklysti iš kurso ir vėl sugrįžti“, – sako pašnekovė. Su Agne kalbamės ne tik apie naujausius darbus.

Agnė Šataitė, Dainiaus Jankausko nuotrauka.

KOKIUOSE projektuose šiuo metu galime jus pamatyti?

Nemėgstu žodžio „projektas“. Jis man kvepia totaliai ne kūryba. Toks „padarysiu projekčiuką ir pasiimsiu pinigiukus“. Taip, šis žodis veržiasi, dominuoja visose srityse, kad ir ką darytum – dirbtum teatre ar kine, bet savo veikloje jo stengiuosi vengti.

Iš to, kas šiuo metu rodoma, mane galima pamatyti legendiniame seriale „Moterys meluoja geriau“, taip pat „Dviračio žiniose“. Žinoma, Vilniaus Mažojo teatro spektakliuose. Labai laukiu, kada pasirodys R. Banionio režisuotas mini serialas „Lizdų ardytojas“. Taip pat lapkričio 24 d. Lietuvos kino teatruose pasirodys istorinis vaidybinis kino filmas „Laikinai jūsų“.

KADA geriau jaučiatės – kai darbų itin daug ar kai daugiau laisvalaikio?

Geriausiai jaučiuosi, kai didelis užimtumas, bet pagrindinis kūrybinis darbas yra vienas. Kai galiu ruoštis neskubėdama, nieko nepraleisdama. Kai turiu laiko išklysti iš kurso ir vėl sugrįžti.

KOKS vaidmuo pats artimiausias?

Kuriame telpa ir dramatizmas, ir komiškumas. Iš esmės patinka tapti kažkuo visai kitu. Tai charakteringi vaidmenys. Kai savyje keiti ne tik mąstymą, bet ir fiziką.

KĄ įdomiausio / sunkiausio teko išmokti dėl vaidmens?

Ruošiant vaidmenį daug dalykų mokaisi – viskas įdomu. Antgamtiškų užduočių nesu gavusi. Pamenu, kai spektakliui „Scilė nori būti žmogumi“ dailininkas atnešė striptizo šokėjų batus, su kuriais reikėjo išmokti vaikščioti ir laisvai judėti. Teko paprakaituoti. Tikrai yra ką veikti, kad po spektaklio išeitum su neišsuktomis kojomis ir sveika galva.

KAS būtumėte, jei ne aktorė?

Jaučiuosi savo rogėse ir džiaugiuosi, kad bent kol kas net minčių apie kitą profesiją neturiu. Patinka tai, ką darau.

KO dar norėtumėte išmokti, bet nerandate laiko ar drąsos?

Norėčiau išmokti šokti „Vogue“ stiliumi. Kai repetavome vieną spektaklį, turėjome pamokų ir mane sužavėjo šis laisvės šokis, kuris netelpa į jokius rėmus. Toks išskirtinis ir teatrališkas.

KOKIOS jūsų savybės labiausiai padeda aktoriaus darbe?

Nuoširdžiai nežinau. Galiu pasakyti, kas apskritai man padeda gyvenime – tai tam tikros tvarkos laikymasis, disciplina, režimas. Tam, kad siela galėtų laisvai kurti, būtina švari aplinka, sustyguota buitis, tvarkinga rutina. Kai šie dalykai veikia, tada lengvai galiu nerti į kūrybą – vaidmenis, personažų paieškas.

KĄ savyje norėtumėte pakeisti?

Nieko nenoriu pakeisti, o jeigu noriu – imu ir keičiu. Jeigu nekeičiu, reiškia, ne taip smarkiai ir noriu.

KAS labiau esate – miesto ar gamtos vaikas?

Aš miestietė. Nors patinka būti arti gamtos, grožėtis ja, gėrėtis metų laikais, stebėti, kaip gamta keičiasi, bet iš toliau, nenoriu sulįsti į ją, taikytis prie jos, išgyventi joje. Nemėgstu žygių, palapinių, turistavimo. Atsidūrus gamtoje tuoj ima visur niežėti, atrodo, nuolat kažkas lipa ant manęs, gelia, kanda.

KAIP bėga jūsų laisvalaikis?

Laisvalaikis susipynęs su darbu, profesijos tyrinėjimu. Tai knygos, filmai, serialai, muzikos klausymas, koncertai. Visą kitą laisvą laiką leidžiame su dukra. Būname, gyvename, pažįstame pasaulį.

KOKIĄ geriausią knygą esate skaičiusi?

Gal ne tiek daug per gyvenimą skaičiusi, bet dabar su dukra daug skaitome, todėl absoliučiai esu susižavėjusi A. de Sent Egziuperi „Mažuoju princu“. Unikali knyga. Kiek grožio, liūdesio ir vilties talpina savyje. Kaskart ją skaitant stebina savo gyliu, užčiuopta žmogiškumo esme.

KAM niekada negaila pinigų?

Pinigus uždirbame tam, kad išleistume. Tik reikia jausti balansą. Realiai įsivertinti galimybes ir turėti pagalvę. Man faina, kai galiu sau leisti įsigyti kokybišką daiktą ar į kokybišką pramogą nueiti. Šią vasarą vienoje tokioje buvau – tai virtuali realybė. Koks nerealus jausmas! Daug adrenalino. Tai va, negaila pinigų.

KOKIU ritualu prasideda ir baigiasi jūsų diena?

Prasideda nuo kavos, būtinai. Kitaip kojos niekur neneša ir akys negali atsimerkti. O baigiasi dažniausiai su dukra klausant vakaro pasakų „LRT“ mediatekoje. Koks fantastiškas dalykas tos įvairių aktorių įskaitytos pasakos. Lobis. Tai pats maloniausias momentas, kai po truputį grimzti, esi dar čia, bet pereidinėji į miego būseną. Saldu net pasakojant.

KOKS būtų tobulos dienos scenarijus?

Nelygu, kokios dienos buvo prieš tai. Po sunkios savaitės, atrodo, tobula diena tiesiog gulėti lovoje, su niekuo nekalbėti, skaniai valgyti, nieko neveikti. Argi ne tobula? O šiaip, kad diena būtų „tobula“, man pakanka gerai išsimiegoti, nejausti nuovargio, kai reikia kažką svarbaus daryti ar kurti.

KOKIA mama esate?

Stengiuosi būti gera mama, o ar man išeina? Kartais išeina, kartais ne. Esu gana griežta, kas susiję su dienos režimu. Iš to kyla nemažai pasipriešinimo ir triukšmo, bet visko esmė juk yra meilė. Ji – kaip uola mūsų namuose.

KOKIUS buities darbus mėgstate, o kurių nelabai?

Esu pedantiška, tai tvarkausi dažnai. Būdama namuose vis kažką valau, siurbiu, plaunu ir t. t. Ne dėl to, kad man tai labai patiktų, bet todėl, kad net knygos negaliu skaityti, jeigu namuose nėra švaros. Mėgstu būti namuose, bet juose nepakenčiu chaoso.

KĄ skanaus gaminate?

Tai dar viena pareiga, ir jeigu ne mažas vaikas, negaminčiau visai. Neturiu tam aistros, geriau jau tvarkytis. O mano namuose beveik visada galima rasti sriubos. Ją verdu kelioms dienoms, kad jeigu nieko daugiau nespėju – bent sriubos pasrėbti būtų. Esu dėkinga ir savo, ir vyro mamai, kad jos neretai visko pagamina. Tai didelė pagalba, be to – labai skani.

KAIP geriau – priimti svečius ar pačiai vykti pas kitus?

Smagu sulaukti svečių savo namuose. Esu namisėda, tai gerai, kai pas mane ateina.

APIE KĄ svajojate?

Negaliu išduoti rimtų dalykų. Apie svajones kalbuosi tik su savimi arba su Dievu.

Autorius Laima Samulė